Dorothy Koomson - Zefyrai pusryčiams

Bar bar į langą. Širdis užšalo. Nusišluosčiau sudrėkusias akis ir atsitiesiau.

– KENDE! – suriko Džeksonas, išsišiepęs man per stiklą.

– KENDE! – pakartojo Vasara.

Kailas atitraukė juos, kol atidariau dureles, paskui jie atsidūrė mano glėbyje, šilti kūneliai glaudėsi prie manęs, šnerves pakuteno ką tik numazgotos odos kvapas, skruostus – plaukai, o rankytės manęs vos nepasmaugė.

– KendeKendeKendeKendeKende, – kartojo jie. Mano vardas skambėjo gražiausiai pasaulyje.

Prie didelio akmeninio židinio, kuriame nesikūreno ugnis, stovėjo Ašlina. Matyt, vaikščiojo po kambarį, veidas – nerimo kaukė, žalios išplėstos ir išsigandusios akys žiūri į duris. Buvo liesesnė nei tada, kai mačiau ją paskutinį kartą, bet atrodė gražiai. Daug gražiau nei Kailas. Daug gražiau nei aš. Po akimis ratilų šešėlis, plaukai į arklio uodegą surišti netvarkingai, mėlyni džinsai be diržo, marškinėliai ilgomis rankovėmis, pūkuotos šlepetės. Įėjęs į vidų, Kailas spėjo žengti vos keturis žingsnius, ir Ašlina puolė jam ant kaklo.

Ji įsikibo jam į marškinėlius, įsikniaubė į krūtinę, lyg tankioje medžiagoje ties jo širdimi galėtų rasti ramybę ir atleidimą. Prapliupo garsiai raudoti nepaleisdama vyro. Visas Kailo kūnas sustingo tą akimirką, kai jinai prisiglaudė, ir jis spoksojo jai virš galvos į namo gilumą, į didžiulės virtuvės su valgomuoju duris.

Kiekvienoje mano rankoje buvo po dvynio ranką, mažą, tobulą, šiltą ir gražią. Turėjau priminti sau, kad negalima per stipriai įsikibti, turėjau priminti sau, kad jie nedings, jei rankas paleisiu. Nuvedžiau abu prie kreminės sofos. Po sofa buvo patiestas didžiulis rytietiškas kilimas, įmantrūs raštai vietomis apsitrynę nuo senumo. Vasarnamyje buvo jauku ir patogu. Vaikams turbūt labai patiko. Puiki vieta praleisti vasaros atostogoms, turbūt jie taip ir manė. Išvažiavo atostogų. O man ir Kailui tai buvo lėtas vingiuotas kelias per visus pragaro ratus.

Atsisėdau sofos viduryje, o vaikai klestelėjo šalia, žiūrėdami į motiną su tėvu. Kailas nebuvo Ašlinai malonus. Jis neiškvietė policijos, bet tai nereiškia, kad atleido jai už tai, ką ji padarė – paliko jį prie Hado vartų net be žemėlapio, kuris padėtų rasti kelią į kitą pusę.

Jos kūkčiojimas nutilo.

– Atleisk, – verksmingai ištarė Ašlina jam į krūtinę. – Norėjau būti su jais. Labai jų ilgėjausi. Tiktai norėjau būti su jais. Atleisk. Atleisk, – ji be paliovos atsiprašinėjo jo krūtinės, kol pamažu kaip ledo luitas blausios saulės šviesoje jis atitirpo, atlyžo. Nebežiūrėjo į tolį, nebepurtė galvos, pažvelgė į žmoną, atsargiai pakėlė rankas ir ją apkabino.

– Ša, – ramino ją, palenkęs galvą, pradėjo glostyti plaukus, maldyti. – Ša... Apie tai pasikalbėsime vėliau. Vėliau.

Jo ramybė pasklido kambaryje ir apgaubė visus.

Mes su vaikais juos stebėjome. Jųdviejų meilė buvo tiesiog apčiuopiama. Kūnai atitiko vienas kitą, jis mokėjo ją paguosti, jų širdys tikriausiai plakė vienu ritmu. Pamačiusi, kaip vienas kitam tinka Kailas ir Ašlina, prisiminiau naktį, praleistą su Vilu, kai gulėjome ant lovos taip arti, kad neįmanoma patikėti, jog taip buvo ne visada, jog mes galėjome gyventi be vienas kito. Ką padaryčiau, kad vėl būčiau su Vilu... Kad galėčiau jį šitaip apkabinti... Šiai porai tai duota. Kodėl jie vienintelė pora pasaulyje, nesuprantanti, kad yra skirti vienas kitam?

Vasara atsiklaupė, įsirėmė delnu man į skruostą ir pakreipė galvą į tėvus.

– Ar mama ir tėtis vėl draugai? – nekantriai paklausė. Linksmos akys man šypsojosi laukdamos „taip“. Negalėjau ištarti to žodžio. Niekaip negalėjau. Džeksonas irgi atsiklaupė, ir aš atsisukau į jį. Tos pačios akys, laukiančios to paties atsakymo.

Žiūrėdama į Kailą su Ašlina, valandėlę pasiklydau grakščiose, dailiose jų greta stovinčių kūnų linijose – buvo neįmanoma pasakyti, kur prasideda ji ir baigiasi jis.

