Dorothy Koomson: Mano vyro paslaptis

– Atrodai visai suaugęs. Padarei man įspūdį.

– Atrodau suaugęs? Tai tu visiškai suaugusi. Manau, todėl, kad turi darbą ir gali sau leisti nusipirkti drabužių ir kitko.

– Bet ir tu ne nuogas, tiesa?

– O, jei dirbi, viskas kitaip. Kaip tavo tėvai susitaikė, kad nestoji į universitetą?

Gūžtelėjau pečiais.

– Vis dar nenusiramino. Manau, įsitikinę, kad pamačiusi, kaip sunku dirbti, apsispręsiu stoti kitais metais.

– Ir tu stosi?

– Hmm… ne. Turiu puikų darbą. Daugybė progų gauti paaukštinimą. Iš tikrųjų jis man labai patinka. Bet jei jiems toks džiaugsmas manyti, kad kortos man rodo universitetą, – kas aš tokia, kad versčiau juos atsisakyti šios minties?

– „Versčiau atsisakyti“ – tik pamanyk, kokių žodžių prisirinkusi. Tai koks ten tas tavo darbas? Kaupi žodyną? Vėliau būsi paaukštinta ir pervesta į enciklopedijų valdybą?

Nusijuokiau.

– Šauniai. Ne, dirbu korporatyvinėje TelmeCo komunikacijų valdyboje.

– Toje galingoje telefonų bendrovėje?

– Telefonai, mobilieji telefonai ir visą pasaulį apimantis tinklas.

– Oho, išties įspūdinga. Ką ten veiki, verdi arbatą?

– Taip, ir visa kita, tu vargšas akiplėša.

– Rimtai, ką ten dirbi?

– Begalę smulkių darbų, daugiausia pagalbinių, bet man pavedami informaciniai pranešimai. Turiu juos parengti kompiuteriu ir perkelti į bendrovės internetą. Baisiausiai įdomu. Be to, daug ko išmokstu. Jei susidorosiu, jei susitelksiu, tikiuosi galėsianti gauti tą vietą – ak! – po pusmečio.

Skotas nusikvatojo, ir nuo to kimaus gerklinio juoko jo veidas tarsi nušvito, tokio jo dar nebuvau mačiusi.

– Pasislink, – paliepė dribtelėdamas šalia.

– O kaip su tavimi elgiasi universitete?

– Na – gerai, gerai. Nėra geresnės progos iš naujo sukurti save. Ten ne taip daug žmonių išmano, ką reiškia Čalėjų pavardė. Man tai labai patinka.

– Kaip suprantu, vis dėlto grįžti aplankyti saviškių?

– Aha. Maždaug. Tikriau, į senelės laidotuves.

– Ak, man labai gaila.

– Viskas gerai, – tarė jis. – Dėl jos vienintelės ten ir lankiausi. Dabar nebeturėsiu jokios svarbios priežasties. Grįžęs kiekvienąsyk prisimenu, kodėl išvykau ir kodėl niekad neužsimanau namo.

– Ne taip jau blogai, – tariu jam, stumtelėdama petimi.

Bet buvo tikrai blogai, kaip supratau iš nuogirdų; tik man nepatiko, kad tariant tuos žodžius jo veidą iškreipė tikra kančia.

Jis pasigręžė į mane, kilstelėjo tamsūs antakiai.

– Ar tikrai?

– Tikiuosi, – imu trauktis.

– Kaip keista, ką? – sako jis. – Mudu abu gerokai nuvylėme savo šeimas, nors dėl to neprireikė sėsti į kalėjimą.

Aš vėl nusijuokiau.

– Tu išties taip manai? O aš sau nuolat primenu, tiesą sakant, nepadariusi jokio nusikaltimo, kad ir kaip skundžiasi tėvai.

– Ir aš. Tik tiek, kad sužlugdžiau viltis.

– Nepritampantys atstumtieji, štai kas mudu tokie.

– Aha.

– Jei kalbėsim apie mano tėvus, man visai tas pats, kad negyvenu pagal jų lūkesčius. Jie mano, kad iššvaisčiau savo protą ir tas aukas, kurias jie sudėjo, kad galėčiau lankyti mokyklą. Bet kadaise tau jau sakiau: nereikia ko nors daryti vien tam, kad kas nors to nori. Pats gali būti kuo tik užsimanysi.

– Žinai, T. B., kai taip pasakei, pakeitei mano gyvenimą. Paklausiau senelės Koros, ar esi teisi, o ji atsakė: taip. Tada pasiteiravau, ar galėčiau kada nors stoti į universitetą, ir ji vėl sutiko. Tai senelė pranešė tėvams, kad stoju, taigi neturėjo būti jokių ginčų. Nors jie vis tiek trokšta, kad mesčiau studijas ir uždirbčiau pinigo, bet pripažįsta mano pasirinkimą. Viskas tik per ją.

– Viskas kaip man pačiai – pakeičiau savo gyvenimą, nuvyliau tėvus.

