Dorothy Koomson: Zefyrai pusryčiams

Kol kas nupirkome Ašlinai skaitmeninį fotografijos rėmelį nuo abiejų ir juodo atlaso batelius smailais beprotiško aukščio kulniukais – po batelį nuo kiekvieno, suvyniosime atskirai. Traukiame į meno reikmenų parduotuvę kitame miesto gale. Manau, tėvui turėtų nupirkti braižybos stalą – ne darbui, o kūrybai, popieriaus, pieštukų, pastelės. Dvyniai dvejojo dėl tokios dovanos, bet aš pasakiau, jog reikia skatinti tėtį, kad jis taptų toks puikus kaip jie. Abu sutiko.

– Taip, – sako Džeksonas, – jei tu mus pasiimsi, Naujasis Garvas pasimatys su broliais ir seserimis.

Mano planai dėl Australijos atidėti. Taupau jau metai ir turiu sukaupusi krūvą pinigų. Mudu su Vilu vis dar kasdien kalbamės, o prieš pusmetį buvom kartu net dvylika valandų, kai jis atvežė vaikus aplankyti senelių. Mes vis dar norime būti kartu, bet... bet. Mes – praktiški žmonės. Aptarėme visas galimybes – net skaudžiausias – ir vis dar norime būti kartu. Bet... bet.

Sustoju ir atsargiai įtraukiu juos į šeštadienį uždarytos parduotuvės durų stačiakampį, kad ištrūktume iš gatvės minios.

– Kas sako, kad aš vykstu į Australiją? – klausiu.

– Tėtis sakė, kad turbūt grįši atgal, – sako Džeksonas. – Jis sakė, kad tu nori grįžti pas jaunikį.

– Aš maniau, kad tavo jaunikis – tėtis, – prisipažįsta Vasara. – Bet jis pasakė, kad ne. Pasakė, kad nori būti tavo jaunikis ir kad šimtą metų tave myli, bet tavo jaunikis gyvena Australijoje, ir tu nori išvykti tenai. Turi pasiimti ir mus. Mes būsime geri.

– Labai geri. Aš noriu skristi lėktuvu, – paaiškina Džeksonas. – Noriu pamatyti kengūras.

Nužvelgiu Vasarą. Supyniau jai plaukus į šešias storas standžias kasytes, ir jos kaip lygios šilkinės virvės driekiasi per galvą tolyn nuo veidelio, o galai sutvirtinti įvairių spalvų gumelėmis. Plaukus beveik slepia stora mėlyna vilnonė kepurė, Vasara vilki juodą pūstą striukę, todėl atrodo kaip senis besmegenis, o strazdanos ant nosies dar ryškesnės. Melsvai žalios akys, apvestos rudai, su rudais šlakeliais, įdėmiai mane stebi. Vasara laukia atsakymo, ar juos pasiimsiu.

Paskui mano žvilgsnis nukrypsta į Džeksoną. Jam ant galvos mėlyna apskrita kepurytė, apsivilkęs juodą pūstą striukę. Strazdanota ne tik nosis, bet ir skruostai. Jo akys, tokios kaip sesers, irgi įsmeigtos į mane.

– Klausykit, pirmiausia, aš irgi myliu jūsų tėtį. Bet kaip draugą. Taip geriau, – pradedu aiškinti. – Taip, galvojau išvykti į Australiją, tėtis neklydo. Taip. Ten mano, galima sakyti, jaunikis, bet jei vykčiau, negalėčiau jūsų pasiimti, nes tėtis ir mama baisiai jūsų pasiilgtų.

Abu žaibiškai susižvalgo, baisiai susirūpinę, o liūdesys tiesiog apčiuopiamas.

– Bet, bet... – tariu, kad jie vėl atkreiptų dėmesį. – Bet, – sakau, kai abu nuogąstaudami sužiūra į mane, – aš irgi jūsų pasiilgčiau, jei išvykčiau, todėl nevažiuosiu.

Jie – du mano „bet“. Be abejo. Negaliu jų palikti. Aš myliu Vasarą. Aš myliu Džeksoną. Aš myliu Vasarą ir Džeksoną. Pažinus juos, pamilus juos, mano siela pasveiko, mano širdis pagijo. Negaliu jų palikti.

Mudu su Vilu ilgai kalbėjome apie tokią išeitį – mes kalbame apie viską – ir jis supranta. Jis pažadėjo laukti, kol pajusiu, kad galiu palikti juos ilgam laikui ir būti su juo. Bet taip neįvyks. Turiu sau prisipažinti. Turiu tai pasakyti Vilui. Bus sunku, tačiau reikia išmokti gyventi suprantant, kad bendros ateities neturime. Teks išsiskirti. Ir aš vėl būsiu viena pačia tikriausia šio žodžio prasme. Siaubinga mintis, bet ji išlaisvina.

