Dorothy Koomson - Zefyrai pusryčiams

Daug lėčiau, negu ketinau, nuėjau prie durų. Uždėjau ranką ant kaltinės geležies rankenos.

– Be to, neužmiršk, aš gal ir nepasakysiu Kailui, bet neturi jokių garantijų, kad nepasakys Džeksonas. Kaip manai, iš ko jis mieliau tai išgirstų?

Atrodė, kiekvienas žvyro sučežėjimas po kojomis įtrina žodžius man į sielą. Aš supratau Ašliną. Labiau, negu ji įsivaizdavo. Labiau, negu norėjau. Mano pasirinktas kvaišalas – neapykanta sau.

– Fu! – nusipurčiau įsėdusi į mašiną ir drebančiais pirštais segdamasi saugos diržą. – Laimė, nusprendžiau nueiti, nenutuokiau, kad man taip reikia į tualetą. Tik įsivaizduokit, jei pusiaukelėje būčiau suvokusi, kad nebegaliu kentėti.

Jaučiau, kad pliauškiu niekus, bet nieko negalėjau padaryti. Man buvo neramu dėl savo poelgio. Ši šeima nuolat verčia mane būti ryžtingą ir nesukalbamą. Visą laiką tenka rėžti į akis savo nuomonę ir elgtis griežtai.

Puikiai supratau Ašliną. Todėl įstengiau ištarti tokius žodžius. Bet nepasakiau, kad ji man rūpi, nepasakiau, kad man skaudu, jei ji sau kenkia, nepasakiau, kad visada ją mylėsiu, bet jai reikia gydytis. Nepasakiau, nes tai būtų netiesa. Kiekvienas žodis buvo ištartas dėl Džeksono ir Vasaros. Dėl dviejų mažų vaikų, kurie prisirišo prie nepažįstamo žmogaus, nes motina buvo dingusi, o tėvas ištižęs.

– Rodos, minėjai, kad kai ką pamiršai? – atsiliepė Kailas.

– O, pamiršau... – stengiausi greitosiomis ką nors sugalvoti. – Minėjau, kad pamiršau nueiti į tualetą.

Jis papurtė galvą.

– Ne. Aiškiai prisimenu, kad sakei kai ką pamiršusi.

Dirstelėjau į užpakalinio vaizdo veidrodėlį. Į mane buvo įsmeigtos dvi poros akių. Prikandau lūpas, kad jos sudrėktų, o nuo pėdų iki viršugalvio mane šviesos greičiu užplūdo karštis.

– Taip, pamiršau nueiti į tualetą.

Kailas vėl paleido variklį, bet kai pradėjo važiuoti, man suspaudė širdį.

Vargšė Ašlina . Vargšė Ašlina .

– Stabdyk! – tariau. Kailas koja paspaudė stabdį. Atsisuko į mane.

– Kas dabar atsitiko?

– Aš... aš dar kai ką pamiršau, – nusisegiau saugos diržą ir draskiau dureles, kol atplėšiau.

– Ką?

– Tuoj grįšiu.

Išlipau iš mašinos, žvyras po kojomis gurgždėjo dar garsiau, kai bėgau prie namo. Ašlina sėdėjo ant sofos ir spoksojo į židinį, apkabinusi save rankomis. Apsižvalgė, kai įėjau į svetainę. Pamačiau, kaip įsitempė laukdama dar vieno užsipuolimo.

– Atsiprašau, – tariau. – Pasakiau, ką manau, bet man nereikėjo taip kalbėti.

Ji žvelgė į mane stiklinėmis akimis, nieko negirdėdama. Skubiai apžvelgiau kambarį, ieškodama butelio, nes atrodė, kad ji gėrė. Nieko. Nei butelio, nei alkoholio smarvės. Ji beviltiškai gūžtelėjo pečiais.

– Nusipelniau, – sumurmėjo.

– Ašlina, atleisk. Aš... nereikėjo tau akių badyti. Ne, reikėjo, nes tu visus nukamavai, bet turėjau pridurti, kad tu drąsuolė, nes vėl bandai gydytis. Tu verta didelės pagarbos. Dar turėjau pasakyti, kad tu – geras žmogus, kad tikriausiai niekas neprivers tavęs jaustis bjauriau, negu jautiesi, aš tik... – žengiau į priekį ir prisėdau ant sofos krašto. – Aš myliu tavo vaikus. Aš labai jiems artima, aišku, ne taip, kaip tu jiems, ir aš niekada nebandysiu tavęs pakeisti, bet jie tokie nelaimingi, kad tavęs šalia nėra, o aš noriu juos apsaugoti nuo skausmo. Ir žinok, man skaudu dėl to, ką tu prarandi. Gaila, kad nematai, kokie jie nuostabūs. Vasara skaito paauglių knygeles ir sukuria naujas pabaigas. Atsisėda ir parašo, jei jai pasirodo, kad senoji pabaiga nevykusi. Be to, ji rašo skundus. Tikrus skundus dėl to, kas jai nepatinka. Parašė laišką ministrui pirmininkui, nes pamatė žmogų, neturintį kur miegoti. Džeksonas pradėjo žaidimų kambaryje statyti miestą. Tiesiog neįtikėtina. Dabar jis verčia Kailą išpjauti trinkeles, o langus ir duris nupiešia. Yra dangoraižių, prekybos centras ir namų. Tai nepaprasta. O tu to nematai ir... – mostelėjau ranka. – Ašlina, grįžk namo. Aš išsikraustysiu iš buto, gyvensi ten, jei negali su Kailu, bet grįžk namo.

