Dorothy Koomson - Zefyrai pusryčiams

Štai žodžiai, kuriuos čiupinėjau, lyg mėginčiau per mėlyną rašalą lape sugerti jo jausmus:

Aš tave myliu, Kende. Jei galėčiau atvažiuoti į Angliją, atvažiuočiau, viliuosi, tu tai žinai, bet negaliu palikti vaikų. Ar nesugalvotum grįžti atgal? Žinau, kad prašymas didelis, bet noriu būti su tavimi. Nesvarbu, kada gausi šį laišką, tai nepasikeis. Beveik dveji metai laukiau, kol būsiu su tavimi, nemanau, kad mano jausmai kada nors pasikeis. Tai ar pagalvosi? Jei būgštauji, ar tavo jausmai liks tokie pat, kai mane geriau pažinsi, atvažiuok atostogų. Pabūk tris mėnesius, galvodama apie ilgą laiką vėliau.

Vilas parašė šį laišką, rodos, prieš visą amžinybę, bet per tą trumpą laiką, kol jį pažinojau, suvokiau, kas jis. Nebūtų lengvabūdiškai parašęs šių sakinių. Neskubėdamas išvedžiojo kiekvieną žodį. Apsvarstė, ką rašo. Prašė manęs grįžti, nes iš tikrųjų to nori.

Žinojau, kaip žino mylintis žmogus, kad jis nepersigalvos. Tarp dabar ir tada niekas nepasikeitė. Nei man, nei jam.

Jis parašė šį laišką prieš daug mėnesių, vadinasi, jų skyrybos netrukus. Dabar galime būti kartu. Galiu grįžti į Australiją, į tas išplėštas laimės akimirkas. Galiu grįžti atgal ir vėl pasijusti rami. Saugi. Taip jausdavausi šalia Vilo. Saugumo jausmas. Normalumas. Aš grįžtu į praeitį. Į laiką be skaudžių prisiminimų. Kai dar nesvarstydavau kiekvieno kitų man pasakyto žodžio. Kai dar nereikėjo slėpti didžiumos savasties. Su Vilu nereikėjo. Galiu jam papasakoti viską. Viską. Dabar galiu grįžti atgal.

Čiupau mobilųjį. Pasirinkau tuščią teksto žinutės ekraną. Skubiai sumečiau, kiek laiko tenai. Vidurnaktis. Žinau, kad jis ilgai neina gulti, o net jei miega, nuo signalo pabus.

Bandžiau sugalvoti tinkamus žodžius. Turiu paklausti, ar jis vis dar nori, kad grįžčiau. Ar tebemano, kad mūsų jausmas turi ateitį. Aš nesiveržiau ten, neparašiau, kad atvažiuosiu, bet turėjau žinoti, ar jis lauks, jei nuvyksiu.

Ar tu vis dar nori, kad grįžčiau?

Surinkau tekstą ir išsiunčiau, kol neapsigalvojau. Nepasirašiau, nebuvo reikalo. Nebent jis turėtų Anglijoje kitą moterį, kurią norėtų susigrąžinti, tokiu atveju oro uoste bus velniškai priblokštas.

DILIN! Suskambėjo mobilusis po trisdešimties sekundžių. Pašokau. Jis taip greitai man skambina? Dirstelėjau į ekraną ir pamačiau man šypsantis Vasarą, Džeksoną ir Kailą.

– Alio, – atsiliepiau spėliodama, kuris iš trijų.

– Kendra, čia Kailas, – balsas šaltas ir oficialus. Kažkas negerai.

– Sveikas, – atsakiau.

– Gali ateiti? Negalima nurašyti pinigų iš tavo einamosios sąskaitos. Gali ateiti pasikalbėti?

– Kodėl? Kas atsitiko? – persigandusi paklausiau. Neabejojau, kad mano sąskaitoje pakanka pinigų sumokėti už nuomą. Nė vieną mėnesį neturėjau didelių išlaidų. Gal kas mano vardu ištuštino sąskaitą?

– Pokalbis ne telefonu. Gali dabar ateiti?

– Taip, aišku, – atsakiau.

– Ačiū, – jis baigė pokalbį nelaukdamas, kol atsisveikinsiu. Spoksojau į telefoną, išsižiojusi iš pasipiktinimo. Negali būti , kad jis ką tik nutraukė pokalbį . Kaip jis drįsta ! Kas jis toks , jo nuomone ?

Aš nesitaikstysiu. Jei kas ir atsitiko, nesumokėjau tik už mėnesį. VIENĄ mėnesį.

Nudundėjau laiptais, barškindama raktais vienoje rankoje, spausdama mobilųjį kitoje, sukandusi dantis, primerkusi akis. Aš jam , šūdžiui , parodysiu einamąją sąskaitą . Pabeldžiau į virtuvės duris, nelaukdama atsakymo atlapojau ir įžengiau vidun.

– STAIGMENA! – suriko Kailas, Džeksonas ir Vasara, pamatę mane virtuvėje.

