Dorothy Koomson: Zefyrai pusryčiams

Turbūt aš vis dar apkvaitusi po kelionės lėktuvu. Parskridau vos prieš savaitę, o iš darbo išėjau likus tik dviem dienoms iki skrydžio. Grįžusi žvalgiausi po Brokingamą, tyrinėjau viešąjį transportą, vingiuotas šalutines gatveles ir mažas krautuvėles. Nuvažiavau į vakarinio Londono rajoną, kuriame kadaise gyvenau, išsipinti kasyčių ir išsitiesinti plaukų. Be to, ketvirtadienį ir penktadienį po porą valandų dirbau. Stačia galva puoliau į kitą gyvenimą, ko gero, todėl padaugėjo nuobodulio, įtampos ir nusivylimo. Daug savaičių naktimis mažai miegodavau, o rytoj laukia pirma personalo atrankos ir paieškos skyriaus vadovės darbo diena. Kelios valandos lovoje, klausantis muzikos, nuramins.

Atsiguliau aukštielninka, išsikėtojau, pasiverčiau jūrų žvaigžde po balta pūkine antklode, stengdamasi užimti kuo daugiau lovos. Kambarį apsiautė žemas kimus Piterio Geibrielo balsas, suskambėjo „Tavo akyse“. Buvo pusė šešių vakaro, sutemos jau nuvarvėjo dangumi, sutepdamos pasaulį už mano žaliuzių.

Užsimerkiau ir nuplaukiau su dainos žodžiais: tuštuma.Pabėgimas.Grįžauten,kurpradėjau.

Užplūdo sustabdyti prisiminimų kadrai, vaizdai, įstrigę atmintyje it spragtelėjus fotoaparatui.

Spragt. Švelni jo sprando oda.

Spragt. Šiltas jo kūnas po mano pirštais.

Spragt. Jo gilios akys.

Skubiai atsimerkiau tikėdamasi, kad taip nuvysiu prisiminimus, kad tada jie nuslops, grįš į tamsą, kur jų vieta. Jie tebeplūdo. Sustabdyti kadrai pamažu virsdavo judančiais vaizdais.

Spragt. Jo lūpos liečia duobutę man po kaklu.

Spragt. Jo lūpos kruta tardamos: „Galėčiau amžinai būti su tavimi.“

Spragt. Jo rankos traukia man per galvą marškinaičius.

Spragt. Jis aikteli rydamas akimis mano pusnuogį kūną.

Nustojau priešintis, tegu atmintis spragsi, tegu akyse žybčioja blykstės. Prisiminimai apie jį. Prisiminimai apie mus. Prisiminimai apie save su juo.

Paklūstu prisiminimams. Lengviau paklusti, negu priešintis. O dabar priešintis aš beveik nebeturiu jėgų.

Krūptelėjusi ir suklikusi pabudau stingdama iš siaubo.

Mano kambaryje kažkas buvo. Aš jaučiau.

O gal kažkas mane palietė. Ar šiaip, ar taip, čia tikrai kažkas yra. Atsimerkiau jau beveik atsisėdusi. Kambaryje tebebuvo tamsu, nesupratau, kiek laiko. Drebančia širdimi ištiesiau ranką prie naktinės lempos, kad kambarį užlietų šviesa, kad tamsa atsitrauktų ir aš įsitikinčiau, jog čia daugiau nieko nėra.

Šviesa užsidegė, ir aš vėl pašokau slopiai surikusi. Kambaryje kažkas buvo. Ne vienas.

Vasara. Džeksonas.

Jie stovėjo per porą pėdų nuo lovos, prie atdarų durų.

Ką tik išlipo iš lovos, supratau įsmeigusi į juos akis: Vasara buvo apsirengusi senamadiškus naktinius marškinius su raukinukų apykakle ir rankogaliais iš papilkėjusios baltos flanelės, nusėtos mažučių rausvų gėlyčių girliandomis, o juodi plaukai iš miego buvo sutaršyti; Džeksonas vilkėjo raudoną su mėlynais raštais Žmogaus voro pižamą, per kelis colius užsmauktą virš riešų ir kulkšnių, jo plaukai buvo pasišiaušę, o veidas pabrinkęs.