Ji papurtė galvą.

– Nemanai, kad grįžčiau, jei galėčiau?

– Nežinau.

– Jei galėčiau grįžti namo, grįžčiau. Bet negaliu.

Vėl turėjau paklausti. Šį kartą – kito Gadsborų šeimos nario.

– Kaip tu ištveri? Kaip gali gyventi toli nuo jų?

– Turėtum klausti, Kende, kaip man gyventi žinant, ką jiems padariau? Ką dar galiu padaryti. Kaip baisiai galiu juos nuskriausti, jei grįšiu. Nenoriu, kad jie mane tokią matytų.

– Bet tai praeitis, tu ne visada būsi tokia.

– Ar tu kam nors atskleidei savo didžiausią, baisiausią paslaptį?

Žiūrėjau į ją bereikšmiu žvilgsniu, mąstydama: žinoma , ne . To niekas apie mane nesužinos .

– Abejoju. Nes tu nenorėtum, kad kiti sužinotų, kokia gali būti bjauri. Mano vaikai visą gyvenimą matė mane tik bjaurią. Aš taikstausi su didžiausia, baisiausia savo paslaptimi, nenoriu, kad taikstytųsi ir vaikai.

Man nepasisekė įkalbėti jos apsigalvoti. Grįžti namo ir taisytis.

– Puiku. Tu žinai, ką darai. Bet neužmiršk, kad vaikams reikia tavęs. Reikia, kad rodytum jiems gerą pavyzdį. Iki šiol jie matydavo tave tik girtą ir nelaimingą blaivą. Klausyk, aš grįžau atsiprašyti. Aš noriu, kad tu pasitaisytum, ir atsiprašau, kad taip su tavimi kalbėjau. Tikiuosi, rasi tai, ko ieškai.

Nespėjusi pagalvoti, ką darau ir kam, stipriai apkabinau Ašliną. Mėginau jai parodyti, kad nors nesuprantu, kodėl ji nenori grįžti namo, nors neatleidau už tai, ką ji padarė girta, bet tikiuosi, kad viskas bus gerai.

Pašokau, ji irgi atsistojo. Kai lėkiau prie mašinos, ji lėtai priėjo prie durų.

– Tvarka, – patvirtinau įsitaisydama keleivio vietoje. – Viską padariau.

– Padarei? – paklausė Kailas. – Maniau, kai ką pamiršai.

– Taip, nueiti į tualetą.

– Ką tik sakei, kad buvai.

– Tikrai?

– Taip, ir sakei, kad dar kai ką pamiršai. Sakei taip, lyg tai būtų daiktas. Neketinai nieko daryti, o tik kažką pasiimti.

– Gal tu kalbos inspekcija? – paklausiau. – Koks skirtumas? Po galais, Kailai, koks skirtumas?

Kailas tyrinėjo mane, per daug įdėmiai, lyg pro mikroskopą. Įrėmė tamsias akis man į veidą, bandydamas perprasti. Nuo jo tiriamo žvilgsnio sutrikau. Supratau, kad jei paklaus tiesiai, neišlaikysiu įtampos. Jo smalsus žvilgsnis svilino; turbūt mano veidas sutrūkčiojo iš nesmagumo.

– Kažkas darosi, tiesa? – tyliai paklausė.

– Aš kai ką pamiršau, – prabilo Vasara. Pajutau, kaip rimstu, kiekvienas įsitempęs raumuo atsileido, nes ji mane išgelbėjo atkreipdama dėmesį į save.

Mudu su Kailu sutartinai atsisukome.

– Aš irgi kai ką pamiršau, – tarė Džeksonas.

– Taip mes niekada neišvažiuosime, – Kailas siekė saugos diržo sagties.

– Aš pamiršau tyčia, – pareiškė Vasara.

– Aš irgi, – pridūrė Džeksonas.

– Aš pamiršau Liuoksę, – tarė Vasara. – Tyčia palikau. Ji prižiūrės mamą. Mane prižiūri tėtis, Džeksonas ir Kendė. Mama neturi nieko, – Vasara linktelėjo įsitikinusi savo žodžių teisingumu. – Liuoksė prižiūrės mamą. Apkabins vietoj mūsų.

– Aš palikau Garvą, – pasakė Džeksonas. – Jis irgi rūpinsis mama.

Vėl pažvelgiau į Kailą, ir mūsų akys susitiko. Beveik galėjau įsivaizduoti, kaip daužosi krūtinėje jo širdis, nes taip daužėsi ir mano. Aš pasielgiau teisingai, Ašlinai reikėjo pasakyti.