Dorothy Koomson: Zefyrai pusryčiams

Spėjau, kad jos mama nelabai gera tėčiui, o tėtis, matyt, nelabai geras mamai.

Dar spėjau, kad įsivelsiu į šią „nelabai gerą“ painiavą, jei nebūsiu labai atsargi.

ketvirtas skyrius

Kvartale knibždėte knibždėjo vaikų.

Į mano butą iš visur sklido jų balsai. Žaidžiančių, klykiančių, besijuokiančių, besipešančių, besitaikančių, besitaškančių balose, bėgančių ledų pardavėjo varpelio tilindžiavimo link. Visi iki vieno mėgavosi neįprastai šiltu, saulėtu vasario pabaigos sekmadieniu. Visi, išskyrus Gadsborus. Kieme tarp dviejų mūsų namų buvo įtartinai tylu. Ramu. Negyva. Čia tvyrojo tyla be ramybės, it naktį bauginamai nuščiuvusiose kapinėse. Tyla po netekties. Sunki skvarbi tyla, naikinanti viską, kas gali būti malonu – net orą, kai tik tai atsiduria sode.

Ji mane trikdė visą dieną.

Girdėjau ją valydama ir siurbdama, nors kompaktinių plokštelių grotuvas garsiai plyšojo. Jaučiau ją, žiūrėdama televizorių. Ji man vaidenosi, kai peržiūrinėjau laikraščius.

Dirstelėjau pro langą šalia sofos – matyti viršutiniai didžiojo namo aukštai ir tamsus skalūno stogas. Spoksojau nesąmoningai ieškodama gyvybės ženklų antro aukšto languose ir kurdama sau šimtus istorijų, ką gali reikšti tokia tyla.

Aš nenorėjau, kad jie man rūpėtų, norėjau, kad man niekas nerūpėtų, bet negalėjau nepaisyti vaikų. Ar man pakaks ryžto numoti į juos? Nekreipti dėmesio į vaikus ir į tai, kas jiems gali nutikti? Vakar Kailas pamiršo pusryčius. Visiškai nuoširdžiai pamiršo.

Po pusryčių ir Vasara, ir Džeksonas užsinorėjo miego. Jie nieko nesakė nei man, nei vienas kitam, rodos, jie tiesiog sykiu nusprendė, kad dabar eis gulti. Vasara išsijudino pirma, nuslydo nuo kėdės, Džeksonas irgi. Juodu buvo dar labiau išblyškę negu mano bute, o tamsūs šešėliai po akimis virto rausvai violetinėmis mėlynėmis. Dievas žino, kiek laiko jie nemiega. Ką tik grįžo iš svečios šalies, stebuklas, kad dar laikosi ant kojų. Džeksonas apėjo stalą ir atsistojo šalia Vasaros, o ji atsisuko į mane. Iš arti pamačiau, kad melsvai žalias akis juosia rausvai raudoni ratilai.

– Labanakt, Kende, – tarė ji. Ėjo miegoti, todėl, nors lauke buvo šviesu, mąstė apie naktį. Džeksonas nepasakė nieko, tik pažiūrėjo į mane, įdėmiai kaip anksčiau mano bute, paskui nusuko akis. Nesvarbu, ką sako Vasara, jis nėra įsitikinęs, kad aš jam patinku, ir neskuba spręsti.

– Labanakt, šaunuoliai, – atsakiau. – Ačiū už pusryčius.

– Bučiuką, – paprašė Vasara ir atkišo man glotnų, putlų, baltą dešinį skruostą.

Delsiau. Menkai pažinojau šią mergytę, bet ji žūtbūt pasiryžo artimai susidraugauti. Antra vertus, negi sunku pabučiuoti. Pasilenkiau ir prispaudžiau lūpas jai prie žanduko. Džeksonas tebebuvo nuleidęs akis, bet nustebusi pamačiau, kad jis irgi atkišo veidelį. Pabučiavau jį į skruostą ir žiūrėjau, kaip abu eina iš virtuvės ir dingsta namo gilumoje. Kaipgalimanekreiptidėmesioįšiuodu , svarsčiau, kai vaikai apsuko laiptų turėklus, Vasara ėjo pirma. Kamgalipasirodyti,kadjienėrasvarbiausipasaulyje,kaipgalimanežiūrėtiįjuoskiekvienąlaisvąminutėlę?

Prieš išeidama nukrausčiau ir suploviau indus, nušluosčiau stalą rausva kempine. Užsklęsdama duris, paskutinį kartą apžvelgiau dailią, madingą virtuvę ir palikau Gadsborus vienus.

Kailo nemačiau. Jis užmiršo vaikus per pusryčius, negi ir šiandien juos paliko? Nuo tada, kai išėjau, nė vieno nemačiau, o namai tylūs... Galvoje sukosi įvairiausios mintys.

