Dorothy Koomson - Zefyrai pusryčiams

– Aš... matai... man skambino Ašlina, – tarė. Pradėjo žaisti rausva kryputėmis papuošta žvakute. – Paskambino man, ne vaikams. Pasakė, – jis įsižiūrėjo į mane – aiškiai žinojo, kad žinau. – Viską. Ar dėl to išlipai iš mašinos? Vertei ją prisipažinti?

– Sakiau, kad kai ką pamiršau, – atsiliepiau.

– Tiek to. Mes ilgai kalbėjomės. Sutarėme, kad vaikais rūpinsiuos aš. Kreipiausi į teismą dėl nutarties, kad vaikai liktų man, ir prašymas tikriausiai bus patenkintas, nes Ašlina neužginčys. Ji pripažino, kad negali globoti vaikų, ir nenori, kad vėl būtų kaip anksčiau.

– Kailai, labai džiaugiuosi, – pasakiau.

– Atvirai kalbant, nemaniau, kad irgi džiaugsiuos, bet dabar man atrodo, kad geriau negali būti. Ir negaliu nesijaudinti dėl Ašlinos. Ji gydosi. Tik kai man pasakė, supratau, jog ji niekada neprisipažino serganti priklausomybės liga. Ašlina pradėjo lankyti susirinkimus, nes aš sakiau, kad ji serga, o ne todėl, kad pati taip manė. Dabar pripažino, kad yra ligonė, ir kreipėsi pagalbos.

– Sakoma, kad pirmas žingsnis – pripažinti, jog sergi priklausomybės liga ir vienas jos neįveiksi.

Kailas nusišypsojo.

– Ji irgi taip sakė.

– Žinai, Kailai, jai pasisekė, kad turi tave. Kiek alkoholikių ištekėjusios už gerų vyrų, kurie patekę į tokią padėtį nežinotų, ko griebtis. O tu susidorojai. Po kelių klaidų iš pradžių.

– Be to, man daug padėjo vienas žmogus.

– Pasakysiu išpešiotų antakių kaimynei, kad tu man padėkojai, – tariau. – Senokai jos nemačiau. Turbūt todėl, kad jau kuris laikas viešai nesidulkinu.

Kailas nusijuokė. Tyliai, tik veidas nušvito. Tikras gražuolis. Malonus geraširdis vyriškis.

– Aš irgi kaltas, dabar prisipažįstu, – tarė jis. – Padėjau jai tapti alkoholike. Taip ilgai apsimetinėdamas, kad čia nieko tokio, dengdamas ją, siusdamas ant jos, kai ji ką nors ne taip padarydavo, tylomis kaltindamas ją dėl savo sužlugdytos karjeros, tikrai jai nepadėjau. Jei galėčiau grįžti į praeitį, kreipčiausi pagalbos. Su kuo nors pasikalbėčiau. Tylėjimas kenkia.

– Gal galėtum su kuo nors pasikalbėti dabar? – romiai pasiūliau.

Tebečiupinėdamas rausvą žvakutę, jis nusišypsojo.

– Jau kalbuosi.

– Su specialistu, – patikslinau. – Arba su žmonėmis, kurie gyveno su alkoholikais.

– Galbūt... Matysim... Mes skiriamės. Žengiame į priekį, ne atgal, supranti?

Linktelėjau.

– Susitarėme elgtis mandagiai, bet mąstome blaiviai. Galime susirieti, bet, kad ir kas atsitiktų, vaikų kaip ginklo nebenaudosime. Neturėtų ilgai užsitęsti, ilgiausiai trunka finansinių klausimų svarstymas. Baisoka galvoti, kad gyvensiu be Ašlinos. Beveik visą brandų amžių buvome kartu. Sunku įsivaizduoti gyvenimą su kita.

– Katro dovaną nori atplėšti pirma? – suriko Vasara, įlėkdama į kambarį paskui Džeksoną ir nutraukdama pokalbį. Vaikai sustingo prie durų, slėpdami dovanas už nugaros.

– Neverskite manęs rinktis per netikrą gimtadienį, – mikliai išsisukau atsidūrusi tarp dviejų ugnių.

– Gerai, tėti, išrink tu, – tarė Vasara.

Kailo veide šmėkštelėjo ugnimi žaidžiančio tėvo kančia.

– Džeksonai, tu pirmas. Vasara gimė pirma, vadinasi, tu jauniausias šiame kambaryje.

Džeksonas nusišypsojo ir žengė į priekį, traukdamas dovaną iš už nugaros. Tai buvo brėžinių dėklas, papuoštas Džeksono piešiniais ir keverzonėmis: „Sveikinu gimimo dienos proga, Kene.“ Atsukau dėklo dangtelį, įkišau smilių su nykščiu ir ištraukiau brėžinį. Išvyniojau žvilgų lakštą. Dviaukščio namo brėžiniai. Puslapio viršuje mažomis raidytėmis parašyta „Kendės namas“.

– Čia tavo naujas namas, – paaiškino Džeksonas.

