Dorothy Koomson - Zefyrai pusryčiams

Baigusi kalbėti pamačiau, kad Gabrielė slepia šypseną.

– Kalbėjau kaip mulkė? – sutrikau ugnimi apsipylusi iš gėdos.

– Ne, mieloji, ne. Visai ne. Šypsausi, nes ištarei jo vardą. Pirmą kartą ištarei jo vardą. Jis jau nebe vedęs vyras, kurio gyvenimą, kaip tau atrodo, sužlugdei, o tiesiog vyras. Vilas. Tikras vyras, kurį tu mylėjai. Pirmą kartą neprikaišiojai sau dėl šio jausmo. Prisipažinai, kad jį myli ir to nesigėdiji.

Nuleidau akis.

– Aha.

– Nesakau, kad jūsų istorija nepriekaištinga, bet negali rinktis, ką pamilsi. Antraip nebūtų vienišių. Nebūtų išsiskyrėlių. Nebūtų nesutarimų šeimoje. Kartais manau, kad geriausia plaukti pasroviui, ir kas bus – tebūnie. Pati įsitikinsi, išeis kas nors ar ne. Pasikankinsi, jei neišeis, ir pamirši.

– Šiuo atveju nelabai tikėtina.

– Gal ne, o gal taip. Ar Vilas atitaisė kažkokio niekšo tau padarytą žalą?

– Net jei suprasčiau, apie ką kalbi, – prabilau, – gal ilgainiui ir būtų atitaisęs. Nežinau. Tačiau prisimenu, kad beveik iškart su juo pasijutau neįtikėtinai saugi. Aš nesijaudinau dėl... dėl nieko. Jis niekada nieko nereikalavo, niekada neprašė manęs paimti dalies jo naštos. Prisimeni, pasakojai man apie nuojautą? Jei ne kaltė, nė akimirkos dėl jo ar su juo nebūčiau jautusis nesmagiai. Jaučiausi atsipalaiduojanti. Buvau normali. Mano pojūčiai buvo normalūs. Aš nebuvau...

Gabrielė palietė man ranką, kai pritrūkau žodžių, kai jie išsisklaidė sykiu su baltu iškvepiamo oro debesėliu.

– Girdžiu tave, mažute, – patikino ji. – Dievuliau, kaip gerai girdžiu.

– Tai ar nori eiti lenktynių aplink čiuožyklą, ar bijai su manimi varžytis? – pasiūliau pagyvėjusi, ruošdamasi keisti temą.

– Aš bijau su tavimi lenktyniauti, kurgi ne, – nusišaipė ji. – Dėl to, kas man atsitiko, nukentėjo Tedas. Jis labai kankinosi, – Gabrielė atsitiesė, apsisuko ant pačiūžų nosių ir persisvėrė per užtvarą, žiūrėdama į tamsą, tykančią po sėdynėmis. – Ne tiek dėl to, ką aš dariau, kiek dėl to, kad matė, kaip sielvartauju. Norėjo man padėti, bet negalėjo. Aš negalėjau sau padėti, tai kaip galėjo jis? Paskui Tedas užsigeidė vaiko. Aš negalėjau tam ryžtis, – Gabrielė beviltiškai gūžtelėjo pečiais ir pakėlė akis į lubas. – Negalėjau gimdyti po to atsitikimo. Maniau, kad galėsiu, bet paaiškėjo, kad ne. Jam buvo sunku su tuo susitaikyti, bet tik iš pradžių. Jis pasakė „ir laimėje, ir varge“, tikėdamas šiais žodžiais. Antra vertus, aš negalėjau priimti tokios aukos. Paprašiau jo mane mesti, o jis atsisakė. Prašiau tol, kol vieną dieną jis mane išgirdo. Pasakė, kad išeis, jei žiūrėsiu, kaip renkasi daiktus. Nes jei apsigalvosiu, pasiliks. Sėdėjau springdama ašaromis ir žiūrėjau, kaip vienintelis vyras, vienintelis, kuriuo pasitikėjau nuo tada, kai man sukako dvidešimt penkeri, mane palieka. Paskui daug savaičių negalėdavau grįžti namo. Po darbo sėdėdavau biure ir verkdavau.

– Kada tai buvo?

– Po kelių mėnesių tu išvykai į Australiją.

Aš apstulbau. Nieko neįtariau. Visiškai. Gabrielė nė karto neišsidavė, kad jos gyvenime vyksta tokie milžiniški poslinkiai.

– Jis dabar gyvena su kita?

– Ne.

– Tai jūs susitinkate?

– Taip, susitinkame.

– Galėtumėte vėl sueiti?

Ji atsisuko, akys žėrėjo kaip safyrai, veide šmėkštelėjo pajuoka.

– Kad vėl jį kankinčiau?

– Ar ne jis turėtų spręsti? – paklausiau. – Jei Tedas nori grįžti, o tu nori, kad jis grįžtų, kokios gali būti kliūtys?

– Kartais tai, ko nori, nėra gerai.

Pirmą kartą nuo mūsų pažinties pradžios suabejojau Gabrielės sveiku protu. Jei Vilas būtų viengungis, gyventų čia ir mane tebemylėtų, manęs niekas nesulaikytų. Niekas.

