Dorothy Koomson - Zefyrai pusryčiams

Žiūrėjau į palenktą jo galvą. Kailas – didelis vyras. Liesokas, ilgomis kojomis ir rankomis, kūnas – vieni raumenys, bet jis buvo didelis dar ir dėl vidaus gyvenimo. Proto, širdies, sielos. Kūne jis nebetilpo, veržėsi lauk. Kaip šeštadienį, kai per tris minutes pasipasakojo man viską. Turbūt todėl vakar vakare taip pasilakė. Bandė suvaldyti jį plėšantį didumą.

– Man atrodo, turėtumėt atiduoti jai vaikus, – tariau. Galvojau apie tai per pusryčius, žiūrėdama į jį miegantį, laukdama, kol išlįs iš dušinės. Akivaizdus sprendimas. Jis nesusidoros, dėl to, kas vyksta viduje, kankins visus aplinkinius, o vaikų gyvenimą pavers pragaru.

– Atleiskit, nesupratau? – tarė Kailas, ir puodelis sustingo jo rankoje, nepasiekęs lūpų.

– Jūs aiškiai su jais nesusitvarkote, taigi atiduokit žmonai.

– Atleiskit , nesupratau ! – išrėžė nepatikliai, įsižeidęs ir pasipiktinęs, kaip kiekvienas vyras jo vietoje.

– Manau, šeštadienį telefonu su žmona ginčijotės dėl to. Aišku, kad jai jų reikia. Visiems būtų lengviau, jei atiduotumėt. Nesiderėkit dėl palankesnių skyrybų sąlygų ir atiduokit.

Kailas taip trenkė ant stalo puodelį, kad aš nustebau, kaip jis nesutrūko, nesutrupėjo. Tirštas juodas skystis kliūstelėjo ant medinio stalviršio. Jis nusipurtė kavą nuo plaštakos, ėsdamas mane piktomis akimis. Vos manęs neaprėkė, bet susitvardė.

– Kuo, po perkūnais, jūs save laikote? – atšovė grėsmingai lenkdamasis prie manęs, regis, pasidaręs dvigubai didesnis.

– Ne, kuo jūs save laikote, pone Gadsborai? – atkirtau.

Jis nutilo nustebęs, kad aš atsiliepiau taip greitai, ryžtingai ir pagiežingai. Aš ne gyniausi, o puoliau.

– Vaikai manė, kad jūs miręs, – toliau kalbėjau tyliai ir piktai. – Miręs. Jie persigando. Rado jus gulintį ant sofos, tarp vienos parduotuvės alkoholio atsargų, ir atėjo pas visiškai nepažįstamą žmogų pagalbos. Jie pasistatė kėdę, atsirakino užpakalines duris, atėjo pas mane, atsirakino mano buto duris ir užlipo laiptais į kambarį. O paskui pasakė, kad jūs nepabundate. Iš akių, iš veidų išraiškos mačiau, kaip jie sukrėsti... – mano balsas suvirpėjo prisiminus, kaip jie atrodė. – Ar įsivaizduojate, kaip jie jautėsi? Net aš, suaugusi, šilta ir šalta mačiusi, ėjau čia, apimta siaubo. Bijojau žiūrėti į negyvėlį, o jie? Jie atsigulė šalia jūsų ant grindų ir laukė, kol pabusite. Ir kodėl? Jūs buvote girtas . Nežinau, kiek laiko turės praeiti, kol juodu tai pamirš. Todėl piktintis nėra prasmės, nes jūs taip nusikaltęs, kad neverta šią akimirką dėtis teisuoliu.

Įtūžis išnyko Kailui iš akių, jis nunėrė galvą ir nuleido akis į kavą, išlietą ant stalo, bet aš spėjau pamatyti gėdą ir apgailestavimą jo veide. Jis lėtai pakėlė pirštą ir ėmė vedžioti po kavos klanelį.

Suleidau nagus į minkštas savo delnų pagalvėles, slėpdama drebulį. Pamatęs šį pykčio protrūkį, niekas nepamanytų, kad įsiuntu retai. Neprisimenu, kada tai nutiko paskutinį kartą.

Kaip dauguma mergaičių, buvau mokoma elgtis mandagiai, nes nepatiksiu kitiems, jei kelsiu triukšmą ir atkreipsiu į save dėmesį. Žmonės nemėgsta atvirumo. Retai sakydavau, ką manau, bet kai reikėdavo apginti kitus, ryždavausi. (Viršininkė mane vadindavo Užtarėja Kene.) Ypač kai apginti reikia du vaikus, išsigandusius, kad tėtis naktį mirė. Tačiau dabar, išliejusi savo pyktį ir pasibjaurėjimą, aš buvau sukrėsta ir virpėjau.

– Aš vėl susiginčijau su Ašlina, – pagaliau ištarė Kailas, vis dar nuleidęs akis.

– Man nerūpi, – iškart atšoviau.

Jis staiga pakėlė galvą, veidas buvo nustebęs, o akys sakė, kad, jo nuomone, aš akiplėša.

Tylėdama giliai įkvėpiau, kad įniršis nusloptų. Nutaisiau šiek tiek užjaučiančią miną.

