Dorothy Koomson - Zefyrai pusryčiams

– Nesakiau.

– Sakei. Tą dieną, kai ėjome į muziejų. Bandžiau tave nufotografuoti, o tu pasakei, kad savęs nekenti.

– Nuotraukose, aš savęs nekenčiu nuotraukose.

Jis papurtė galvą.

– Ne, pasakiusi, kad nekenti savęs, tu nutilai ir tik paskui pridėjai „nuotraukose“.

– Gal tau galvoj negerai, nes aš tikrai...

– Tą minutę, kai pasakei, supratau, kad kalbi ne apie nuotraukas. Pasakyk, kodėl savęs nekenti.

Jis tiek laiko nepamiršo šių žodžių, laukdamas tinkamos akimirkos.

– Sunku paaiškinti, – atsakiau suprasdama, kad jis tik dar labiau smalsaus, jei mėginsiu nevykusiai jo atsikratyti.

– Pabandyk.

– Atleisk, nesupratau?

– Pabandyk man paaiškinti.

– Nesuprantu, koks tau skirtumas, – atšoviau. – Tai niekaip nesusiję su mano kelione.

– Man tu gali sakyti viską.

Gūžtelėjau pečiais.

– Žinau, bet kad nėra ko sakyti.

Jis varstė mane akimis, ieškodamas mano žodžiuose tiesos. Iš tiesų neturėjau ko sakyti. Tikrai nieko. Tarp mūsų įsiterpė moters ranka, siekianti skaisčiai raudono vyšnių limonado. Ji nutraukė butelį nuo lentynos ir pasišalino, bet Kailas žiūrėjo į mane taip, lyg mūsų pokalbio niekas nebūtų pertraukęs.

– Man tu gali sakyti viską, – pakartojo. – Niekas nesužinos.

– Ačiū, – padėkojau.

– Apie mane tu žinai viską. Viską. Net mano žmona tiek nežino. Noriu ir aš apie tave žinoti viską.

– Jau padėkojau, Kailai, bet duodu žodį, nėra ko pasakoti.

– Kendra, man tu gali sakyti viską – aš patikėsiu.

Akimirką laikas sustojo. Tik akimirką. Ir man pasirodė, kad siela atsiskyrė nuo kūno. Pastaruoju metu taip dažnai nutikdavo. Stebėjau save iš šalies, kai grasinau Džaninai. Mačiau, kaip atrodau, kai dingo vaikai. Manęs nebuvo viešbučio nišoje, kai anos rankos grabaliojo mano kūną. Dabar žiūrėjau į save, sustojus laikui. Stovėjau ryškiai apšviestame prekybos centre, aplink ūžė šeštadienis, ir mačiau save. Atrodžiau trapi. Nors vilkėjau treningo striukę, mūvėjau džinsus ir avėjau sportbačius. Nors veidą slėpė plaukai, visas kūnas buvo vos pastebimai sueižėjęs. Smarkiau paliesk – ir subyrėsiu. Šie du žodžiai sustabdė laiką. Nežinojau, kaip man reikia juos išgirsti. Nežinojau, kad širdis nuo jų atsivers. Kad jie atnarplios amžiną mazgą krūtinėje.

Kai laikas vėl pradėjo bėgti, grįžau į savo kūną. Nebemačiau savęs iš šalies.

– Kaip tu manim patikėsi, Kailai? – papurčiau galvą. – Net aš savimi netikiu.

oras, tik oras

keturiasdešimt šeštas skyrius

– Noriu, kad skaitytum čia. Aš būsiu miegamajame. Aš... čia, – įbrukau Kailui baltą užklijuotą voką, vengdama jo žvilgsnio. Prireikė dviejų savaičių, kol ryžausi. Papasakoti jam viską.

Galų gale pasirinkau nepavojingą išeitį, antrą variantą. Atvirai kalbant, pabūgau ir parašiau laišką.

Kailas ištiesė ranką, norėdamas paliesti man veidą, turbūt nuraminti, bet aš krūptelėjusi atšokau. Jis kelias sekundes laikė ranką pakėlęs, paskui nuleido.

– Pašauksiu tave, kai baigsiu, – tepasakė.

Norėjau atsiprašyti, leisti jam paliesti man veidą ir nuraminti. Bet negalėjau. Tuoj mūsų santykiai pasikeis. Supratau, kad kai jis sužinos mano praeitį, viskas bus kitaip. Nusivilkau per visą butą į miegamąjį. Kelias minutes vaikščiojau, paskui pajutau, kad sėdžiu ant lovos, apkabinusi save, ir spoksau į šakelių žymes, gadinančias medines grindis. Įsivaizdavau Kailą, sėdintį ant sofos, vartantį didelėmis rankomis baltą voką su užrašu „Kailui“, atplėšiantį. Įsivaizdavau, kaip jis išima lapus, daug baltų lapų, išlanksto ir pradeda nuo pirmos eilutės.

