Dorothy Koomson - Zefyrai pusryčiams

– Ne to.

– Kodėl ne?

– Ašlina – jų motina.

Apžvelgiau kambarį, ieškodama daikto, kurį galėčiau mesti į jį. Daikto, kuris nuslystų jo pakaušiu, įkrėstų šiek tiek proto, bet neužmuštų. Kaip pasiaiškinčiau dėl lavono policijai? Antra vertus, gal jie suprastų. Gal suprastų, kaip erzina tokia padėtis. Vaikai dingo, o tėvas nieko nedaro.

– Žinau, kad Ašlina – jų motina, žinau, kad juos myli, bet ji alkoholikė. Ji gali juos suluošinti net nesuprasdama.

– Ašlina – jų motina, – tarė jis grėsmingai tyliu balsu.

– NUSTOK TAI KARTOTI!

Jis atsisuko.

– Ne. Turiu tai nuolat kartoti, kad prisiminčiau.

– Tu turi prisiminti?

– Aš gyvenau su Ašlina, aš prisimenu, kokia ji buvo. Aš prisimenu, ką ji darydavo, bet žinau, kad dabar ji nebegeria. Ir kad blaivi ji jų neskriaus. Ir dėl vaikų nebegers. Ašlina – jų motina, ir jinai jų nenuskriaus. Jei bent akimirką patikėčiau, kad nuskriaus, tučtuojau paskambinčiau į policiją.

– Tu apsigaudinėji, Kailai. Alkoholikas nemeta gerti dėl kitų. Jis liaujasi gerti, kai pats taip nusprendžia. Ne kiti žmonės. Jei alkoholikai galėtų nebegerti dėl kitų, alkoholikų nebeliktų. Jie nustotų gerti, kai tik brangus žmogus paprašytų. Tai neįmanoma. Jie serga, ir ta liga neįveikiama. Ji tokia pražūtinga todėl, kad niekas nesvarbu, išskyrus kitą taurelę. Kas atsitiks, jei Ašlina neatsispirs pagundai? Kas atsitiks, jei ji neištvers? Kas tada bus su vaikais? Tu privalai skambinti į policiją.

– Ne.

– Jei nepaskambinsi tu, paskambinsiu aš.

Kailas atsistojo, išsitiesė visu ūgiu. Svarsčiau, ar jis suvokia, kad taip bando mane išgąsdinti, priversti elgtis, kaip jis nori.

Savo ruožtu aš irgi atsistojau, tvirtai įsirėmiau kojomis į grindis, sukryžiavau rankas ant krūtinės. Reikalas per daug svarbus, kad išsigąsčiau. Viskas niekai, palyginti su vaikų saugumu.

– Ne, nepaskambinsi. Vaikai mano. Vaikai Ašlinos, ir aš nenoriu pridaryti jai nemalonumų, skambindamas į policiją. Ji juos parveš atgal.

– Tai kodėl ji tau net nepaskambino pasakyti, kad jie gyvi ir sveiki? Neatsiuntė žinutės elektroniniu paštu? Ar bent laiškučio pašto balandžiu? Nes gali būti, kad taip nėra. Gal jiems kas nors atsitiko, o ji nežino, kaip tau pranešti.

Kailas nutilo svarstydamas įvairias galimybes. Jis suprato, buvo tiesiogiai susidūręs, geriau už mane žinojo, kas gali įvykti. Kas dar gali jiems nutikti. Suėmė rankomis storus juodus plaukus ir peštelėjo.

– Kiek kartų šito troškau, – susijaudinęs tarė Kailas. – Kai Vasara skųsdavosi, kad reikia eiti į mokyklą, kai Džeksonas nenorėdavo sakyti, kas jam yra, kai negaudavau gero užsakymo, apgailestaudavau, kad man surištos rankos ir kojos. Neilgai taip tegalvodavau, nuoširdžiai taip nemaniau, bet tokia mintis šmėkštelėdavo. Todėl jaučiuosi baisiai nusikaltęs. O dabar jie dingo, per mane. Jei būčiau buvęs supratingas ir susitaręs dėl vaikų lankymo, jei nebūčiau vaikų pavertęs įkaitais, kad Ašlina grįžtų namo, ji nebūtų buvusi priversta taip pasielgti. Aš kaltas, aš puikiai suprantu, kaip ji jautėsi. Ir kodėl taip padarė.

– Skirtumas tas, kad tu jai praneštum, kaip vaikai. Tu jos šitaip nekankintum. Tu nekankinai ir nekankintum.

– Manai, turėčiau skambinti į policiją? – patylėjęs paklausė Kailas.

– Taip, – sušnibždėjau aš. – Ne tam, kad ji turėtų rūpesčių. Jei paskambinsi į policiją, jie paskelbs visai šaliai. Galbūt kas nors paskambins, kad matė vaikus. Bent jau žinotume, jog jie gyvi ir sveiki. Jai toks gyvenimas irgi nesaldus, amžinai dairykis per petį. Ką mes žinome, gal jie važiuoja be perstojo, kas kelios dienos apsistodami vis kitur. O vaikams tai ne į naudą, tiesa? Ypač vaikams, kurie pastaruosius aštuoniolika mėnesių velka didžiulę rūpesčių naštą.

– Aš nenoriu, kad ji turėtų nemalonumų, – tarė jis. Atrodė palūžęs.

