Dorothy Koomson - Zefyrai pusryčiams

Spragt .

Supratau, kad jis mane stebi, todėl nepakėliau galvos. Žiūrėjau į kavą, kurios neketinau gerti, kad nematyčiau, ką jis iš tikrųjų galvoja. Jei pamatyčiau jo veide nugalėtojo džiaugsmą, pasitenkinimą, kad gavo, ko norėjo, matyt, mirčiau. Jei nepamatyčiau nieko, jei pažvelgčiau jam į veidą ir suprasčiau, kad jam šis rytas niekuo nesiskiria nuo kitų rytų, tikrai mirčiau. Išeičiau iš proto ir mirčiau.

Spragt .

Jis stovėjo per arti, kai pirkau bilietą į Lidsą. Man skaudėjo dantis. Nesąmoningai griežiau sukąstais dantimis, kad tai pakęsčiau, ir man juos maudė.

Spragt .

Padėkojau jam už kvietimą į pobūvį, už nakvynę, už atvežimą į stotį. Aš buvau mandagi, tinkamai išauklėta. Jis linktelėjo. Dar liko kelios sekundės, ir jis pasilenkė manęs pabučiuoti atsisveikindamas. Atlošiau galvą, mėšlungiškai sutrūkčiojusi. Jo veide šmėkštelėjo pyktis, suglumimas, susirūpinimas. Mintyse pripažinau: tai atsitiko. Man tai parodė nesąmoninga kūno reakcija. Aš nesikrausčiau iš proto, ši diena ne tokia kaip kitos, aš sužalota.

– Aš tau paskambinsiu, – pasakė jis, kai pasukau į peroną. Beje, nepaskambino. Bet mane apėmęs siaubas, kad paskambins, dingo tik tada, kai persikrausčiau.

Spragt .

Pro traukinio langą skriejo kraštovaizdis, liejosi žaluma ir namai. Tarp manęs ir vidurnakčio įsiterpė krūva dėmių.

Spragt .

Mano ramybė suiro, kai uždariau duris. Namai buvo tušti, ir aš nulėkiau į vonios kambarį. Numečiau krepšį. Įsikibau į drabužius. Paklaikusi ėmiau žūtbūtinai juos plėšti. Nenorėjau, kad jie liestųsi prie mano kūno. Norėjau, kad niekas prie manęs nesiliestų. Mano rankos nuslydo čiaupais. Namas buvo studentiškas, tik vonia. Ji prisipildė labai lėtai. Be galo lėtai. Bet pagaliau buvo pilna. Aš atsisėdau vonioje ir ėmiau braukyti mažu baltu muiliuku per savo kūną. Muiliuku, bet ne rankomis. Man buvo pernelyg šlykštu liesti savo odą.

Spragt .

Po valandėlės, kadangi nieko neišėjo, kadangi vis tiek užuodžiau nuo savo kūno sklindantį jo kvapą, vis tiek jaučiau jį ant savęs ir savyje, numečiau muilą ir pasilenkiau virš kelių vonioje. Neverkiau. Sėdėjau pasilenkusi, kiek įmanoma susigrūdusi į burną kumštį, kad galėčiau klykti, bet niekas negirdėtų. Kad negirdėčiau aš.

Spragt .

Mes sėdėjome aludėje, visi kalbėjo, juokėsi ir pokštavo. Žemė tebesisuko. Nežinau, kodėl tikėjausi, kad sustos, bet nesustojo. Kodėl? Megė ir Eloiza buvo puikios nuotaikos, žarstė sąmojus it komikų duetas, ir aš negalėjau nesijuokti. Bet širdies gilumoje visą laiką kirbėjo. Sklandė man už nugaros, šmėkščiojo pasąmonės paribiuose, tačiau kurį laiką pamiršau. Negalvojau apie džinsus, marškinėlius, liemenėlę, kelnaites, džemperį ir pilką striukę baltais raštais, sukištus į plastikinį maišą ir paslėptus mano spintos apačioje iki kitos savaitės, kai ateis šiukšlininkai, ir galėsiu drabužius išmesti. Negalvojau apie pažeistą – nes buvo sunku ryti – gerklę. Negalvojau apie kančią, besiblaškančią papilvėje. Negalvojau apie būtinybę atsistoti ir imti spiegti.

Spragt .

Pirmą kartą gyvenime meldžiausi, kad prasidėtų mėnesinės. Meldžiausi, kad nebūčiau pastojusi. Kad nereikėtų rinktis. Tada nežinojau, kad dėl tos nakties niekada negalėsiu pastoti.

Spragt .