Man sustojo širdis, apstulbusi atšokau. Tokiems dirgliems žmonėms kaip aš staigmenos nepatinka. Net malonios.

Apžvelgiau jų veidus, visus besišypsančius, visus atgręžtus į mane. Prie sieninių spintų durelių po tris buvo pririšti raudoni, mėlyni ir žali balionai. Medinis stalas užtiestas raudona staltiese su baltais ir mėlynais raštais, palei kraštą prismeigti kaspinai. Stalo viduryje stovėjo milžiniškas – iš tikrųjų milžiniškas – tortas. Jis buvo daugiasluoksnis – šokoladas, šokoladiniai vafliai, šokoladinis kremas ir grietinėlė. Viršus buvo pritaikytas vartotojui – papuoštas baltais ir rausvais zefyrais, atsargiai užmautais ant kiekvieno šokoladinio glajaus iškyšulio. Viduryje stiebėsi žvakučių miškas – tiek, kiek jiems pavyko sukišti, – ir visos degė.

Suglumusi sužiurau į juos, nesuprasdama, kokia čia puota.

– Viens, du, trys... – tarė Džeksonas, ir kambaryje suskambėjo Gadsborų „Ilgiausių metų“ versija. Jie dainavo darniai, sodrus, malonus Kailo baritonas pabrėžė jaunesnius, aukštesnius balselius. Sulig kiekvienu man padainuotu žodžiu akys vis labiau peršėjo nuo ašarų. – TAIP!!! – baigę suriko visi trys ir pradėjo ploti. Prispaudžiau ranką prie lūpų, rydama gerklėje įstrigusį graudulio gumulą.

Papurčiau galvą.

– Mano gimtadienis ne šiandien, – pralemenau godžiai rydama orą.

– Mes žinome, – atsiliepė Kailas.

– Sakei, rugpjūčio mėnesį, – prabilo Džeksonas.

– Bet mes visą rugpjūtį buvome Kornvalyje, – pratęsė brolio sakinį Vasara.

– Todėl pokylis šiandien. Dabar didžiausia staigmena, – užbaigė Kailas. – Užpūsk žvakutes, – jis parodė į tortą su liepsnelių mišku ir lėtai tirpstančiu zefyrų glajum.

– Daugiau žvakučių netilpo? – pajuokavau.

Kaip malonu. Ne tik dėl to, ką jie padarė. Buvo aiškiai matyti, kad pagaliau jiems pavyko. Pagaliau jie šeima. Jie kartu to ėmėsi. Jie kartu paaiškino, koks reikalas. Jie nebejautė grėsmės. Džeksonas kalbėjo nebijodamas, kad jo žodžiai gali viską sugadinti. Vasarai nebeužeidavo pykčio priepuoliai, nes tėvas skirdavo jai dėmesio ir kai ji elgdavosi įprastai. Kailas vėl buvo su šeima. Džeksonas ir Vasara atgavo tėtį. Kai kuriais atžvilgiais Ašlinos pabėgimas Kailui su vaikais buvo naudingas – jų santykiai pagerėjo.

Žengiau į priekį prie stalo ir pasilenkiau.

– Sugalvok norą! – priminė Vasara.

Pakėliau akis, sugavau Kailo žvilgsnį. Valandėlę žiūrėjome vienas į kitą. Supratau, ko norėti. Užsimerkiau, mintyse ištariau norą, giliai, giliai įkvėpiau, atkišau lūpas ir papūčiau. Smarkiai. Atsimerkiau pūsdama orą ilga vienoda srove ir apėjau tortą, kad visos žvakės užgestų. Šis noras turi išsipildyti.

– Atnešim dovanas! – šūktelėjo Vasara ir išlėkė iš kambario. Džeksonas lipo jai ant kulnų. Nespėjau paprieštarauti, kad man nereikia nei dovanų, nei torto.

– Jai mano dovana patiks labiau už tavo! – sušuko Džeksonas, lėkdamas laiptais paskui seserį.

– Ne! – suspiegė Vasara.

Jie ginčijosi. Vasara ir Džeksonas iš tikrųjų ginčijosi. Nepiktai, bet prieš kelis mėnesius tai būtų buvę neįmanoma. Jie visados laikydavosi kartu, nes negalėjo gyventi atskirai, todėl kitos asmenybės pusės neparodydavo. Dabar dvynius sieję varžtai atsileido, ir jie net ėmė rungtyniauti.

Ištraukiau kėdę, nuėmiau ilgą, dešrelę primenantį mėlyną balioną ir atsisėdau. Priešais atsisėdo Kailas. Jis paėmė raudoną kūgišką pobūvio skrybėlę, patampė ploną tamprią gumelę ir padavė man. Nesvyruodama užsidėjau.

Kai tik jo rankos atsilaisvino, jis susirado kitą darbą – traukyti žvakutes iš torto. Dirbo susikaupęs, bet mačiau, kad nori man kažką pasakyti.