Atsistojau ir per visą butą nuėjau prie laiptų viršaus, ruošdamasi bėgti žemyn, atlapoti duris, nužingsniuoti per kiemą prie namo patikrinti, ar nieko nenutiko. Ar vaikai pavalgydinti, išmaudyti, ar su jais bendraujama. Tai mano pareiga – kaimynės ir žmogaus. Po tragedijos nuolat girdime žmones pasakojant, kad jie nujautę negera, bet nekreipę į nuojautą dėmesio, o paskui tas ar anas atsidūrė ligoninėje arba dar blogesnėje vietoje.

Laiptų viršuje stabtelėjau. Jienetavovaikai , priminiau sau. Netavoreikalas.Tu.Tik.Nuomininkė.

Be to, neatrodo, kad Kailas skriaustų vaikus. Nors ir nežinau, kokie tėvai „atrodo“. Regis, jis jais rūpinasi. Buvo man malonus. Prieš akis iškilo siaubo apimto Kailo, supratusio, kaip mane išgąsdino, vaizdas. Neatrodo . Beje, milžiniškas skirtumas, ar vaikas mušamas ir apleistas, ar užmirštas, nes tu iš paskutiniųjų stengiesi nesugniužti. Gal jie – du skirtingi vieno kontinuumo taškai, bet aplinkybės man nepažįstamos, tai iš kur galiu žinoti, ar lengva nepaisyti vaikų, kai gyvenimas pasidaro nepakeliamas? Gal šeštadienis – tiesiog nenusisekusi diena. Gal jie šiandien miega. Verčiaunekišknosies,kurnereikia.

Kai man toptelėjo ši mintis, prisiverčiau grįžti ant sofos, paimti nuotolinio valdymo pultelį ir pagarsinti televizorių, kad mirtina tyla nebekurtintų.

Atvirai kalbant, nerimavau dėl Gadsborų, kad galėčiau vilkinti vieną reikalą. Privalėjau kai ką padaryti, bet nenorėjau. Privalėjau parašyti laišką. Parašyti prieš mėnesį, bet nebuvo laiko: iš baimės taip skubėjau išvykti iš Sidnėjaus, sutvarkyti darbo reikalus ir išmokyti žmogų, kad mane pakeistų.

Dabar laiko per akis, taigi teks prisiruošti. O aš negalėjau. Lapas, padėtas ant kavos staliuko, atrodė didžiulis ir platus. Toks jis ir turi būti, nes pasakyti reikia be galo daug. Tačiau kol kas sugebėjau padėti tik mažą mėlyną taškelį dešinėje viršutinėje popieriaus pusėje. Ten prispaudžiau rašiklio galiuką, pradėdama rašyti datą, paskui apsigalvojau, nes galbūt ilgai nebaigsiu laiško. Padėjau rašiklį ir įbedžiau akis į lapą, suprasdama, jog negaliu nurodyti adreso, kad jis manęs nesusektų. Jis galėtų tai padaryti. Sužinoti, kur gyvenu, pasakyti, kad manęs nekaltina ar dar blogiau – kad mane myli. Myli nepaisydamas nieko. Negalėjau to leisti. Ir taip jaučiausi kalta, net nebūdama įsitikinusi, ar sugrioviau jam gyvenimą.

Taigi nei datos, nei adreso, o dar ir nauja kliūtis. Nežinojau, ar kreiptis „gerbiamas“ (per daug oficialu), ar „labas“ (per daug atsainu). Paskui toptelėjo parašyti tik vardą, ir aš nustėrau. Negaliu. Suakmenėjau nuo minties, kad popieriuje liks įamžinta, jog kadaise buvome labai artimi ir visur jį vadindavau vardu. Daugeliui žmonių kreiptis į kitus vardu – savaime suprantama. Bet tokie kreipiniai rodo intymumą, artumą. Tada sviedžiau į šalį laiškinio popieriaus lapą, rašiklį ir vėl pradėjau nerimauti dėl šeimos, gyvenančios anapus kiemo.

O dabar nežinau, ką daryti.

Apimta nevilties, atsistojau. Pasirąžiau visu penkių pėdų keturių colių ūgio kūnu mėgaudamasi, kaip įsitempia nugaros, pilvo, rankų ir kojų raumenys. Kai atlošiau galvą, pasileido plaukai iki pečių. Valandėlę buvau laisva. Lyg būčiau išsiveržusi iš kūno. Iš manęs liko tik molekulės, galinčios kilti iki dangaus, galinčios skverbtis į žemės centrą.

Paėmusi nuotolinio valdymo pultelį, peržvelgiau kanalus. Neradau nieko įdomaus, todėl priėjusi išjungiau televizorių.

Gulti.Eisiugulti.Išsimiegosiu,irpraeis.