Dorothy Koomson - Zefyrai pusryčiams

Nepakėliau akių išgirdusi, kaip atsidarė durys ir kažkas tyliai išsliūkino iš namų. Žinojau kas. Gali būti tik vienas žmogus.

Ašlina atsisėdo ant sūpuoklių šalia manęs. Akies kampučiu pamačiau, kad apsirengusi taip pat nepraktiškai, kaip aš. Atlasiniai naktiniai iki blauzdų, marškinėliai, kuriuos anksčiau vilkėjo Kailas, ir storos ryškiai mėlynos puskojinės, užtemptos vos ne iki kelių. Nuo jos sklido Kailo kvapas. Santalas ir citrinmedis, salsvi vyriški kvepalai. Turbūt taip kvepėjau ir aš – vyru, su kuriuo gyvenau beveik šešias savaites. Vyliausi, kad ji kvepėjo juo, nes jie susitaikė. Išsikalbėjo ir pasimylėjo. Man ir mano ryšiui su vaikais tai pražūtinga, bet šiai šeimai būtina. Ji turi vėl susijungti.

Ašlina suposi ne man į taktą, su kiekvienu judesiu sūpuoklių grandinės gergždė it tyliai merdintis astmatikas. Lingavome pirmyn atgal, nesutartinai, lyg nedarniai grotume simfoniją. Spėliojau, ar ji tikisi, jog prabilsiu pirmoji, bet neturėjau jai ko pasakyti. Norėjau, kad šeima susivienytų, norėjau, kad vėl būtų neišskiriama kaip skiautinio lopinėliai, bet pykau. Įtūžis sieloje šėlo kaip neužtvenkta upė. Galėjau ramiausiai išrauti jai kuokštą plaukų ar apskaldyti. Galėjau ją primušti už pragarą, kuriame buvau atsidūrusi su Kailu per jos malonę. Neturėjau jai ko pasakyti. Ir ji negali pasakyti nieko, kad su ja kalbėčiausi.

– Aš vėl pradėjau gerti, – beveik sušnibždėjo Ašlina. Taip tyliai, taip triuškinamai, kad ėmiau spėlioti, ar man nepasivaideno, kad ji būtų dar baisesnė.

Ašlina nustojo suptis, įsirėmusi kojomis į žemę, ir atsisuko. Supratau, kad tikrai pasakė. Ištarė vienintelius žodžius, kurie privers mane su ja kalbėtis.

– Aš klausau, – atsiliepiau.

– Dar niekam nesakiau, – sušnabždėjo vos girdimai. Kalbėjo atsargiai, lyg galėtų subyrėti sulig kiekvienu žodžiu, nebaigusi pasakojimo. Nuleido akis, pažvelgė į atlasu uždengtus kelius, vis dar įsikibusi į sūpuoklių kėdutę. – Džeksonas žino. Jis rado mane ant sofos, nusigėrusią iki sąmonės netekimo. Vasara nežino. O gal žino – turbūt vėl pradėjo sapnuoti košmarus, nes užuodžia alkoholį ir prisimena... Aną kartą. Nebemiega naktimis... – Ašlinos balsas nutrūko. – Aš lioviausi lankyti susirinkimus. Buvo per sunku, juk aš... Kai čia atvykome, nebuvau įsitikinusi, kad neiškvietė policijos ar nepaskambino mano klientui, ar kad manęs neieško. Nenorėjau eiti į žmones, kad Kailas nesužinotų, taigi buvo lengviau neiti. Reikėjo atsidėti vaikams. Aš buvau užmiršusi, kad su jais darbo pilnos rankos. Kiek jiems reikia dėmesio. Per pastarąjį pusmetį matydavau juos retkarčiais po kelias dienas. O prieš tai... stengiausi išsiblaivyti. Bent sau taip sakiau. Dabar suprantu, kad viso labo buvau negerianti alkoholikė. Nesistengiau gydytis nuo alkoholizmo. Eidavau į susirinkimus, bet pažangos nedariau. Tiesiog lioviausi gerti ir buvau dėl to nelaiminga. Nieko nesiekiau, tiesiog negėriau ir puikavausi tuo it medaliu: „Matot, kokia aš gera mergaitė, aš negeriu.“ Džiaugiausi, kad Džeksonas ir Vasara vėl su manimi. Lyg būčiau susigrąžinusi dalį savęs. Anksčiau nesuvokiau, kad mano siela be jų sustingo ir merdėjo. Paskui savaitę paviešėti atvažiavo mano motina.

Jos motina ? Prakeikta ragana. Šlykšti melagė. Ji žinojo, kur vaikai, ir šitaip kankino Kailą. Ji dūmė jam akis, ragindama skambinti į policiją. Ragana . Tikiuosi niekada jos nesutikti . Niekada . Aptalžyčiau ją kaip reikiant . Jei ne kumščiais , tai žodžiais .

– Galėjau išeiti iš namų ir, neturėdama ko veikti, nusprendžiau apsilankyti keliuose susirinkimuose, – pasakojo Ašlina.

Ašlina galėjo išeiti iš namų , todėl , kad turėtų ką veikti , nusprendė apsilankyti keliuose susirinkimuose . Motinai apie savo ligą nepasakojo , žinoma , ne ; pasakė , kad susitinka su draugėmis . Kurį laiką nesirodžius ateiti buvo sunkiau . Ji negėrė , bet jautėsi bjauriai . Pasisveikino su keliais žmonėmis , gavo puodelį kavos ir įsitaisė tolimame kampe ant sudedamosios kėdės . Šį kartą drovėjosi . Nerimavo . Gal kad taip ilgai nesirodė . O gal dėl to , kas atsitiks po valandos . Pirmą kartą suvokė , ką tai reiškia .

Ji tokia kaip jie . Anksčiau sėdėdavo , klausydavosi ir mąstydavo : aš ne tokia , kaip jie . Aš ne tokia bloga . Nesvarbu , ką mano Kailas , aš ne tokia bloga . Dabar suprato , kad tokia . Gal kad viena liko su vaikais . Gal kad suprato , jog vėliau su niekuo negalės pasikalbėti . Bet ji pamažu ėmė suvokti , kaip įskaudino šeimą . Ji nuolat užgauliodavo vyrą . Ji sužlugdė savo karjerą .

Tačiau baisiausia , kad ji suprato , jog daugiau niekada negalės išgerti .

Niekada . Jei ji alkoholikė , jai negalima gerti . Net švenčiant gimtadienį , net pobūvyje , net atsipalaiduoti prieš miegą , net apsiraminti , nes pasaulis dygus ir pavojingas .

Netiesa , tarė sau . Negali būti tiesa . Gal ji kitokia . Gal ji alkoholikė , gebanti tvardytis . Ji taip seniai nebegeria ir beveik nesirodo susirinkimuose , vadinasi , ji tikriausiai kitokia . Gali pabandyti . Išgerti taurelę ir įrodyti sau , įrodyti Kailui , įrodyti visam pasauliui , kad ji geresnė . Ji išsigydė nuo alkoholizmo .