Dorothy Koomson: Mano vyro paslaptis

Gal judu abudu vienas kitą scenoje dubliuojate, ką?Nes tai, ką čia darot, – tik pabaigiat vienas kito sakinius, – neatrodo nei žavu, nei juokinga, tik erzina.

– O policijos apklausų kabinete paklausėt, ar ėjau į Mirabelės namus patikrinti, ar nepramigo, nes žinojot, kad ėjau. Greičiausiai pati ten buvot.

Ar nenuėjote pažiūrėti, kas jai?

– Pati man sakėt per laidotuves, kad beveik neabejotina, jog į jas ateis ir žudikas.

Nustebtumėt, jei žinotumėt, kaip dažnai žudikas pasirodo laidotuvėse .

– O kai aš atėjau ir papasakojau, kas atsitiko tą naktį, kai ji mirė, užsimiršusi pavadinote ją ne panele Kemini, o Mirabele – iškart pamaniau, kad pažinojote. Ištarėte jos vardą lyg kalbėdama apie mylimą žmogų.

Jūs nusprendėte susitvarkyti gyvenimą su prievart… atleiskit, su savo vyru, todėl nebeturėjot ko rinktis ir nusprendėte išgiežti pyktį ant Mirabelės .

– Vis dėlto svarbiausia – mano vestuvinis žiedas. Jūs žinojot, kokia ten data. Vienintelis žmogus, kuriam kada esu apie tai sakiusi, buvo Mirabelė – tik todėl, kad maniau, jog ir ji prarado kūdikį. Tik iš jos galėjote tai išgirsti, Mirabelė žinojo, kad tai paslaptis, nebūtų prasitarusi bet kam, nebent mylimam žmogui.

Aš jį atpažinau, nes jis toks neįprastas. Be to, jame toks keistas įrašas. Ne jūsų vestuvių data, kiek supratau. O kieno? Pirmojo pasimatymo? Kokio nors gimtadienio? Pirmojo meilės prisipažinimo? Pirmojo pasidulkinimo?

– Mačiau jos paveikslą, moteris jame nemūvi žiedo, tada ir supratau, kaip čia yra. Ne kas kita, o tai mane nuolatos graužė. Jei tai buvo eilinė jūsų byla, jūs per daug žinojote apie mane.

Detektyvė seržantė Harvan – nežinau net jos vardo – nieko neatsako. Šypsena jos veide švelni ir gera. Aš irgi tyliu, tada ji maloniai klausia:

– Tai ką tikitės išgirsti iš manęs?

Ko tikiuosi? Išpažinties? Paneigimo? Ko nors per vidurį?

– Prisipažįstu, nežinau. Po teisybei, noriu, kad pasakytumėt – kodėl? Mačiau žinutes, kurias ji jums siuntė, buvo visiškai jus įsimylėjusi. Kodėl jums reikėjo ją užmušti? Kaip galėjote?

Detektyvė seržantė Harvan ilgokai tyli, tada lėtai pakelia akis ir sutinka mano žvilgsnį.

– Kartą turėjau draugę, – ima pasakoti iš lėto, rinkdama žodžius. – Ji buvo laimingai ištekėjusi, augino du vaikučius. Turėjo puikų darbą ir prakeiktai nuostabų gyvenimą – bent taip atrodė. Mano draugė jautėsi mirštanti gyva, ji man pasakojo. Jos gyvenimas buvo be priekaištų, bet širdyje vėrėsi praraja.

Bet kartą išėjusi pabėgioti ji susitiko patį nuostabiausią pasaulyje žmogų. Iš pradžių kokias dvi savaites abidvi tik prasilenkdavo, atpažindamos viena kitą, paskui pasikeisdavo šypsenomis, linkčiojimais. Draugė pasakė, kad ėmė gyventi tik dėl tų valandų, tų akimirkų, kai vildavosi, kad nuostabiausia pasaulyje moteris jai nusišypsos ir įprasmins visą dieną.

Gyvenu tik dėl tavo šypsenų. Jos viskam suteikia vertę.

Erika

Tamija Čalėj įduria akis į mano rankas. Negali atplėšti žvilgsnio, turbūt vaizduojasi, kaip viską jomis padariau. Niekad nesupratau, ką joje matė Mirabelė. Tamija nuobodi ir nešiuolaikiška, tikra vištelė, nė nesuvokianti, kad tokia yra.

– Mano draugė išsigando to ryšio, – pasakoju toliau. Beje, vis primenu sau, kad nekalbėčiau lėtai ir apgalvotai, regis, ji to nemėgsta. – Ji niekada taip nesijautė su moterimi. Ir anksčiau įsimylėdavo tik vyrus, bet ši moteris galėjo ją išvesti iš proto. Dievaitė kasdieniame pasaulyje. Galiausiai jiedvi ėmė kalbėtis, susitikusios stabtelėdavo, susėsdavo paplūdimyje ir plepėdavo, šnekos užtrukdavo vis ilgiau, o bėgiojo jos vis trumpiau.