Seselės, kuri paėmė kraujo ŽIV testui, veidas buvo malonus, o rankos šaltos. Ji buvo mano motinos metų, tiktai baltaodė, trumpais rudais plaukais. Ji atsargiai pradūrė man odą. Pasakiau, kad bijau adatų, bet nekrūptelėjau, neįsitempiau, ir jai tai padarė įspūdį. Seselė paklausė, kodėl vilkiu šešis sluoksnius drabužių, nors dabar vasara. Atsakiau, kad man visada šalta, tiktai neatrodė, kad ji būtų patikėjusi. Veikiau jau atrodė, kad visiškai manimi nepatikėjo.

– Jei norėsi pasikalbėti, aš čia visada darbo valandomis, – tarė ji. – Tiesiog užsiregistruok, – padėkojau ir nuėjau prie durų, bet ji mane sustabdė, kai jau suėmiau už rankenos. – Kendra, net jei negali kalbėtis su manimi, susirask ką nors. Draugę, giminaitę. Bent paskambink psichologinės pagalbos tarnybai. Tik išsikalbėk. Tai svarbu.

– Tas ir yra, – gūžtelėjau pečiais. – Aš neturiu ko pasakyti. Man trūksta žodžių apibūdinti , kas nutiko , todėl neturiu ko pasakyti .

Spragt .

Būdavo dienų, kai sakydavau sau, kad tai tik seksas. Man pasisekė, kad Tobis mane gerbė, mylėjo ir elgėsi su manimi žmoniškai. Šį kartą buvo kitaip. Tik seksas. Tačiau, net sakydama sau tai, žinodavau, kad tai ne seksas. Tai buvo smurtas. Tai buvo neapykanta. Jis užvirto ant manęs ir įsiskverbė į mane iš įtūžio. Daugumą dienų visai apie tai negalvodavau. Bet net negalvodama žinojau, kad jo siutas mane užkrėtė.

Spragt .

Koledže mokytis pasidarė per sunku, bendrauti su žmonėmis – vienas vargas. Pažįstami sunerimo. Pažymiai suprastėjo. Nuėjau pas gydytoją, jis nustatė depresiją. Liepė mažiau girtuokliauti, valgyti daugiau vaisių ir daržovių.

– Be to, mankštinkitės, jaunoji panele, – pasakė jis. – Geriau atrodysite – geriau jausitės. Geriau atrodysiu ? – norėjau paklausti jo . Nenutuokiu , kaip aš atrodau , nes daug mėnesių net nedirstelėjau į veidrodį . Save matyti man nepakeliama . Matyti veido bruožuose įspausta „ kvailė “, o akyse įrėžta „ auka “. Aš paėmiau save į rankas. Talentingai atlikau sunkiausią vaidmenį savo gyvenime ir baigiau koledžą gerais pažymiais, kad pasaulis manytų, jog esu normali.

Spragt .

Prisiminimai pradėjo kankinti iškart. Jie grąžindavo mane į praeitį, ir aš jausdavau juos visu kūnu. Jo balsą savo galvoje, jo kūną šalia savojo, siaubo apimtą sielą. Jie nedingo, bet aš sužinojau, kad jiems galima užkirsti kelią ką nors dirbant ar sutelkiant dėmesį į dabartį. Manau, viliuosi, kad jie vieną gražią dieną išnyks.

Spragt .

Aš dulkindavausi. Pradėjau praėjus penkeriems metams, vaikinas man nepatiko ir nieko nereiškė. Buvo toks, kaip visi kiti vyrai po to įvykio: prieš seksą aš nueidavau į vieną kitą pasimatymą. Susitikdavome viešose vietose, o ne uždarose patalpose, ir aš iškart pasakydavau, kad nelieku nakvoti. Visada grįždavau namo. Per tą laiką išmokau vairuoti, todėl negerdavau ir visada važiuodavau namo. Sekso neprisimindavau. Apsimesdavau, kad dalyvauju. Apsimesdavau, kad man malonu. Bet mano ‘ buvo abejinga, atsiskyrusi ir nuošali, kad netrukdytų kūnui iškentėti.

Vilas buvo kitoks. Jis man patiko. Mano kūnas ir siela atsiliepė. Norėjau jį bučiuoti. Norėjau, kad jis mane bučiuotų. Ne dėl to, kad mudu susitikinėjome, o per pasimatymus tai daroma. Aš norėjau, kad jis mane liestų, apkabintų, bučiuotų. Norėjau su juo mylėtis. Norėjau sueities su juo. Nuo dvidešimt metų nesijaučiau taip nė su vienu vyru. Po tos nakties nežinojau, jog įmanoma norėti , kad mano kūnas būtų taip arti vyro kūno. Juk negalima žmonėms to pasakyti, tiesa? Negalima sakyti: „Žinau, kad tas vedęs vyras ypatingas, kad jaučiuosi su juo susijusi, nes pastaruosius dvylika metų, vyro pabučiuota, pasišlykštėdavau ir tik apsimesdavau, kad man malonu. Žinau, kad jį myliu, nes visa jo trokštu.“