– Viskas apskritai – moteris be priekaištų.

Pratrūkau juokais, nes jo lūpose tai skambėjo itin kvailai.

– Tiksliai! Gal reikia užsirašyti ant marškinėlių, – brūkštelėjau ranka sau per krūtinę, – „Viskas apskritai – moteris be priekaištų“? – Man tai patinka. Labai patinka.

– Matai, turėjau priežastį stoti į universitetą.

– Gerai, – tariau jam, – štai mano autobusas. Vykstu į Kroidoną ieškoti pritrenkiančių apdarų šiam vakarui, kad nekainuotų viso turto.

– Kodėl, kas bus šį vakarą?

– Pirmasis pasimatymas su pačiu nuostabiausiu vyriškiu pasaulyje, – atsakiau stodamasi.

– Tikrai? Nė nežinojau, kad mudu šį vakarą susitiksim.

– Mudu?

– Ar galiu eiti su tavim? Įvertinčiau vyrišku žvilgsniu, ką renkiesi.

– Žinoma. Bet tau teks gerokai nuobodžiauti. Išvaikštau tūkstantį parduotuvių, tada grįžtu į pačią pirmąją ir nusiperku, ką buvau pasimatavusi pirmiausia.

– Nieko baisaus. Ir aš iki vakaro turiu laiko.

– Ak. Pasimatymas su nuostabia moterim?

– Tikrai taip, – atsakė jis ir gosliai, visa burna nusišypsojo.

– Vienas iš daugelio, kaip suprantu?

– Aha, – atsakė jis.

– Na, tuo geriau tau.

– Tuo geriau mudviem abiem, T. B., reik manyti. Tuo geriau mudviem.

Per visą gyvenimą neteko turėti rimtesnių reikalų su policija. Netapau nusikaltimo auka, kad būtų reikėję skųstis, nebent kažkas kadaise nukniaukė smulkius pinigus ir automobilio navigacijos įrenginį, mat buvau prastai uždariusi vairuotojo dureles; be to, nepadariau jokio nusikaltimo, kad būčiau suimta. Tačiau štai dabar einu pro stiklines automatines duris į erdvų Braitono policijos nuovados laukiamąjį didžiuliame gelsvai ir baltai dažytame pastate, iš lauko panašiame į ilgą, žemą daugiabutį.

Įveikdama save, mėgindama nuslopinti drebulį žengiu prie didelio puslankiu išriesto stalo, įtaisyto taip, kad paprastas žmogus pasijustų menkesnis – kalbėdamas turi žvelgti į sėdintį anapus tarsi iš apačios. O jis žiūri iš aukšto, kad ir ką pasakytum.

– Sveiki, – sakau žmogui kitapus stalo.

Jis vyresnis už mane, gal netrukus eis į atsargą. Senyvas pablyškęs neryškių bruožų veidas, jau žymu pagurklis. Žmogus pražilęs beveik baltai, matyt, turintis ir antsvorio, bet kol kas dėl to galintis nesirūpinti. Pamatęs mane jis pasilenkia prie stalo ir netardamas nė žodžio kilsteli žilus antakius.

– Truputį anksčiau čia buvo atvežtas mano vyras, hm, jis suimtas. Norėčiau sužinoti, ar galiu jį pamatyti?

Policininkas krypteli galvą ir žiūri į mane geromis akimis; nuo jo, regis, sklinda švelnumas ir ramybė.

– Kokia jo pavardė? – klausia jis.

– Skotas Čalėjus.

Kai tariu tuos žodžius, man užgniaužia gerklę. Skotas Čalėjus. Skotas Čalėjus. Skotas Čalėjus.

– Ak taip, ponas Čalėjus. Atvežtas prieš porą valandų, – sako jis, nežiūrėdamas nei į kompiuterį, nei į žurnalą, kuriame, mano manymu, turi užrašyti, kas buvo sučiuptas visos šeimos akivaizdoje ir čia atgabentas. – Taip, jis čia.

Klausiau ne to, o ar galiu jį pamatyti .

– Ar galiu jį pamatyti?

Policininko veidas toks, tarytum imtų mane už rankos ketindamas pranešti blogą žinią. Jis papurto galvą ir sako:

– Man labai gaila, ponia, bet tai neįmanoma, jis vis dar apklausiamas.

– Dėl ko apklausiamas? – teiraujuosi. – Kiek dar tai truks?

– Bijau, negaliu atsakyti nei į vieną, nei į kitą klausimą, – sako jis.

– Negalit ar nesakysit? – nusimenu.

– Deja, ponia.

Vėl sugniaužiu kumščius, kad liaučiausi virpėjusi, kad nesudejuočiau. Man norisi užversti galvą ir sustaugti nevaldomu pirmykščiu balsu, išrėkti, kas susikaupę kūne ir dvasioje. Nesuprantu, kodėl čia visa tai vyksta, kodėl yra mano gyvenimas, ir nesuvokiu, kodėl tas žmogus man nepadės.