Dorothy Koomson - Zefyrai pusryčiams

– Puiku, ko klausysimės pakeliui namo? – paklausė Kailas, palenkdamas sėdynę į priekį.

– Džeksonas nori „Mažojo voriuko“ kompakto, – pasiūlė Vasara.

– Vasara nori knygos apie Harį Poterį, – atsiliepė jis.

Automobilio šoniniame veidrodėlyje pamačiau Ašliną. Dabar ji atrodė gležnesnė. Sukrėsta, silpna, išgąsdinta. Galvoje šmėkštelėjo mano pačios pasakyti žodžiai – ar ne aš kalta, kad ji taip atrodo? Ne, suvokiau. Ašlinos bėdos prasidėjo daug anksčiau, negu jos gyvenime pasirodžiau aš. Net anksčiau, negu jos gyvenime atsirado Kailas.

Tikiuosi , išsigydysi , tylomis palinkėjau. Vaikams reikia tavęs , tau jų irgi .

Iš paskutinių jėgų Ašlina nutaisė šypseną, pakėlė ranką ir pamojavo. Vaikai irgi pamojavo pro užpakalinį langą, Kailas pasignalizavo, kilstelėjo ranką ir palengva išvažiavo į žvyruotą keliuką.

Paskutinį kartą mačiau Ašliną, įrėmintą šoninio vaizdo veidrodėlyje, kai Kailas keliuko gale pasuko į kairę: ji stovėjo ant slenksčio, sunėrusi grakščias rankas, viena apsmukusia puskojine. Ir sukniubo. Matyt, nepakako jėgų sulaukti, kol mes dingsime iš akių. Ji sukniubo ir turbūt ėmė klykti nesavu balsu.

naminiai javainiai ir jogurtas

keturiasdešimt trečias skyrius

– Gruodžio mėnesį dėl šito noriu nusivežti Vasarą su Džeksonu į Londono centrą, – pasakiau Gabrielei. – Bet Kailas nenori išleisti jų iš akių net tris minutes, apie visą dieną nė kalbėti neverta. Jis baisiausiai dėl jų nerimauja. Suprantu jį, nors Džeksonas su Vasara tik dėbteli į tėvą, lyg klaustų: „Kokią traumą vaikystėje patyrei?“, kai jis taip elgiasi.

Mano puikioji viršininkė laikėsi čiuožyklos pakraštyje. Jos krūtinė kilnojosi, kvėpavimas veržėsi mažais tirštais baltais debesėliais nuo pastangų: ji ką tik vieną po kitos padarė šešias kilpas.

Labai mėgau čiuožti. Man patiko būti ant ledo, sklęsti per pasaulį niekieno netrukdomai. Niekas manęs nesulaikė. Mano gyvenimas buvo smarkiai sujauktas, riedučiais nebūčiau pačiuožusi už jokius pinigus, bet ant ledo... Vėsa, dvelkianti į veidą, pakili nuotaika, laisvė. Aš nesukaustyta ir patenkinta. Atsipalaidavusi ir rami.

Tai buvo bendras mano ir Gabrielės pomėgis, ir susitikti, kai grįžau iš Kornvalio, ji pasiūlė čiuožykloje. Nuėjome po darbo, nes geri čiuožėjai rinkdavosi vėlai, dabar ant ledo pamatėme vos porą žmonių. Abu atėjo su treneriais, nustatė savo ploto ribas ir mokėsi šuoliukų, apsisukimų bei kitų figūrų. Vienas čiuožyklos galas priklausė tik mudviem.

– Kaip gyvena patrauklusis Kailas? – paklausė Gabrielė.

– Pernelyg nerimauja, bet šiaip neblogai. Visiems gera vėl kartu.

– Nuostabu, – tarė Gabrielė. – Labai džiaugiuosi, kad tavo šeima vėl drauge.

Kilstelėjau antakį, bet nieko neatsakiau.

Ji atitrūko nuo čiuožyklos krašto ir atatupsta nuplaukė ledu, grakšti ir graži, ilgos tamsios garbanos krito ant veido. Kitame gale stabtelėjo ir grįžo pas mane. Sustojo nerangiai, trenkėsi į užtvarą ir vos per ją nepersivertė.

– Suprantu, kad kas buvo – pražuvo, ir vis dėlto, Kene, – prabilo atsitiesusi, – noriu pasakyti vieną dalyką: turėjai man pakartoti Džaninos žodžius.

– Negalėjau, – atsakiau paprastai. – Pasaulyje ir taip per daug pagiežos. Negalėjau pakartoti.

– Bet negi nesupranti, kad ji vis išsuka kailį. Mes nutylime, o kaltininkė išlenda sausa.

– Aš nenutylėjau, aš... na, tu beveik viską girdėjai.

– Turėjai pasakyti man. Kiti mus tyčia skaudina, nors ir žodžiais, o mes nieko nesakome, giname juos. Nelengva kalbėti atvirai, bet labai svarbu. Mums. Tylėjimas naudingas žmonėms, kurie mus skaudina.