Per tris dienas jie du kartus įsilaužė į mano butą. Jie du kartus mane mirtinai išgąsdino. Laukujes duris tikrai užrakinau – patikrinau tris kartus kaip visada. Dar kartą pasukusi raktą spynoje ir automatinio užrakto rankeną įsitikinau: aš užsirakinusi. Aš saugi. Pavojai liko lauke. Kartais, tarkim, praėjusią naktį, pabundu nerimaudama, gal pamiršau patikrinti, ir ketvirtą kartą einu žiūrėti, ar durys užrakintos, ar langai užkabinti. Kad tik neatsitiktų taip, kaip dabar. Kad nepabusčiau siaubo apimta, nes užsuko nekviestų svečių. Širdis labai negreitai nustojo daužytis, kelius prispaudžiau prie krūtinės ir sumirksėjau vaikydama miegus, o rankas sunėriau ant kelių, kantriai laukdama, kas bus toliau. Jei bus kaip anąsyk, tučtuojau laiptais atkurs Kailas ir įsiverš į miegamąjį išsivesti vaikų, it piemuo dviejų paklydusių avelių. Paskui karštai, nuoširdžiai ir iš esmės beprasmiškai atsiprašys. Taip, jis apgailestaus, bet kas iš to: jo vaikai mano namuose. Aš maniau, kad žodis „atsiprašau“ reiškia „daugiau taip neatsitiks“. Jei vėl atsitiko, vargu ar labai apgailestavai.

Galpaprašytiatsarginiųraktų , pamaniau, nesdarvienastoksapsilankymas,irmanogyvenimassutrumpėsperpus.

Praėjo minutė. Kita. Kailo nėra.

Dirstelėjau vaikams už nugaros į svetainę, kiek galėjau apžvelgti, gal jis ten slepiasi taip susidrovėjęs, kad nedrįsta peržengti slenksčio. Nieko. Tuščia.

Vėl pažvelgiau į vaikus. Džeksonas įsikišo nykštį į burną. Nemačiau taip darančio šešiamečio. Kita ranka jis čiupinėjo pižamos švarkelį, sukdamas jį apie pirštą, lyg mėgintų įsirausti į ploną tamprų džersį. Melsvai žalios stiklinės akys su rudais ratilais buvo įbestos į tašką prie mano pėdų. Vasara rankose laikė Liuoksę, mėlynąjį triušį, ir sukiojo jai kairę ausį. Pirmyn atgal, pirmyn atgal, pirmyn atgal, lyg bandytų ką išsunkti. Stovėjo veidu į mane, bet jos akys manęs nematė. Jos žvelgė pro mane į lovos galvūgalį. Skruostais vingiavo siauri žvilgūs ašarų pėdsakai.

Oi.

Tą akimirką supratau, kad privalau nusikloti, permesti kojas per lovos šoną, atsistoti ant kilimėlio, apsirengti ir bėgti į didįjį namą.

Supratau, ką privalau daryti, bet negalėjau. Taip prasideda košmarai. Taip nugrimztu į košmarą, kurio negaliu išsklaidyti. Tuomet man į ausį ima kuždėti ant krūtinės rašydama pražūties nuojauta. Jei sukrutėsiu, ji gali virsti tikrove. Jei nesujudėsiu, galbūt klystu. Vaikai amžinai pabunda apsiašaroję, kai susapnuoja baisų sapną. Slogutis pakelia juos iš lovos ir gena į tėvų kambarį. Galbūt klystu.

– Kas atsitiko? – paklausiau.

Vasara delnu pasitrynė akį. Ji buvo taip išbalusi, kad tamsiai žalios ir mėlynos gyslutės, atsišakojančios nuo kaklo ir vingiuojančios per žandikaulį, išsišovė it dantytos, prastai padarytos tatuiruotės. Džeksonas tebečiulpė nykštį, nenuleisdamas akių nuo mano pėdų.

Net mintyse liepdama jai sakyti: „Susapnavau baisų sapną“, pajutau, kaip ima daužytis širdis. Vis sparčiau, greičiau nei prieš valandėlę, kai įjungiau šviesą. Ausyse spengė, galvoje ūžė, gerklėje tvinkčiojo. Pasakyk,kadsusapnavaibaisųsapną,pasakyk,kadsusapnavaibaisųsapną.

– Turi eiti pas mus, – prabilo Vasara tokiu pavargusiu balsu, lyg tuoj palūš nuo rūpesčių naštos.

– Kodėl? – suklusau.

Ji ir toliau žiūrėjo kiaurai mane, bet mažos rausvos it rožių pumpurai lūpos prasivėrė.

– Turi eiti pas mus, – pakartojo Vasara. – Tėtis nepabunda.

penktas skyrius

Arjisbuspamėlynavęs?

Gulėsantsofos?Antgrindų?Infarktas?Kažkasįsilaužėįnamusirjamkąnorspadarė?Ogaljisnusprendė,kadgyvenimasnebepakeliamas,irnutarėviskąbaigti?Arjaubusatšalęs?Kieklaikonebegyvas? Tokios mintys sukosi galvoje lyg maitlesių grifų pulkas, kai ėjau per kiemą. Niekada nesu mačiusi lavono. Kodėl Kailas turi būti pirmas?