– Ne tai norėjau pasakyti, – ramiai ištariau. – Man rūpi. Labai rūpi, – patylėjau, apsiraminau tiek, kad galėjau pažvelgti Kailui į akis. Jis žvilgsnio nenusuko. Tą artumo akimirką mudu supratome vienas kitą. Tokiam supratimui paprastai reikia daugelio metų, bet aprėkdama jį aš pagreitinau mūsų santykių raidą: jis pasielgė negražiai, o aš išdėjau jį į šuns dienas. – Tiesiog jūs mane suerzinote.

– Taip ir maniau, – liūdnai tarė Kailas ir vėl gurkštelėjo kavos.

– Papasakokit, kas nutiko, – švelniai pasakiau bandydama jį suprasti. Nesąžininga per greitai daryti išvadas, spręsti apie svetimą gyvenimą; ne mane sugniuždė skyrybos.

– Senos nesąmonės, – atsakė jis, purtydamas galvą. – Ji nori pasiimti vaikus, bet aš raginu grįžti namo, jei jų nori.

– Kodėl? – paklausiau.

Jis dirstelėjo į mane, lyg būčiau paklaususi kvailiausio dalyko pasaulyje.

– Nes čia jų namai.

– Bet, Kailai... – nutilau, man pasirodė, kad toks pokalbis su juo nederamas. Su mano buto savininku. Giliai atsidusau ir pamaišiau atšalusią neišgertą kavą puodelyje, svarstydama, kaip įsivėliau. Kodėl įsivėliau.

– Bet, Kailai, ką? – paklausė jis.

Aš vėl atsidusau.

– Jūs nesusitvarkote. Kodėl nenorite atiduoti vaikų Ašlinai?

– Atiduoti vaikus, nei iš šio, nei iš to? Jie ne daiktai, negaliu atiduoti vienų, o vietoj jų susirasti kitų, – jis papurtė galvą, balsas sušiurkštėjo. – Akivaizdu , kad jūs niekada neturėjote vaikų.

Šie žodžiai skaudino, ir iš Kailo veido išraiškos, iš piktai žėrinčių akių supratau, kad to jis ir siekė.

– Tiesą sakant, jūs klystat, – atšoviau. – Aš turiu vaikų. Aš turiu du vaikus, vardu Vasara ir Džeksonas. Jie tapo mano vaikais tą dieną, kai turėjau sugalvoti pusryčių ritualą, nes tėvas taip įnikęs šaukė ant motinos, jog užmiršo juos esant. Tą dieną supratau, kad aš už juos atsakinga. Kai prisiriši prie vaiko, negali apsisukti ir nueiti.

Kailas spoksojo į mane, bet nesiginčijo.

– Aš turiu vaikų, nes kai jie paslėpė mano bute tris tuščius alaus butelius, nieko neklausinėjau.

– Ką jie padarė? – paklausė Kailas, aiškiai sukrėstas.

– Jie paslėpė jūsų išgertus butelius, nes bijojo, kad aš suprasiu. Jie peržiūrėjo svaigalų atsargas, kad išsaugotų paslaptį.

Susijaudinęs Kailas perbraukė ranka per plaukus, paskui išsiblaškęs pasikasė viršugalvį, o veidu perbėgo daugybė smulkių neįvardytų mintelių, kol jis kovojo su sąžine. Dirstelėjo į vaikus lauke, maišėsi įvairiausi jausmai.

– Ką darėte su šitiek alkoholio? – paklausiau. Turėjau žinoti. Jo buvo baisiai daug, negi jis iš tiesų buvo pasiryžęs išgerti visą ir nusižudyti, bet tik nusitašė? – Ar jūs rimtai ketinote viską išgerti?

Susijaudinimą jo veide pakeitė panieka.

– Ne jūsų reikalas, – pareiškė ir perbedė akimis juodą puodelio gelmę. Tylėdami sėdėjome, visi šilti jausmai išnyko. Aš nepatikau jam, o jis nekėlė didelio susižavėjimo man.

– Pasakykit atvirai, Kailai, – galų gale nutraukiau tylą, – juk jums nereikia vaikų, tiesa?

Iš veido supratau, kad puls prieštarauti, ginčytis.

– Pasakykit atvirai, niekas nesužinos, – raginau.

Jis nieko neatsakė, atsilošė kėdėje ir įsispoksojo į kavos puodelį, perkreipęs lūpas.

– Nereikia, tiesa? Pasilikot juos, nes manot, kad ji bus priversta sugrįžti.

Kailas dirstelėjo į šoną, pro langą, kur žaidė vaikai. Pasisukau kėdėje ir ėmiau į juos žiūrėti. Turėtų būti mokykloje, bet aš paskambinau ir pasakiau, kad serga. Džeksono tvirtovė buvo gana aukšta, spalvotos plytos liepsnojo vasario saulėje. Vasara paliko dviratį ant tako netoli mano buto ir stovėjo šalia Džeksono ant žolės, šokdindama triušį. Abu vis dar buvo sutrikę. Kiek panašių įvykių jie prisiminė? Ar labai gilus pėdsakas paliko jų sieloje? Kiek kartų tai atsitiko anksčiau? Ar jie labai bijo, kad šitai vėl pasikartos?