Dorothy Koomson: Mano vyro paslaptis

Versta iš:

Dorothy Koomson

ROSE PETAL BEACH

Quercus, London, 2012

Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys. Vardai, personažai, vietos ir nutikimai yra arba autorės vaizduotės kūriniai, arba naudojami kaip meninė priemonė. Bet koks panašumas į tikrus įvykius, vietoves ar asmenis yra visiškai atsitiktinis.

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 9786090111833

Copyright © 2012 Dorothy Koomson

This edition published by arrangement with „Antony Harwood Limited“ and „Synopsis Literary Agency“.

© Viršelyje panaudota nuotrauka, Silas Manhood

© Vertimas į lietuvių kalbą, Rima Rutkūnaitė, 2013

© Leidykla „Alma littera“, 2013

Iš anglų kalbos vertė Rima Rutkūnaitė

Redaktorius Dainius Račiūnas

Korektorės Marijona Treigienė ir Indrė Petrėtytė

Viršelio dailininkė Deimantė Rybakovienė

Viršelyje panaudotos nuotraukos autorius Silas Manhood

E. knygą maketavo Albertas Rinkevičius

Skiriu

G. ir E.

amžinai

Įžanga

Ar esate girdėję pasakojimą apie rožių žiedlapius pajūryje?

Sakmę apie moterį, paaukojusią gyvenimą meilei? Ji išvaikščiojo skersai išilgai negyvenamą salą, ieškodama jūroje pražuvusio savo mylimojo. Jos meilė buvo tokia nepaprasta ir nuostabi, tokia stipri ir tyra, kad kai moteris ėjo per aštrius pajūrio akmenėlius ir susižeidė kojas, kiekvienas kraujo lašas virto rožės žiedlapiu; galiausiai visa pakrantė atrodė užklota puikiu rožių žiedlapių kilimu.

Tad ar girdėjote pasakojimą apie rožių žiedlapius pajūry?

Ar dėl tokios istorijos būtų galima žudyti?

1 Tamė

Štai čia ir prasideda mano gyvenimas.

Ne Londono ligoninėje prieš trisdešimt šešerius metus. Ne prieš septyniolika metų, kai iš tėvų namų persikrausčiau į šaunų, nors ir nedidelį savo pačios kambarėlį. Ne prieš keturiolika metų, kai išsikėliau į Braitoną. Ir net ne prieš devynerius, kai pagimdžiau pirmąjį vaiką. Ir ne prieš septynerius, gimus antram. Mano gyvenimas prasideda dabar.

Jo pradžia – du apkūnūs uniformuoti policininkai ir viena policininkė – laiba, apsirengusi civiliniais drabužiais. Jie stovi mano svetainėje ir ketina suimti mano vyrą.

Prieš penkias minutes…

Prieš penkias minutes Kora, mano aštuonmetė, stovėjo ant rankų žemyn galva. Rodė tėveliui, ką šiandien nuveikė per kūno kultūros pamoką.

– Noriu dalyvauti olimpiadoje – kada nors, – sakė.

Garbanoti jos plaukai supinti į dvi tvarkingas kasytes, šios karojo abipus veido, įdubęs pilvukas įsitempęs, o rankytės virpėjo iš įstangos kuo ilgiau išsilaikyti žemyn galva. Anansė, mūsų šešiametė, kiūtojo susirangiusi didžiulės odinės sofos kamputyje su rausva flaneline pižama, išmarginta avytėmis, murmėjo žaisdama žodžių sąskambiais.

Nuo tada, kai įžengė pro duris, Skotas nesiskyrė su mobiliuoju ir išmaniojo ryšio BlackBerry nei per pietus, nei dabar, tas kelias minutes, kai mes visi kartu, kol mergaitėms reikės lipti į viršų, į savo lovas, bet galiausiai jis stumtelėjo tuos daikčiukus į šalį. Kaip visad vakarais kovojau su pagunda ramiai prieiti, paimti juos iš jo rankų ir vis taip pat tykiai kulnu sutraiškyti abiem ekranus. Jei atkirsčiau jungtis, nutraukčiau ryšį su biuru, gal Skotas pagaliau paliktų darbą ir mintimis sugrįžtų į namus, kur sugrįžęs jo kūnas.