– Aš irgi ne. Klausyk... – aš puoliau į miegamąjį ir grįžau su anketa. – Radau internete, ji padės susigrąžinti vaikus, jei juos pasiėmė sutuoktinis, – atkišau popierių jam. – Užpildžiau, kiek sugebėjau, įdėjau naujausias nuotraukas. Tau reikia užpildyti tuščias vietas, atiduoti policijai ir advokatui.

– Kodėl aš taip nusmukau? Žmona pagrobė mano vaikus, aš turiu ją apskųsti policijai. Kada mano gyvenimas virto muilo opera?

Padėjau anketą ant kavos staliuko ir priėjau prie jo, ramindama paliečiau ranką.

– Abu žinome, kad Ašlina myli vaikus. Jie – jos dalis. Jie – jos gyvenimas. Bet reikia įsitikinti, kad jie gyvi ir sveiki. Naršyti internete ir laukti beldimo į duris, reiškiančio, jog kažkas atsitiko – ne gyvenimas. Be to, nesąžininga dukart šitaip kankinti vaikus. Iš pradžių išnyksta Ašlina, paskui išnyksti tu. Tai neteisinga.

Kailas ilgai žiūrėjo į tolį, mačiau, kad svarsto, neskubėdamas, kruopščiai galvoja.

Norėjau atitraukti ranką, pasakiau, ką turėjau pasakyti, dabar turi veikti jis. Žinoma, neskambinsiu policijai, ne mano reikalas. Bet norėčiau, kad Kailas suprastų, jog kitaip neįmanoma. Reikia surasti vaikus. Reikia jų ieškoti. Kailas lėtai nuėmė mano ranką sau nuo dilbio ir sunėrė savo pirštus su mano. Mūsų rankos atitiko. Tarpai tarp pirštų visiškai, tobulai užsipildė. Stovėjome vienas prieš kitą, laikydamiesi už rankų. Jis įsikibo į mane, lyg semdamasis jėgų tokiam darbui. Atskleisti pasauliui, kaip juodu su Ašlina tolimi vienas kitam; kokia susiskaidžiusi jo šeima. Susitaikyti su mintimi, kad vaikų galbūt nebepamatys. Ko gero, policija buvo paskutinė viltis: jei ji neras vaikų, mes jų turbūt niekada nebeišvysime. Prie minties, kad jie tikrai nebegrįš, reikėjo pratintis pamažu. Tikrovė turėjo sėlinti, o ne skelti antausį. Kviesdami policiją, mes atkišime veidą smūgiui. Beveik neabejojau, kad esu pasiruošusi tokiam dvasiniam antausiui, aš pasiryžau.

Jis grįžo į dabartį ir sužiuro į mane. Giliai įkvėpė, net krūtinė išsiplėtė, paskui beviltiškai įdubo.

– Negaliu, – sušnibždėjo. – Negaliu. Ji juos grąžins. Žinau, kad grąžins.

Kailas nebuvo pasiruošęs tam dvasiniam antausiui, o tikram? Nes aš per plauką netrenkiau jam į nepripažįstantį tikrovės skruostą. Kad šiek tiek atsikvošėtų.

Išplėšiau ranką ir sukryžiavau rankas ant krūtinės. Susitvardžiau.

Šis vyras nepriekaištingai išmano neigimo meną, kaip aš galėjau tai užmiršti. Jis daugiau kaip dešimt metų gyveno su alkoholike apsimesdamas, kad tai gyvi niekai, paversdamas visus jos poelgius menkais nusižengimais, kad tik nereikėtų pažiūrėti tiesai į akis. Jis atsisakė suprasti, kad Ašlina ketina prisiteisti vaikus, todėl vietoj savęs pasiuntė mane. Jis nepripažino, kad žmona su juo šlykščiai pasielgė, todėl neieškojo vaikų. Kailas buvo linkęs gyventi užmerktomis akimis. Negražios tikrovės neigimas – jo gyvenimo pagrindas. Ir jis neketina nieko keisti.

Aš irgi prisidėjau, suvokiau eidama prie kito sofos galo. Klestelėjau ir prispaudžiau kaktą prie kelių. Aš irgi atsisakiau pripažinti tiesą, kaip būdinga šiai šeimai. Paskendau apsigaudinėdama ir perėmiau Kailo požiūrį.

– Nesuprantu, kaip tu ištveri, – tariau, vis dar įsikniaubusi į kelius. Sunkumas mane traiškė, slėgė iki pat širdies gyvuonies. – Nesuprantu, kaip tu gali gyventi be jų.

– Aš ir negaliu, – atsakė Kailas.

– Tai kodėl nieko nedarai, kad jie grįžtų?

– Tu nesupranti: kai paskambinsiu į policiją, kelio atgal nebus. Skambučio nebeatšauksiu. Negalėsiu pasakyti policijai, kad jos ketinimai buvo geri. Tiesą sakant, kuo ją kaltinti? Teismo nutarties, kuri nustatytų, su katruo turi gyventi vaikai, nėra. Gal Ašlina ir turi kokius nors dokumentus, kad nori pasiimti vaikus. Aš niekur oficialiai nesikreipiau, maniau: kadangi ji paliko vaikus man, nieko nedarysiu. Nesirūpinau jokiais dokumentais.