Žinai, kai mudvi susitinkame, man tai geriausias metas, jau seniai. Tu išties šauni .

– Ir draugė suprato beįsimylinti tą nuostabią, nepakartojamą asmenybę. Jiedvi turėjo tiek daug bendra, joms patiko tie patys filmai, tokia pat muzika, prajuokindavo tie patys dalykai. Ir kartą, kai gražioji bėgikė atsitiktinai palietė draugės ranką, šiai pasirodė, kad ji žuvusi ir kartu užgimstanti gyventi iš naujo.

Kodėl tau neužėjus pas mane išgerti kavos? Gyvenu ne taip toli nuo čia. Galėsi išsamiai paaiškinti, kodėl man reikia kitų sportbačių, o ne šitos vargšės dabar avimos porelės.

– Tada bėgiojimui atėjo galas, jiedvi susitikdavo jos namuose, visada slaptai, nes niekas neturėjo to žinoti; draugė buvo ištekėjusi, o gražioji moteris – lesbietė. Draugė pasakojo, kad pirmą kartą išdrįso tik pabučiuoti gražiąją moterį, jos sėdėjo ant sofos ir žiūrinėjo paveikslą, – sakmė apie jį tai stebuklingajai moteriai tiek daug reiškė, – ir tada ji tai padarė. Pasigręžė virpėdama kaip lapelis, palinko artyn ir palietė lūpomis. Draugė sakė, kad anksčiau nebuvo pajutusi nieko panašaus į tą karštį, tą išlydį, tą aistrą, peršniojusią visą kūną. Su jokiu vyru jai to neteko patirti. Net su savuoju, karštai mylimu.

– Nemaniau, kad mane pabučiuosi. Dingojosi, kad tau tai visai nerūpi. Pati norėjau tave pabučiuoti nuo pat tada, kai mudvi susitikome bėgdamos patį pirmąjį kartą, o tu atsigręžei ir pasižiūrėjai į mane, nesiliaudama bėgti atbula. Pamaniau sau, kaip miela. Jei būčiau buvusi nors kiek drąsesnė, būčiau apsigręžusi ir nudūmusi tau iš paskos.

– Jei būčiau bent nujautusi, ką man tai duos, būčiau kaipmat leidusis sugaunama .

– Po kelių savaičių, kai jos atsidūrė lovoje, draugė manė, kad jos širdis nebeatlaikys. Tada, tik tada ji suprato, kas yra meilė ir seksas, ką reiškia pajusti visišką pasitenkinimą.

– Tik dabar supratau, kad iki šiol nė nesimylėjau. Nuo to, ką man darei, iki šiol tebevirpu.

– Ir aš dar niekada taip nesimylėjau. Tu man viskas.

– Bet juk ji turėjo vaikų, tiesa? Draugė negalėjo lyg niekur nieko imti ir palikti vyro, nes nebūtų galėjusi kasdien matytis su savo vaikais. Tai būtų ją pribaigę. Todėl ji taip ir liko, vis giliau klimpdama į meilę, patirdama nuostabų seksą ir pagaliau pradėdama suprasti, kas tokia yra.

Tikiuosi, supranti, kaip neapsakomai tave myliu.

– Mano draugė mylėjo vis labiau, bet sykį pajuto, kad gražuolė atrodo išsiblaškiusi. Tiesiog pajuto, suprantat, taip esti, kai ką nors myli. Kažkas buvo pasikeitę, bet ji negalėjo pasakyti, kas.

Galiausiai gražuolė prasitarė, pasakė vardą, dabar jos galėsiančios kartu bėgioti, – žinoma, nuostabioji moteris galėjo su kuo nori bėgioti ir su kuo nori flirtuoti. Galėjo daryti ką užsimaniusi, o draugė, vargšė, neturėjo kur ištrūkti, juk ji buvo nepriekaištinga motina, nuostabi žmona, puiki darbuotoja.

– Tamė tokia šaunuolė. Turėtum su ja susipažinti. Kurį vakarą galėtume nueiti į barą ar dar kur nors. Prikalbinau ją bent kiek pabėgioti, kartą per savaitę.

– Ar čia ta, ištekėjusi už to tipelio Skoto?

– Taip, bet miela, iš tikrųjų miela.

– Mano galva, laikykis nuo jos atokiau. Jei jau iš jo nieko gero, tai ir ji bus tokia pat.

– Ji nepanaši į tokią. Iš tiesų. Kai su ja susipažinsi, suprasi, ką turiu galvoje.

– Gražuolė nė nesusimąstė, ką reiškia sėdėti ant atsarginių suolelio ir žiūrėti, kaip įsibėgėja nauja bičiulystė su naująja bėgimo drauge. Tada mano draugė, visai neseniai tokia laiminga, tokia atgijusi, išsigando. Ji baiminosi prarasianti gražuolę, neteksianti šeimos. O ši ėmė pasakoti apie naujus vargus, patiriamus darbe vis per tą patį vyriškį, tiesiogiai susijusį su naująja bėgike.