Dorothy Koomson - Zefyrai pusryčiams

– Vasara miegojo. Išpilta prakaito, ji blaškėsi lovoje ir klykė. Man pavyko ją pažadinti, ir ji pradėjo veblenti apie glitėsius, kuriuose skendo. Nesugebėjau net jos tinkamai nuraminti, nes beveik negalėjau kalbėti, beveik nepajėgiau jos laikyti. Galų gale ant lovos užlipo Džeksonas ir pasakė seseriai, kad viskas bus gerai. „Nebijok, Vasara, – tarė jis, – aš neleisiu glitėsiams tavęs pasiekti. Mudu su Garvu tave saugosime.“ Ir apkabino ją. Paglostė galvą. Mano šešiametis sūnus motiniškai elgėsi su mano dukterimi, nes aš nesugebėjau. Sėdėjau ir žiūrėjau, kaip Džeksonas ją ramina. Galų gale jis užmigo jos lovoje, o aš išėjau į kitą kambarį ir vėl užmigau. Kitą dieną paskambinau Kailui. Protas kiek prašviesėjo, aš supratau, kad jie dabar turi būti su Kailu. Jiems reikia pastovumo.

Buvau priblokšta. Ašlina šitaip elgėsi su vaikais. Tikrai. Jos balsas skambėjo sielvartingai, ji dažnai nutildavo įkvėpti, susitvardyti. Bet ji šitaip nuskriaudė vaikus. Ji nuskriaudė save ir kitus.

– Žinau, kad vieną gražią dieną galėsiu suteikti vaikams pastovumo, – pasakė Ašlina. – Vieną gražią dieną netrukus. Tačiau privalau tinkamai išsiblaivyti. Dėl vaikų.

– O dėl savęs? – paklausiau.

Ašlina perbedė mane blizgančiomis nuo ašarų akimis.

– Vasara ir Džeksonas yra du svarbiausi mano gyvenime.

– Žinau. Bet tu gėrei ne dėl vaikų, tu gėrei dėl savęs. Nes sergi. Tai gal blaivykis dėl savęs, kad būtum sveika jiems, užuot siejusi sėkmę ar nesėkmę su jais. Nuolat girdžiu, kad pirmiausia reikia pasirūpinti savimi, o tik paskui mėginti rūpintis kitais.

Net tamsoje buvo matyti, kaip užsiliepsnojo jos skruostai, o akyse įsižiebė ir veido bruožuose sustingo įtūžis. Ji įsiuto. Ji negirdėjo, ką sakiau, ji girdėjo, kaip suabejojau jos meile vaikams. O aš nesuabejojau. Aš tik paaiškinau, kad ką nors daryti „dėl vaikų“ – tiesiausias kelias į nelaimę. Nes vėl paslydusi ji tars sau, kad per mažai myli vaikus, kad ji – blogas žmogus, taigi nėra prasmės mesti gerti. Ji turi tai padaryti dėl savęs.

– Atleisk, – atsiprašiau. – Nereikėjo nieko sakyti, tu geriau žinai, ką darai.

– Žinai ką, – Ašlina stengėsi kalbėti be pykčio, bet jai nelabai sekėsi, – aš myliu vaikus. Labiau už viską. Aš viską dėl jų padarysiu. Dabar jiems negerai būti su manimi. Jiems reikia Kailo. Jis rimtas ir patikimas... – jos balsas nutrūko. – Nenoriu šito daryti, – ašarodama prapliupo. – Noriu būti su jais. Noriu kasdien iki skausmo spausti juos glėbyje. Noriu matyti, kaip Vasara šoka pagal televizijos laidos melodiją, o Džeksonas kalbasi su įsivaizduojamu šunimi. Noriu kiekvieną rytą pabusti žinodama, kad jie ką nors pasakys ar padarys kitaip negu vakar, – nuo dailios nosies galo lašėjo ašaros, bet Ašlina jų nešluostė. – Bet to noriu aš. O jiems reikia įprasto gyvenimo. Su manimi ir Kailu drauge, aš žinau. Dabar tai neįmanoma. Gal ateityje, bet ne dabar. O tu turi nuspręsti, ką darysi, – Ašlina jau kalbėjo apie mane. Apie mane su manimi.

– Ką turi omenyje? – paklausiau.

– Turi nuspręsti, slankiosi aplinkui ar ne. Vasara su Džeksonu tave myli. Man širdis plyšta tai sakant, – ji užsidėjo ranką ant krūtinės rodydama, kur skauda. – Jie dažnai netyčia pavadindavo mane Kende, primindami, kiek daug laiko praleidi su jais, – smulki ranka stipriau prisispaudė prie širdies. – Neleisiu jų dar labiau įskaudinti. Jei neketini būti su jais ir ateityje, iki tol, kol jiems tavęs nebereikės, dabar išeik. Dabar. Neleisk, kad jie dar labiau tave pamiltų, jei ketini juos palikti ir gyventi kitur. Jei nepasitrauki iš jų gyvenimo dabar, lieki jų gyvenime visam laikui. Jei negali įsipareigoti – išeik.