Prieš tris minutes…

Prieš tris minutes arčiausiai svetainės durų buvau aš, todėl nuaidėjus durų skambučiui, o paskui pasigirdus trumpam ir garsiam beldimui, tik pažiūrėjau, kaip Kora smagiai – ir saugiai – sudribo ant grindų, ir nuėjau prie žydrų laukujų durų. Nieko nelaukiau, visi mūsų pažįstami pirmiau paskambintų, net kaimynai buvo įpratinti pasiųsti žinutę ar paskambinti ir tik tada užeiti, taigi niekas nesirodydavo nepranešęs iš anksto. Ėjau prie durų, o nerimas lipo man ant kulnų. Šį rytą ploviau indus po pusryčių ir pamačiau ant tvoros tupinčią šarką. Paskui, kai grįžau aplėkusi mokyklas, toks pat juodai baltas paukštis ėmė klykčioti darželyje.

Atidarau duris ir išvydau, kad už jų stovi trys žmonės, kuriems nėra jokio reikalo stovėti prie mano slenksčio, o tada ir prisiminiau, kaip aną vakarą per vakarienę išpyliau druską ir tiesiog nubraukiau nuo stalo, užuot švystelėjusi žiupsnelį per petį. Prieš akis iškilo kopėčios, po kuriomis praėjau prieš mėnesį, ir tik tada susivokiau, ką padariusi. Atgaivinau atmintyje visus šaligatvius, kurių įtrūkimus per visą gyvenimą mindžiojau nesukdama galvos, kaip tai atsilieps, kaip kada nors, tik nežinia kada, jie suardys mano gyvenimą.

Prieš minutę…

Prieš minutę man dingtelėjo mintis: kas nors mirė? – ir kaip sykis tada policininkė ištarė:

– Labą dieną, ponia Čalėj. Ar jūsų vyras namie?

Linktelėjau, ir policininkai, nelaukdami, kol pakviesiu, žengė tiesiai į svetainę, tarytum būtų jau čia buvę, nuolatos brovęsi į mano gyvenimą ir namus visai neprašyti.

Dabar…

Ir štai dabar mes čia, kaip tik prieš prasidedant mano gyvenimui, mat visa aplink mane keičia pavidalą: svetainė, nė kiek nepanaši į jokią kitą svetainę su sofa ir dviem foteliais, su kilimu ir židiniu, su kur kas daugiau vaikų nuotraukų, nei būtina sienoms papuošti, – ši svetainė atrodo pasikeitusi, nes joje stovi šitie žmonės. Mano gyvenimas jau beprasidedąs, jaučiu, kaip yra gijos, iš kurių nuausta mano kasdienybė, kad vėl būtų įpintos į naują nepažįstamą audinį.

– Pone Skotai Čalėjau, – sako policininkė, keistai tęsdama skiemenis.

Viskas ima lėtėti, ir man prireikia visos amžinybės prieiti prie Koros ir Anansės, suburti jas prie savęs, priglausti, kol kalba policininkė. Tada viskas pagreitėja, juk vos prieš akimirką policininkai buvo prie slenksčio, o dabar jau ima Skotą už rankų ir surakina.

Policininkė kalba toliau:

– Jūs suimamas įtariant… – ji nutyla prieš ištardama kaltinimą, prieš prabildama apie nusikaltimą, dėl kurio čia viskas vyksta.

Atrodo ne iš tų, kurios jaudinasi ar drovisi, bet, matyt, yra išties jautri. Regis, iki šiol nė nematė Koros su Ananse, o dabar stabteli, vos žvilgteli į jų pusę, tada į Skotą. Iš akių matyti – nors juodu su Skotu visai nepažįstami, abu kai ką žino; apie tai nebūtina kalbėti, jiems nereikia žodžių, kad suprastų vienas kitą. Atsakydamas Skotas – jau surakintomis rankomis, tiesus ir įsitempęs – linkteli jai galvą. Sutinka, kad policininkė neištartų kaltinimo balsu, vaikams girdint, pripažįsta, kad jai visai nebūtina kalbėti, juk jis jau žino, kas čia vyksta.

Be abejo, jam tai savaime suprantama. Kol sklaidosi šis klaikus sapnas, kol stengiuosi suraminti įsikabinusias į mane mergaites ir sykiu nieko nepraleisti pro akis, pražiopsau, kaip elgiasi Skotas: jo veide matyti nerimas, jis sumišęs, bet nepriblokštas. Elgiasi kitaip nei mes, nes iš anksto žino, kad tai atsitiks.

Kas čia vyksta?

Šaltais kaip ledas pirštais bandau atgręžti Koros veidą. Anansė baiminasi policininkų – kadaise pagrasinau, kad jei vėl ką nors nukniauks iš kampinės krautuvės, jie ateis ir išsives ją, tad mergaitė įsikniaubia man į šoną ir kūkčioja taip, kad net pati virpu.