– Mano naujas namas, – pakartojau žiūrėdama į popieriaus lakštą. Labai įdėmiai. Pirmame aukšte buvo didžiulė svetainė su virtuve ir mažesnis kambarėlis su įrašu viduryje „Mėgstamiausias Kendės kambarys“. Brėžinio centre buvo laiptai į antrą aukštą, o jame – keturi kambariai. Miegamasis, vonios kambarys, Džeksono kambarys ir Vasaros kambarys.

– Čia kambarys man ir kambarys Vasarai, kai atvažiuosime į svečius, – tarė Džeksonas.

– Aišku.

– Tėtis padėjo nubraižyti kompiuteriu. Pasakė, kad pastatys tau, jei duosi daug baslių.

– Manau, paaiškės, kad aš sakiau „bašlių“, – skubiai pataisė Kailas. – Pinigų.

Graudulio gumulas gerklėje išbrinko taip, kad vos neuždusau. Nunėriau galvą negalėdama sulaikyti ašarų. Pora prasiveržė ir kaptelėjo ant brėžinio. Nubraukiau jas rankove žiūrėdama, kaip drėgmė geriasi į baltą marškinaičių medvilnę.

– Nuostabus, – tariau Džeksonui, šluostydama veidą atgalia ranka. – Stebuklingas, – man pavyko į jį pažvelgti. – O kai turėsiu bašlių, paprašysiu tavo tėčio jį pastatyti.

Džeksonas buvo patenkintas. Į priekį žengė Vasara ir įteikė man į popierių suvyniotą, lipnia juostele apklijuotą ir kaspinu perrištą ryšulį. Supakuota buvo įspūdingai, ir aš nenutuokiau, kas tai galėtų būti. Atsargiai paėmiau įsitikinusi, kad daiktas trapus, ir kruopščiai vyniojau, vieną lipnios juostelės rėžį po kito, vieną popieriaus sluoksnį po kito, kol galų gale mano rankose atsidūrė lėkštės dydžio pintinėlė. Pagrindas buvo rausvai rudas, šonai pinti iš raudonų, juodų, geltonų ir oranžinių šiaudų. Apačioje Vasara baltais dažais iškeverzojo „Kendei“, bet vietos buvo maža, todėl d, e ir i buvo mažesnės, e vos įžiūrima. Pynimas buvo nelygus ir netobulas.

– Tavo auskarams ir keistiems žiedams, – paaiškino Vasara.

– Graži, – sušnibždėjau, ir viduje ėmė kauptis jaudulys.

– Tėtis padėjo pinti, bet aš išrinkau spalvas ir užrašiau apačioje tavo vardą. Tavo tikrą vardą, o ne tą, kuriuo visi tave vadina.

Mano apatinė lūpa suvirpėjo. Vasara apstulbo, kai man iš akių pabiro ašaros.

– Nereikia verkti dėl kiekvieno nieko, – pamokė ji, tapšnodama man per plaštaką. – Net tėtis dabar mažiau rauda.

– Ką tu pasakei? – paklausė Kailas.

Prikandau lūpą, mėgindama sykiu neverkti ir nesijuokti.

Išskėčiau rankas.

– Daug metų taip puikiai nešvenčiau gimtadienio, – tariau. Jie priėjo ir mane apkabino. Maloniai kvepėjo, ir buvo gera. Taip lengva, taip paprasta būti su šiais dviem vaikais. Mano širdis atgijo, nes galėjau glamonėti juos, nes buvau apdovanota teise juos pažinti. Jie mane apkabino, o aš glaudžiausi prie jų, nes galėjau, kol staiga pajutau Kailo dėmesio naštą ir atsimerkiau. Mūsų žvilgsniai vėl susitiko, ir putlių, švelnių jo lūpų kampučius užrietė šypsena. Aš irgi nusišypsojau ir prisiminiau savo norą. Norėjau, kad Kailas susirastų mylimą moterį. Spėjau, kad tai Ašlina, bet jei ne ji, tada ta, kuri suprastų, koks jis nuostabus, ir mylėtų taip, kaip jis vertas. Kailas tikrai nusipelnė glamonių, meilės ir rūpinimosi.

Šis gimtadienio vakaras, šios dovanos buvo nuostabu dėl kelių priežasčių. Man paaiškėjo, kad jiems nebereikia svetimo žmogaus gyvenimui tvarkyti. Jie susivienijo – jie klestėjo, ir šiai šeimai nereikėjo manęs.

Vadinasi, galiu važiuoti į Australiją, jei noriu.

Kaip tik laiku pyptelėjo mobilusis, kurį palikau ant stalo. Vasara su Džeksonu išsiveržė man iš glėbio ir nuėjo prie tėvo pjaustyti torto. Aš pakėliau telefoną, perskaičiau žinutę.

Aš visada norėsiu, kad grįžtum. Išsiųsiu pinigus lėktuvo bilietui. Myliu tave. Vilas

Jiems manęs nereikia. Vilui reikia. Galiu grįžti į Australiją, jei noriu.

vanduo