Dorothy Koomson: Zefyrai pusryčiams

Atsargiai žengdama tarp butelių, priėjau prie jo ir atsistojau taip, kad būtų ranka pasiekiamas.

Giliai įkvėpiau.

Padaryk.Padarykdabar.Padaryk,irviskasbusbaigta.

Ištiesiau į Kailą drebančią ranką, siekdama pilko nuogos odos lopinio virš mėlynų marškinių apykaklės. Prisiverčiau pažiūrėti, įsitikinti, kad liečiu ten, kur reikia, ir sulaikiau kvapą, nors tik kvėpavimas neleido tulžiai pliūptelėti iš burnos. Apčiuopiau odą. Nustebau, kad ji šilta. Stengiausi apie tai negalvoti. Lavonas atšąla ne iš karto, jis vėsta pamažu, nes kūną šildantis kraujas nebeteka, cheminės reakcijos, palaikančios nuolatinę temperatūrą, nebevyksta. Perbraukiau pirštais per kaklą, ieškodama taško po žandikauliu.

– HMM! – staiga suniurzgė Kailas ir numetė mano ranką, lyg vaikytų musę.

JĖZAUKRISTAU! Suspigau mintyse ir klupinėdama puoliau trauktis atbula, atsitrenkiau į kelis butelius, parverčiau porą pustuščių skardinių, išpildama šviesų skystį ant kilimo. Kliūdama už butelių, galop išsvirduliavau iš šiukšlyno, netekau pusiausvyros ir žnektelėjau ant užpakalio.

Sėdėjau ir spoksojau į Kailą, krūtinė kilnojosi, laukiau, kol jis, išgirdęs butelių dzingsėjimą, atsimerks, atsisės ir pripažins, kad ką tik sutrumpino man gyvenimą dar dešimčia metų. Kur ten. Vos ne mirtinai išgąsdinęs mane, vos ne mirtinai išgąsdinęs savo vaikus, šitas pašlemėkas toliau be sąmonės plūduriavo sumyžtoje sapnų šalyje.

Sėdėjau ir žiūrėjau į miegantį Kailą. Jo kūnas tarsi ilga raumenų sruoga dryksojo ant odinės prisvilusio sviesto spalvos sofos.

Per visą laiką nuo tada, kai supratau jį tebesant gyvą – nusitašiusį, bet gyvą, – jis nė nekrustelėjo. Grįžau į butą pasakyti vaikams, kad tėčiui nieko neatsitiko. Ilgai aiškinau, kad tėvas tiktai miega. Jis labai, labai pavargęs, kaip pavargsta tik suaugusieji, todėl jį pažadinti sunku. Dar paaiškinau, kad jis netrukus pabus pats, o dabar grįšime į jų namus ir toliau dirbsime pirmadienio darbus. Jie abejingai žiūrėjo į mane, nieko neklausė, atvirai kalbant, mano ilgų nuobodžių aiškinimų jiems nereikėjo. Rodos, jiems pakako žinoti, kad tėvas sveikas, o jie gali grįžti namo. Juodu pasuko prie laiptų, aš atsilikau norėdama išjungti televizorių. Akys užkliuvo už žvilgaus žalio stiklo, kyšančio iš už sofos pagalvėlės. Susidomėjusi priėjau, paėmiau ją ir radau ant šono gulintį tuščią alaus butelį, įsispraudusį tarp atlošo ir sėdynės. Čiupau kitą pagalvėlę ir radau kitą butelį. O po trečia pagalvėle – trečią.

Nepaleisdama iš akių Vasaros ir Džeksono, pamačiau, kad jų akytės suapvalėjusios iš nerimo, skruostai – įdubę iš baimės. Nieko nuostabaus, kad mano butas trenkia alkoholiu. Nieko keisto, kodėl jie nesistebėjo, kai pasakiau, jog tėčio nuovargis ypatingas. Jie jau buvo tai matę. Jau buvo tai patyrę anksčiau.

Jie buvo pripratę prie tokio tėvo elgesio, o gal net pripratę slėpti įkalčius. Didžiajame name buvo atidaryta tik pora alaus skardinių. Daugiau tuščių skardinių nesimatė. Jie stropiai paslėpė girtavimo ženklus, paliko tik pilnus butelius. Vargšai vaikai. Ką jie, tikriausiai, buvo iškentėję... Man suspaudė širdį. Manomamanelabaigeratėčiui , vėl suskambėjo mintyse Vasaros žodžiai. Dabar numaniau kodėl.

Vis dar stebėjau juos akies kampučiu ir mačiau, kaip gilėja siaubo raukšlės mažuose veideliuose. Dabar aš žinau jų paslaptį, ir jie persigandę. Ką aš darysiu? Tėtis turės rūpesčių? O gal apkaltinsiu juos?

Vis dar nežinodama, kaip elgtis, uždengiau butelius pagalvėlėmis apsimesdama, kad nieko nemačiau ir nieko nesupratau. Turbūt negerai apsimesti, esą nieko neįvykę, manęs nesutrikdęs jų poelgis, bet jie ir taip nelaimingi. Aš jų nekvosiu. Gėdytis turi tik jų tėvas, tik jį reikia demaskuoti.