– Kas čia per propaganda? O maniau, kad tik man vienai reikia tribūnos, – tariau. Kartą Gabrielė man pasakė, kad aš veikiausiai vienintelis žmogus pasaulyje, per gyvenimą gausiąs antrą tribūną, nes pirmoji sudils.

Gabrielės šypsena nušvietė tamsiai mėlynas akis ir juodus plaukus.

– Kartais nesusilaikau, – ji paleido užtvarą, apsisuko ir vėl jos nusitvėrė. – Aš taip įsikarščiuoju... Žinai, po... – ji patylėjo, nužvelgė mane svarstydama, ar galima ištarti tą žodį mano akivaizdoje. Nežinau, kodėl nusprendė save cenzūruoti. – Po užpuolimo, – ji pasirinko ne tokį pavojingą žodį, ne tokį skaudų, skambantį ne taip žiauriai ir smurtingai. – Pranešti ar nepranešti, nuo manęs nepriklausė, bet aš nesigailiu. Nė akimirkos. Kartais noriu, kad žmonės nežinotų, kartais noriu būti giminėms ne „toji, kuri buvo... užpulta“, bet nesigailiu, kad pranešiau. Ne iš keršto, tiesiog tai reiškia, kad nenusileidau. Jau po įvykio, jis jau buvo mane nuskriaudęs, bet aš netylėjau. Niekada to nesigailėsiu.

– Žmonės tavimi patikėjo, ne visiems taip sekasi.

Gabrielė apsiniaukė.

– Patikėjo ne visi, nustebtum sužinojusi, kiek daug manimi nepatikėjo – kiek daug žmonių nė girdėti nenorėjo, kad toks „puikus vaikinas“ gali šitaip padaryti. Vieni sakė, kad aš melagė ir sutrikusios psichikos. Kiti tvirtino, kad mano lytinis potraukis nuslopintas ir aš nenoriu prisipažinti, jog tai viso labo buvo seksas. Bet nesvarbu. Galų gale nesvarbu, nes aš žinau tiesą. Jis žino tiesą. Ir žino, kad papasakojau visiems, kad nepavyko užčiaupti man burnos.

– Teisingai.

– Blogis klesti, kai geri žmonės nieko nesako ir nedaro.

– Pranešimas spaudai.

– Atleisk, – sukikeno ji kūprindamasi ir raukydama nosį it mergytė, kokia buvo prieš daugelį metų. – Taigi, kad pakeisčiau temą, galiu tavęs kai ko paklausti?

– Žinoma. Nebūtinai atsakysiu.

– Ar Kailas atitaisė kažkokio niekšo padarytą žalą? – paklausė ji. – Ar neprisileidi jo, nes tau kažkas atsitiko?

Jaučiau tiriamą Gabrielės žvilgsnį – ji atidžiai mane stebėjo.

Aš tik pavarčiau akis. Persisvėriau per sieną, kraujas plūstelėjo į galvą – mano mėlyna kepuraitė nenukrito, bet plaukai užsivertė, kaklas apsinuogino. Atsitiesiau ir pažvelgiau į Gabrielę, nusiteikusi tiesiai atsakyti.

– Net jei suprasčiau, apie ką kalbi, tai du skirtingi dalykai. Kailas nieko neatitaisė, nes yra tik draugas. Norėčiau, kad tai suprastum.

– Suprantu.

– Ne. Jei taip paklausei, nesupranti. Dievinu Kailą, jis nuostabus žmogus, labai man brangus, bet ne mano svajonių vyras. Ne išrinktasis. Jis draugas, myliu jį taip, kaip myliu tave. Nieko negaliu padaryti. Jis ne... Aš tebemyliu Vilą. Negaliu nemylėti. Žinau, kad nieko neišeis, žinau, kad jis Australijoje, žinau, kad neįmanoma, žinau, kad niekada neatleisiu sau už mūsų pažinties aplinkybes, bet aš jį myliu. Taip, visų nuomone, turėčiau jį pamiršti. Bet kaip? Nebendrauti su juo? Išbandžiau. Apsigyventi toli nuo jo? Ar galima įsikurti toliau už Angliją? Negalvoti apie jį? Savo noru negalvoju. Galvoju prieš savo norą. Aš myliu Vilą. Ir niekam negalėsiu suteikti vilties, kol mylėsiu.

Žiūrėjau į Gabrielę, šiek tiek drovėdamasi tokios aistringos kalbos. Tokių karštų jausmų. Žinojau, kad jį vis dar be galo myliu, bet niekam, net sau, neprisipažinau, kaip stipriai. Dažniausiai todėl, kad bijojau apie jį galvoti. Iškart prisimindavau laišką ir kas jame gali būti parašyta. Prisiminusi jį, prisimindavau ir jo žmoną, kuri iš nevilties bandė nusižudyti. O gal ir nusižudė, tikrai nežinau. Jei galvodavau apie jį nors sekundę viską pamiršusi, mano siela nušvisdavo. It kalėdinė eglutė, it Eifelio bokštas naktį. Jei galvodavau tik apie vieną Vilą, mano širdis atgydavo.