Nebus nei „brangus“, nei „Kailai“, nei datos, nes man prireikė daug laiko, kol jį parašiau.

Aš papasakosiu tau viską . Viską , kodėl atsidūriau čia , kodėl esu tokia .

Aš papasakosiu tau viską .

Anksčiau apie tai nekalbėjau . Retai apie tai galvoju . Tik vienas žmogus žino , kas atsitiko . Ir jo pasakojimas gali skirtis nuo mano .

Kai man buvo dvidešimt , vyras , kuriuo pasitikėjau , mane išprievartavo . Kol dar nepamanei , kad aš pati to norėjau , sakau , kad nenorėjau . Garbės žodis , nenorėjau .

keturiasdešimt septintas skyrius

Aš papasakosiu tau viską. Viską, kodėl atsidūriau čia, kodėl esu tokia.

Aš papasakosiu tau viską.

Anksčiau apie tai nekalbėjau. Retai apie tai galvoju. Tik vienas žmogus žino, kas atsitiko. Ir jo pasakojimas gali skirtis nuo mano.

Kai man buvo dvidešimt, vyras, kuriuo pasitikėjau, mane išprievartavo. Kol dar nepamanei, kad aš pati to norėjau, sakau, kad nenorėjau. Garbės žodis, nenorėjau.

Tai prasidėjo vidury nakties, tos nakties, kai nuvažiavau į Harogitą, į redakcijos pobūvį.

Jis elgėsi kaip tikras džentelmenas, kai atėjome pas jį. Išvirė man kavos ir parodė kambarį, kuriame nakvosiu. Su Tobiu buvau apsistojusi kitame kambaryje, bet šis buvo gražus. Tvarkingas, švarus, lova dailiai paklota, užuolaidos užtrauktos. Jis įjungė naktinę lempą, ir mes kalbėjomės sėdėdami ant lovos. Man buvo truputį nesmagu, miglotai neramu. Jis neužsiminė, kad vaikinų, su kuriais nuomojasi butą, nėra, kad visame name mes tik dviese. Nebūk kvaila, tariau sau. Nereikia pūstis, jis puikus vaikinas ir nebelindo nuo to laiko, kai nesileidau jo pabučiuojama.

Persirengiau prieš miegą – jis paskolino savo flanelinius languotus marškinius be viršutinės sagos. Buvau dėkinga, nes nenorėjau miegoti su drabužiais.

Vos spėjusi padėti galvą ant pagalvės, užmigau. Tada galėdavau. Tada galėdavau užmigti, kada panorėjusi.

Vidury nakties, tamsoje, nors pirštu į akį durk, norėjau apsiversti ant šono, bet pajutau sunkumą ant savęs. Vėl bandžiau apsiversti, bet našta... sunkėjo, o gal aš pabudau ir aiškiau ją pajutau. Mane kažkas slėgė taip, kad buvo sunku kvėpuoti.

Atsimerkiau, kai jo ranka užspaudė man burną, kad negalėčiau kalbėti, rėkti ar spiegti.

Valandėlę maniau, kad jis pokštauja, kvailioja, gal bando mane išgąsdinti. Pasimuisčiau mėgindama jį nustumti, bet rankos neklausė; jos buvo užlaužtos, kad negalėčiau pajudėti. Negalėjau nė pakrutėti. Tada mane ir apsiautė baimė, tiršta ir klampi kaip kubilas karšto deguto. Ėmiau spurdėti. Bandžiau nusimesti jį, bandžiau neleisti jam padaryti to, ką daro.

Staiga jis viena ranka sugniaužė man gerklę. Spustelėjo, kad į plaučius nepatektų oro. Baimė pradėjo draskyti mane į smulkiausius skutelius, į akių kampučius ėmė smelktis juoduma, ir man išsyk dingtelėjo dvi mintys: jis jau tai yra daręs . Jis mane užmuš .

Jo lūpos atsidūrė man prie ausies. „Tu nepaprasta. Nustok spurdėti, tu nepaprasta, – sušnibždėjo jis. – Nustok spurdėti, ir aš tavęs neužmušiu.“ Turėjau liautis. Jei nesiliausiu spurdėti, jis suspaus smarkiau. Jei nesiliausiu, jis...