Suprantu, kad Ašlina turi savų priežasčių negyventi su jais, suprantu, kad ji elgiasi taip, kaip, jos nuomone, visiems geriau, bet negalėčiau palikti dvynių. Negalėčiau jų palikti ir kvėpuoti toliau.

– Aš niekur nevažiuosiu, aišku? – sakau jiems. – Aš būsiu su jumis, kol užaugsite.

Abu linkteli ir kelias sekundes lukteli mąstydami apie naujieną ir jos svarbą ateičiai.

– Bet aš noriu pamatyti Australiją, – priešinasi Vasara.

– Aš irgi, – pritaria Džeksonas. – Ir Naujasis Garvas.

Juodu nenutuokia, koks svarbus mano sprendimas, koks kilnus ir pasiaukojamas. Aš dėl jų atsižadu savo gyvenimo meilės, o jie nieko nenutuokia. Tai viena priežastis, kodėl myliu Vasarą ir Džeksoną, Džeksoną ir Vasarą: jie vengia aukotis. Taip ir turi būti.

– Vieną gražią dieną tikrai ten nuvyksite, – sakau stodamasi. Paimu po pirštinėtą rankytę, ir mes žengiame ant šaligatvio.

– Bet aš noriu važiuoti dabar, o ne vieną gražią dieną, – sako Džeksonas.

– Aš irgi, – pritaria Vasara.

– Žinote ką, grįžę paklausime tėčio – neabejoju, kad jis mielai apmokės mūsų kelionę į Australiją. Ir pasakykime, kad norime skristi pirma klase. Neabejoju, kad jis labai apsidžiaugs. Tiesiog nepaprastai.

Abu pritariamai linkteli ir laimingi žingsniuoja šalia manęs, kol įsiliejame į žmonių srautą pagrindinėje gatvėje.

Prašom atleisti...

Viešai padėkoti – vienas iš maloniausių rašytojo profesijos pranašumų. Prašom man atleisti, kad be galo mėgstu tai daryti, taigi...

Savo neįtikėtinai nuostabiai šeimai: tai Samuel, Agnes, Sameer, Kathy, David, Maryam, Dawood, Maraam, Muneerah, Yusuf, Ahmad, Muhammad, Ameerah, Liah, Skye, Aysah, Habiba, David, Jade. Visi jūs man labai brangūs, ir ne vien dėl to, kad mane palaikote.

Savo pritrenkiantiems agentams: Antony Harwood (arba GAM) – jūsų antras vardas turėtų būti Pareigingasis, ačiū jums už VISKĄ. James Macdonald Lockhart – jūsų ramybei, ko gero, niekas pasaulyje neprilygtų, užtat aš jus ir dievinu.

Savo tobuliesiems redaktoriams: Jo Dickinson (kitaip MGE), kuri būtų didžiausia laimė kiekvienam rašytojui – ypač ačiū, kad nepamiršo manęs net per motinystės atostogas. Louise Davies tegu Dievas laimina už kantrybę ir supratingumą. Jeniffer Richards darbą dievinu. Kirsteen Astor – irgi. Dar Kerry Chapple ir Emma Stonex – dėkoju, kad vis mane primindavo paskalų skyreliuose.

Savo stebuklingiesiems draugams britams: Richard Atkinson (ačiū, kad pirmas perskaitė „naują Dorothy Koomson“); Emily Partridge; Andy Baker (ačiū, kad vienintelė mane aplankė Oze); Rhian Clugston; Sharon Wright ir David Jacobson ir Luc; Marian, Gordon, Jonathan ir Rachel Ndumbe; Stella Eleftheriades; Jean Jollands; Emma Hibbs; Bibi Lynch; Adam Gold; Rob Haynes; Janet Cost-Chretien; Tasha Harrison; Denise Ryan; Sarah Ball: Martin, Sachiko ir Connor O’Neill; Tanya Smale (ačiū, kad yra mano Kamryn); Colette Harris; Nuala Farrell; Maria Owen; Sharon Percival.

Savo įstabiesiems bičiuliams australams: Lucy ir Olivia Tumanow-West; Lindsay Curtis; Rebecca Buttrose; Rebecca Carman; Jen, Danny, Dylan, Isabella, Sunny, Jolie, Gemma ir Violet (kitaip Adcockų šeima); Erin Kisby.

Ir visiems žmonėms, kurie maloniai papasakojo man savo istorijas, panaudotas šioje knygoje, karštai, nuoširdžiai dėkoju už sąžiningumą ir narsą.