Ji nuslydo nuo sūpuoklių, atsistojo priešais, sukryžiavusi rankas. Gal nuo šalčio, gal mane gąsdindama.

– Aš siaubinga motina, bet neleisiu, kad juos skaudintų dar ir kiti. Lieki visam laikui arba išeini.

Ašlina teatrališkai apsisuko ir nužingsniavo.

Žiūrėdama, kaip ji eina, pamažu suvokiau jos žodžių prasmę. Tai, ko ji manęs paprašė, tolygu nėštumo testui, rodančiam, kad pastojau. Supratau, kad turiu rinktis: pasilikti kūdikį ar ne; likti su Džeksonu ir Vasara ar išvykti; išsižadėti laimės, santuokos ir įvaikinimo vilties su vyru, kurio dar nesutikau, ar amžinai likti pakaitalu.

Dabar būti su jais nuostabu, o be jų – tikras pragaras, kurio nebenorėčiau išgyventi dar kartą, bet ar pajėgsiu? Ar įsipareigoti amžinai rūpintis vaikais, kurie niekada nebus mano?

keturiasdešimt antras skyrius

Kitą rytą apie dešimtą valandą, išsimaudę po dušu, papusryčiavę ir išgėrę arbatos prieš kelionę, mudu su Kailu pradėjome krauti į mašiną Vasaros ir Džeksono mantą. Per pastarąsias šešias savaites jie prikaupė marias drabužių, knygų, kompaktinių diskų, tad pakuoti teko ilgai. Dėjome į pirkinių krepšius, o jų pristigę glėbiais krovėme ant tvarkingai supakuotų daiktų bagažinėje. Vasara ir Džeksonas su motina sėdėjo ant sofos, žemėlapyje ieškodami kelio atgal į Kentą.

Ašlina vis dar vilkėjo naktiniais, nors atidavė Kailui marškinėlius ir vietoj jų apsivilko per didelį kreminės spalvos megztinį, megztą storu stulpeliu. Nunešę į mašiną paskutinius daiktus, grįžome į svetainę. Nuo sofos į mudu su Kailu, stovinčius tarpduryje ir laukiančius, kol vaikai atsisveikins su motina, pažvelgė Vasara. Ji atsisuko į Ašliną su naktiniais, patapšnojo jai per ranką ir tarė:

– Mama, apsivilk kaip pridera. Tėtis neleis tau važiuoti automobiliu vienais naktiniais.

Visi suaugusieji nustebę atsitraukė. Manėme, kad kuris nors paaiškino. Pasirodo, niekas nepasakė vaikams, kad Ašlina su mumis negrįš. Pasirodo, niekas nepasakė vaikams, kad jie kurį laiką nematys motinos. Ašlina pakėlė akis ir įsmeigė jas į Kailą. Jis užsimerkė tyliai kentėdamas. Mes apsidžiaugėme, kad vėl esame kartu, ir nepasirūpinome paaiškinti vaikams, kokia padėtis.

Vasara atkreipė dėmesį į tylą, įsivyravusią po jos žodžių. Ji pakreipė galvą ir prisimerkusi pažvelgė į motiną.

Ji nesipriešino, kai ploni it nendrės Ašlinos pirštai ilgais ovaliais nagais paėmė ją už rankos. Ji nė nekrustelėjo, kai Ašlina kita ranka suspaudė ranką Džeksonui.

– Vasara, – tarė Ašlina, – Džeksonai, – ji patylėjo žiūrėdama į abu vaikus. Supratau, kad mintyse juos fotografuoja: taip rijo akimis kiekvieną veido bruožą, plaukus, kūnus. – Aš su jumis negrįšiu. Bent ne dabar. Dar ilgai ne. Turiu pasitaisyti.

– Kodėl ne? – nustebo Vasara. Ramiai, tyliai, bet, atrodė, tuoj tuoj ims spiegti.

– Turiu pasitaisyti, – pakartojo Ašlina. – Turiu kai ką padaryti. Jau seniai jaučiuosi nekaip ir turiu pasveikti, kad galėčiau grįžti pas jus. Tačiau mes greitai susitiksime, pažadu.

Vasara ištraukė ranką, šerys pasistatė, ją apėmė įtūžis, sumišęs su nenuovoka. Ji palūžo pamažu, per kelias sekundes. Veidelyje atsispindėjo tokios išdavystės sukelta kančia, galų gale prasiveržusi ašaromis. Vasara susirietusi kūkčiojo, paskui ėmė šaižiai unkšti, galop užbliovė visa gerkle.

– Kodėl ne, mama? – paklausė kūkčiodama. – Kodėl ne? – ji pradėjo linguoti. – Grįžk namo, mama, grįžk namo.

Vasara turėjo galvoje ne tik šį kartą. Verkė ne tik todėl, kad skiriamės su Ašlina šį kartą, verkė dėl visų kartų, kai motina gyvendavo atskirai. Verkė dėl daugelio mėnesių, kai neturėdavo motinos.

O po vakarykščio susitikimo, matydami, kaip Ašlina glėbesčiuojasi su Kailu, negi Vasara ir Džeksonas galėjo manyti, kad mama negrįš namo? Kad jų šeima, nors ir netobula, nesusivienys?