Vėl atkreipiau dėmesį į vaikus. Pažvelgiau į Džeksoną, paskui įsmeigiau akis į Vasarą, nes paklausė ji.

– Tikiuosi, – atsakiau. Sąžiningiau atsakyti negalėjau. Gal jie ir draugai, bet ne tokie, kokių reikia Vasarai ir Džeksonui. Jie negali išsikalbėti, negali vienas kitam pasakyti tiesos, todėl tikriausiai niekada nebus tokie draugai, kokių reikia Vasarai ir Džeksonui.

keturiasdešimt pirmas skyrius

Aš gulėjau tamsoje ant sofos po atsargine antklode su baltu mėlynomis rugiagėlėmis nusėtu užvalkalu, atsirėmusi į tris minkštas pagalves ir išplėtusi akis. Nekenčiu tamsos. Tamsa dusina. Kai negaliu įžiūrėti pavidalo, kai nematau, kur įbestos mano akys, ima atrodyti, kad paskęsiu tamsoje.

Tamsu, visiškai juoda. Mano kūną traiško sunkumas. Regėjimo lauko pakraščiu atsėlina juoduma, o ranka man ant kaklo gniaužiasi atimdama orą ir sąmonę. Bandau grumtis. Bandau atsispirti. Bet juoduma artėja. „Tu nepaprasta, – šnibžda balsas. – Nustok spurdėti, tu nepaprasta. Nustok spurdėti, ir aš tavęs neužmušiu.“

Atsisėdau tiesi kaip strėlė. Ne . Ne dabar . Dabar į praeitį negrįšiu , nusprendžiau. Jei ką nors darysiu, ji atsitrauks. Jei judėsiu, paleis mane. Nusimečiau antklodę, nulipau nuo sofos. Čiupau mažą vilnonį pledą nuo sofos atlošo. Turiu išeiti į lauką, įkvėpti oro. Turbūt viduje saugiau negu lauke, bet aš žinojau, kad pavojus ne visada tyko lauke, ne visada jį kelia nepažįstami žmonės.

Blaiviai mąstant, didžiausia grėsmė man yra šiuose namuose. Ir jos vardas Ašlina. Kaip ji į mane pasižiūrėjo... Prismeigė prie žemės ledinėmis žaliomis akimis, mėgindama iš savo gyvenimo išstumti mane neapykanta, sutelkta žvilgsnyje.

Supratau, kad neapykanta beasmenė. Ašlina nekentė manęs, nes įsiveržiau į jos gyvenimą, tapau svarbi jos šeimai. Kodėl nedingai , klausė jos žvilgsnis. Judesiais, stumtelėjimu, duodama man antklodę ir pagalves, pridūrė: kodėl visam laikui neišnyksti iš mūsų gyvenimo ?

Taip, man visame Kornvalyje nebuvo didesnės ir akivaizdesnės grėsmės už ją. Per virtuvę nusėlinau prie durų į vidaus kiemą. Atsargiai atsirakinau, tyliai atidariau ir išėjau į naktį. Lauke buvo šalta. Rugpjūčio pabaigos naktys šaltos, kanda šiurpstančią odą ir riečia į kuprą. Nusėlinau veja prie dvynių sūpuoklių didžiuliame sode už namo.

Iš apsilaupiusių žalių dažų ir rūdžių supratau, kad jos čia stovi jau kelerius metus. Matyt, todėl Ašlina išsinuomojo šį namą: pamatė dvigubas sūpuokles, iki jūros – dvidešimt minučių kelio pėsčiomis, tinkamiausia vieta vaikams.

Atsisėdau ant žalių sūpuoklių, laimė, jos, nors ir senos, nesugirgždėjo. Neperspėjo nieko, kad aš nemiegu ir vaikštau aplink namus. Atsargiai pabandžiau suptis, vilkdama sportbačių nosimis per kamščiamedžio žievę po sūpuoklėmis.

Užsimerkiau prisimindama išlėkusio pro laukujes duris Džeksono veido išraišką. Neslepiamą jį užplūdusį džiaugsmą, lekiant prie tėvo. Pajutau, kad šypsausi. Ir kuo toliau, tuo plačiau, nes prisiminiau, kaip Vasara apsivijo rankytėmis man kaklą. Pajutau gerklėje gumulą prisiminusi, koks tuščias buvo mano gyvenimas be jų. Mintis apie gyvenimą be jų... Staiga mane apėmusi panika kilo iki gerklės, gumulas, kurio ir taip negalėjau nuryti, vis didėjo. Galėjau jį tik išverkti. Pajutau, kaip akyse tvenkiasi ašaros. Kaip gyvenčiau be jų? Man reikia amžino Vasaros tarškėjimo, miglotų Džeksono užuominų. Man reikia vaikų. Buvo metas, kai maniau, kad jiems manęs reikia. Gal ir reikėjo. Tol, kol nebuvo motinos. O dabar ji grįžo. Susiriečiau beveik dvilinka nuo šios naujos kančios. Dabar ji grįžo ir atsiims, kas jai teisėtai priklauso. Taip, jie tikriausiai norės su manimi susitikti. Kaip su drauge. Ne manęs prašys padėti padaryti namų darbus, ne mane varys iš proto klausimais, nes aš nebebūsiu „kita mama“.