– Juk jūs nesimušate, – pasakiau Gabrielei. – Dievaži, negalima pražiopsoti nė menkiausios progos tapti laimingai. Baisiai sunku rasti patrauklų vyrą, kuris būtų viengungis, tinkamo amžiaus ir tau neabejingas, tai kodėl jo vengi? Klausyk, praėjo treji metai, o jūs abu iki šiol vieniši ir tebemylite vienas kitą. Ar neatrodo, kad tai šį tą reiškia?

– Oi, Kene, nežinau. Negali būti taip lengva.

– Kartais negali. Kartais gali. Kartais turi pasirūpinti, kad būtų lengva. Bet niekada nesužinosi, jei nemėginsi. Ar šiaip, ar taip, nieko neprarasi.

– Neteksiu paskutinės vilties. Kai suprasiu, kad nepavyko, nieko nebepakeisiu. O dabar turiu viltį, kad dar ne viskas prarasta.

– Viltis naudinga tik tada, jei dedi pastangas, kad ji išsipildytų. Tikėtis, kad viskas savaime susitvarkys, ir sėdėti rankas sudėjus – viena, o tikėtis, kad viskas savaime susitvarkys, ir nertis iš kailio, kad taip įvyktų, – visai kas kita.

– Gal tu ir teisi, – tarė Gabrielė. – Tikrai žinau, kad kaskart, kai kalbamės, įsivaizduoju, jog esu jo žmona. Matai, dėl to pasilikau ir jo pavardę. Kad galėčiau apsimesti... Gal ir reikia ko nors imtis. Kad tikrai žinočiau, – ji pakreipė galvą ir švelniai, meiliai nusišypsojo man. – O kaip tu? Ką mes darysime su gražiąja Kene? – nubraukė man nuo veido garbaną.

Atšokau, nes tokių prisilietimų nemėgstu. Nei kai liečia vyras, nei kai liečia moteris; nesvarbu, draugai, giminės ar prašalaičiai.

– Atsiprašau, atsiprašau, nereikėjo taip daryti, – apgailestavo ji. – Gerai, žiūrėk.

Ir Gabrielė nučiuožė į tuščią plotą čiuožyklos viduryje, apsuko kelis didelius ratus, paskui ėmė čiuožti vis greičiau, išskėtė rankas, pašoko, pustrečio karto apsisuko ir nusileido ant ledo, atmetusi koją atgal, ištiesusi rankas, kad neprarastų pusiausvyros. Nepajutau, kaip pradėjau ploti. Ji čiuožė puikiai. Velniškai vaizdavosi, reikia pripažinti, bet kai taip čiuoži, galima.

Paskutinės vilties , skambėjo pro pačiūžų brūžavimą, ji vėl pradėjo čiuožti dideliais ratais, vis greičiau, vis sparčiau, staiga ėmė suktis ant pačiūžų galų, iškėlusi rankas, sukosi, sukosi, sukosi, ilga siaura mėlyna, raudona ir violetinė dėmė ant ledo.

Užsimerkiau, bet pro vokus vis tiek mačiau šviesos, atsispindinčios nuo jos metalinio užtrauktuko, sūkurį.

Paskutinės vilties . Mąsčiau apie neatplėštą Vilo laišką, nejausdama įprasto nerimo, nes pokalbis su Gabriele kėlė naujų minčių. Galbūt neatplėšiau laiško bijodama sužinoti, kad jau per vėlu, Vilo žmona mirusi. Galbūt neatplėšiau, kad nesužinočiau, jog toks tvirtas fizinis, emocinis ir dvasinis ryšys, kokio niekada nejaučiau nė vienam žmogui, nutrūko.

Galbūt neatplėšiau laiško, kad nesužinočiau, jog sutikau tikrą meilę ir praradau.

keturiasdešimt ketvirtas skyrius

Vilo žodžiai lape buvo lygūs, vienodi, mėlyni, bet jų turinys – trimatis, pripildęs kambarį, mano sielą ir mano širdį.

Kelis kartus giliai įkvėpiau ir po penkių ar šešių nesėkmingų bandymų pagaliau atplėšiau laišką. Dar dešimt minučių giliai kvėpavau, kad nusiraminčiau, ir tik tada išėmiau iš voko du popieriaus lapus. Praslinko dar dvidešimt minučių, kol įstengiau pažvelgti į žodžius.

Ji gyva. Ji laiku apsigalvojo, suprato, kad vaikai brangesni už viską, ir paskambino seseriai. Teko išplauti skrandį, laimė, kepenys beveik nenukentėjo. Ji gyva, sveiksta, kreipėsi į psichoterapeutą.

Skaičiau šiuos žodžius daug kartų, o mano gyslomis netramdomas, nekliudomas sruvo dėkingumas. Ji gyva. Ji sveiksta. Aš nesu iš dalies kalta dėl...

Jie pradėjo lankytis pas psichologą, taip reikia prieš skyrybas, jo žodžiais, suprato, kad nebenori būti kartu. Turbūt reikėjo skirtis anksčiau, rašė jis, arba kreiptis į psichologą, bet dabar abu nori keisti gyvenimą. Mokosi vėl būti draugai, bet skiriasi.