Mes tylėdami išsliūkinome į didįjį namą, ir vaikai užlipo į viršų persirengti. Aš paskambinau į darbą ir pasakiau viršininkei, kad turiu nemalonumų ir šiandien tikriausiai nepasirodysiu. Paskui pusryčiams paskrudinau skrebučių su sviestu ir uogiene. Daugiau nieko neradau. Kailas aiškiai nebuvo ėjęs apsipirkti, kai jie grįžo iš Niujorko, o gal parduotuvėje buvo tik prieš atostogas, nes spintelės buvo tuščios, neradau net javainių. Šeštadienį mačiau pustuštę dėžutę kukurūzų dribsnių ir kokius aštuonis javainių sausainius – tai viskas, ką juodu suvalgė per savaitgalį. Šaldytuvas buvo apytuštis – sviestas, braškių uogienė, svogūnas daržovių skyrelyje, butelis pomidorų padažo, butelis sojų padažo, beveik tuščias apelsinų sulčių pakelis, indelis brangios kavos ir pusė pakelio sugižusio pieno. Šaldiklyje radau kepaliuką duonos su grūdais, paskrudinau, o gėrėme vandenį. Paskui jie mielai išbėgo žaisti, o aš suploviau indus.

Visus pusryčius vyliausi, kad Kailas atsikvošės, pamatys, ką padarė, pasijus siaubingai ir atlėks atsiprašyti vaikų. Vyliausi bergždžiai. Jis nė nekrustelėjo.

O dabar štai sėdžiu ant krėslo ranktūrio prieš sofą, kur jis drybso, ir jį stebiu.

Grauždama nykščio krumplį, klausiausi, kaip pro putlias Kailo lūpas kartais išsiveržia girtas knarkimas. Bėgo minutės, o Kailas nejudėjo. Jis tūnojo paniręs į girtą užmarštį, saugančią nuo gyvenimo tikrovės. Jam gerai. Kartais mums visiems reikia užmaršties, bet jo užmarštis netrukus baigsis.

Atsistojau, priėjau prie jo, suėmiau nykščiu ir smiliumi pliko, tamsiais plaukais apžėlusio pilvo plotelį ir pasukau. Iš visų jėgų. Paskui griebiau už tamsių plaukų ir trūktelėjau kelis išraudama.

– Ai! – riktelėjo Kailas ir atsisėdo, iš užmaršties iškart atsidūrė skausmo pasaulyje. – Kurių... – jis čiupo už pilvo, pasitrynė. Dėbtelėjo į mane: – Kurių...

Pasisveikinau su juo, niekinamai perbesdama akimis ir vos kilstelėdama antakį.

– Manau, mums reikia pasikalbėti, tiesa? – tariau.

šeštas skyrius

– Man skelia galvą... – prabilo Kailas, įsverdėjęs į virtuvę maždaug po pusvalandžio.

Pakėliau ranką, jį nutraukdama.

– Nieko nenoriu girdėti, – čia ne koledžas ir ne geriausi mūsų viengungystės metai. Aš su juo negėriau, man galvos neskauda ir neketinu drauge juokauti, kaip mes užsipylėme akis. – Visi turime bėdų. Ir aš nieko nenoriu girdėti, – parodžiau į kėdę prie stalo, ant kurio stovėjo kavinukas su mano išvirta kava, stiklinė vandens ir dvi paracetamolio tabletės. – Sėsk.

Kailas suraukė savo, trisdešimtmetį perkopusio, veidą, kaktą tarp antakių ir plaukų išvagojo raukšlės, iškreipdamos švelnius bruožus. Kietai sučiaupė lūpas ir jau ketino ginčytis, piktintis mano balso tonu ir laikysena, priminti, kad aš jo namuose. Bet jį įveikė pagirios, todėl prisitraukė kėdę ir atsisėdo. Kol gėrė nuskausminamuosius, porą kartų trūktelėdamas galvą, aš pripyliau puodelį kavos, įdėjau cukraus ir per stalą stumtelėjau jam.

– Ačiū, – sumurmėjo Kailas. Nunėrė galvą ir porą kartų gurkštelėjo. Jis buvo išsimaudęs po dušu ir dar kvepėjo šiltu vandeniu, santalo dušo želė ir švariais drabužiais. Nusiskuto, todėl smakras, skruostai ir oda apie burną buvo švelnūs ir rausvi. Plaukai žvilgiai juodi, dar drėgni, galiukai užsirietę.

Vaikai žaidė lauke. Vasara rausvu dviratuku važinėjo aplink plokštes, Džeksonas vidury vejos iš didžiulių įvairiaspalvių trinkelių statė milžinišką tvirtovę. Nebuvo girdėti nė garso. Kailas, regis, į nieką nežiūrėjo. Svetainėje nebarškėjo išnešami buteliai, o kad jam kaistų ausys, irgi neatrodė. Nesvarbu, kad aš mačiau prišnerkštą svetainę, kad mačiau jį girtą iki sąmonės netekimo ar kad tokį jį matė vaikai.