Dorothy Koomson - Mano vyro paslaptis

Ir pati dabar galiu taip daryti – sklęsti nekreipdama dėmesio į pasaulį.

25 Mirabelė

Ne taip jau seniai

Lėtai užmerkiu akis, vildamasi, kad galiu sustingdyti pasaulio pavidalą. Taip padariusi, sustabdžiusi jį, jau žinau, kad ir mano mylimoji bus čia netoliese, ir mudviejų gyvenimai nebeprasilenks.

Lediniai jūros vandenys tykšta man į kojas, ir nors taip nenoriu, žinau, kad turiu atsimerkti. Turiu grįžti, kur sukasi, juda, plyti pasaulis.

Žmonės Braitono paplūdimyje pamatys mane čia, jūroje, su nuostabia rože rankoje ir spėlios, ką čia veikiu, gal jau visai pamišusi. Žinoma, pamišusi. Tačiau man reikia čia būti, turiu tai daryti, nes negaliu sustingdyti pasaulio pavidalo.

Švelniai trukteliu žiedlapį – vieną, paskui kitą, jie atsiskiria nuo rožės žiedo, plėšiu juos, kol išstypęs žalias stiebelis visai nuplinka, lieka tik kietai susivijęs vidinis pumpuras, sudėtas tarsi iš mažučių delniukų apie švytinčią raudoną širdelę. Sauja pilna raudonų žiedlapių, stengdamasi jų nesuglamžyti brendu giliau į laukiančią jūrą.

Užmerkiu akis be galo lėtai, bandydama sustingdyti pasaulio pavidalą. Noriu, kad man pavyktų, trokštu sustabdyti pasaulį, nes negaliu patikėti, kad visa tai atsitiko man. Negaliu patikėti, kad jau nebegyvenu Londone, kad savo valia esu ištremta į Braitoną, šalia jūros. Atsimerkiu, įsižiūriu į horizontą, į miestą, kuriame praradau savo mylimąją, į tą vietą, kur mano gyvenimas turėtų prasidėti iš naujo.

Brendu gilyn į jūrą, vandenys godžiai siurbiasi į mano suknelę, grobia iš mano kūno šilumą. Atsargiai, lėtai leidžiu žiedlapiams kristi nuo delno. Noriu būti tokia pat drąsi, kokia buvo moteris iš sakmės apie Rožių žiedlapių pajūrį.

O, kad galėčiau pasielgti, kaip padarė ji, paaukoti gyvenimą ir surasti savo mylimąją! Josios mylimasis žuvo jūroje, nesvarstydama nė akimirkos ji išplaukė į negyvenamą salą, kur buvo jį mačiusi paskutinį kartą, ir pasižadėjo apieškoti kiekvieną žemės lopinėlį, kad galiausiai surastų. Ji vaikščiojo, ir aštrūs pakrantės akmenėliai žeidė kojas, bet jos meilė buvo tokia nepaprasta ir nuostabi, tokia stipri ir tyra, kad kiekvienas kraujo lašas virto rožės žiedlapiu; galiausiai visa pakrantė regėjosi užklota puikiu žiedlapių kilimu.

Keletas žiedlapių išplasnoja man iš delno ir nusklendžia švelnaus vėjelio pagauti, kiti blaškosi ratu, kol pasiekia putotus vandenis, ir atslūgstančios bangos kaipmat nuneša juos į šalį.

Išvaikščiojusi visą salą moteris prigulė pakrantėje, savo rožių žiedlapių pajūryje, ir užmigo paskutiniu miegu. O tada susapnavo sapną, niekada nesibaigiantį sapną, jame ir surado ilgai ieškotą savo mylimąjį.

O, kad galėčiau būti tokia tvirta kaip toji moteris iš sakmės! Pasaulis man nebeatrodytų toks sustingęs; pasižadėčiau bet ką padaryti, kad apie savo mylimosios gyvenimą ir mirtį sužinočiau viską.

Stovėdama čia vis dėlto nujaučiu nesužinosianti tiesos, ne mano jėgoms ją rasti – labai bijau, kad mylimoji buvo nužudyta ir kad manęs laukia tas pats.

Dabar

Ar girdėjot pasakojimą apie rožių žiedlapius pajūry?

Kaip manote, ar dėl tos sakmės būtų galima numirti?

Ar girdėjot pasakojimą apie rožių žiedlapius pajūry?

Jei girdėjote, tai žinokite, kad palikau visa, ką turėjau Londone, ir atvykau į Braitoną, kad susirasčiau savo pirmąją meilę, tą, kuri man parodė, kas turėjau būti.

Ar girdėjot pasakojimą apie rožių žiedlapius pajūry?

Jei girdėjote, tai žinokite, kad galiausiai numiriau visai ne dėl savo mylimosios, o dėl jos, savo dukrelės, savo vienintelės, – ji man buvo viskas.

Ar girdėjot pasakojimą apie rožių žiedlapius pajūry?

Jei girdėjot, tai žinokite, kad man nieko nebeliko, tik atsigulti čia, savajame rožių žiedlapiais nusėtame pajūryje, ir užmigti niekad nesibaigsiančiu miegu.

Ar girdėjote pasakojimą apie rožių žiedlapius pajūryje?

Tikiuosi, kad girdėjote. Norėčiau, kad pritaikytumėte jį sau, kaip pritaikiau aš, – jis privertė mane patikėti savimi ir niekad nepasiduoti, nes visad surasi, ko ieškojai.