Dorothy Koomson - Mano vyro paslaptis

– Kur ten. Aš tokia vienintelė. Ar negirdėjai, kai buvau išlieta, buvo sudaužyta liejinio forma.

Jos juokas kaip pirmas karšto skrebučio su sviestu kąsnis, toks dieviškas ir teikiantis malonumo, kad turėjai valdytis ir akimoju nepraryti. Man norėjosi, kad ji nuolat juoktųsi, kad galėčiau pasisotinti tais nuostabiais garsais.

– Girdi? – paklausė manęs.

– Ką?

– Vanduo, artėjančio potvynio garsas.

– Ne, – atsiliepiau, nors iš tiesų girdėjau.

Girdėjau vandens srautą, šniokščiantį pakrante, užliejantį smėlį ir kylantį vis aukščiau. Sulig kiekviena atplūstančia banga pasaulis apie mane šviesėjo, pastatai nyko, pagaliau jis tapo vienas mėlynas dangus, kokį matau tik savo svajonėse. Saulė – didžiulis, oranžinis kamuolys – aukštai danguje, o apie mus visur smėlis, akmenukai ir stambūs, tvirti palmių kamienai. Iš dangaus ėmė lyti – raudonai raudonai, dar daugiau raudonio. Apkrito mūsų pečiai, galvos, visa pakrantė. Smėlis, ant kurio mudvi sėdėjome, buvo nuklotas raudonais žiedlapiais. Švelniais šilkiniais raudonų rožių žiedlapiais.

Grįžtelėjau į Mirabelę.

– Tai šito pokalbio nebuvo, tiesa?

– Manau, kad buvo, – atsakė ji.

– Tai kaip galėjau prisiminti visą tą kalbą apie Flerę?

– O gal ir nebuvo, – atsiliepė.

– Sakyk, ar buvo?

– Negaliu pasakyti, turi pati išsiaiškinti.

– Bet…

– Tu juk žinai, Tame, ką daryti, ar ne?

– Nežinau.

– Tikrai žinai, kur nežinosi, juk esi mama. Na, mama. Mama. Mama. Mama? Mama!

Priešais mane stovi Anansė su dviem mano mėgstamiausio puodelio dalimis rankose.

– Aš visai netyčia, mama, visai netyčia, – sako ji.

Gurkteliu sausa gerkle, bandydama susigaudyti, kas čia vyksta ir kaip parsigauti į tikrovę.

– Atsiprašau, mama, – sako Anansė.

– Suprantu, – sakau sėsdamasi.

Galva tarytum ką tik iš spaustuvų. Atsiminimas panašus į sapną, o sapnas atrodo kaip atsiminimas. Jame esama kažko, kas man neduoda ramybės, jau seniai graužte graužia. Ar mudvi vis dėlto kalbėjomės? Man atrodo, kad kalbėjomės. Tikrai prisimenu, kaip sėdėjome ant tvorelės prie jos namo, betgi mes dažnai taip darydavome. Nors esu tikra, kad prisimenu atvejį, kai ji nesusivaldė ir papasakojo apie prarastą dukterį.

– Mama, reikalas tas, kad aš turbūt trupučiuką prišiukšlinau, – sako ji.

Kora nakvoja svečiuose pas draugę, aš turėjau likti su Ananse. Ji užsimanė žaisti svetainėje, o man iš nuovargio labai merkėsi akys.

– Kur? – klausiu dairydamasi po virtuvę.

– Bet turi prižadėti, kad nešauksi, – prašo ji.

– Galiu tik prižadėti, kad pasistengsiu nešaukti labai garsiai.

– Turėjau patiekti pusryčius meškiukams, – aiškina ji, – tai teko atsinešti į svetainę dribsnių. Jų reikėjo Anansės restoranui. Atsiprašau, mama.

Turint galvoje visas aplinkybes, prišiukšlinta ne taip jau baisiai. Tik ant kilimo sutrupinta pusė pakelio dribsnių, taip pat išpilta šiek tiek pieno, tačiau neatlaikė mano mėgstamas puodelis, be to, teko įeiti į svetainę ir viską išsiaiškinti. Tam kambariui vis dar jaučiu pasibjaurėjimą.

Čia pradėjo irti mano gyvenimas. Tai čia tuo pačiu laiku kaip tik ir prasidėjo mano gyvenimas.

– Atsiprašau, mama, – sako Anansė.

– Nieko baisaus.

Vis dar apsimiegojusi lenkiuosi rinkti oranžinių kukurūzų dribsnių, nuklojusių sviesto spalvos kilimą. Jei kilimas būtų smėlis, o dribsniai raudoni, tada lyg rinktume žiedlapius Rožių žiedlapių pajūryje.

– Ką sapnavai, mama? – klausia Anansė, su manimi rinkdama dribsnius.

– Sapnavau, kad einu į Rožių žiedlapių paplūdimį, kaip toje sakmėje, kurią jums sekdavo tetutė Mirabelė.

– Ak. Ar ir ji ten buvo? – domisi ji.

– Taip, po teisybei, buvo.

– Kaip puiku. Ar smagiai praleidot laiką?

– Smagiai.

Kažkas iš to pokalbio man kelia nerimą, jau seniai mane graužia. Kai ko trūksta. Tas kai kas tarytum nuolat šmėkšo man prieš akis.

Kai pilu Anansės puotos likučius į šiukšlių dėžę, į akis krinta paveikslas su rožių žiedlapiais pajūryje. Grįždama pas Anansę praeinu pro jį ir dirsteliu į figūrą paveiksle, nutapytą su meile.

Ak, Mirabele, sakau mintyse, ir mano žvilgsnis ieško atilsio tarp rožių žiedlapių jos delnuose. Žiūriu į tuos žiedlapius, ilgokai žiūriu, paskui žvilgsnis užčiuopia ranką. Pliką ranką, pilną rožių žiedlapių. Pliką ranką.

Galvoje staiga ima spengti, beveik iškart užsidega visas kūnas. Žinau, kas tai padarė. Kas nužudė Mirabelę.

Flerė

Ponia Č. iš tikrųjų labai sutriko, kai mudu išdygome su paveikslu.

Name tai pirmasis daiktas, kurį pakeičiau. Ne dėl to, kad rengčiausi čia gyventi ar panašiai. Negalėjau pakęsti, kad jis yra čia, nes žinojau, kad dėl jo ji išvyko.

Jaučiu tai ir dabar. Nuo to laiko, kai įėjau į vonią, kai atsiminimai užplūdo mane kaip upė, per potvynį verčianti užtvankų sienas, jaučiu labai aiškiai. Nojus sako, kad tai praeis. Stengiuosi išsilaikyti ir nepalūžti įtikinėdama save, kad nieko nejaučiu, nors iš tiesų jaučiu. Sutikčiau su juo, jei visąlaik nejausčiau. Jei širdgėla nebūtų tokia aštri, kad tarpais neištvėrusi pravirkstu iš skausmo, visai ne dėl to, kad jos nebėra.

Dažniausiai rytais vartausi lovoje, svarstau, kaip mudvi būtume praleidusios kartu dar dieną. Tada tikrai būčiau pasikalbėjusi. Būčiau paklaususi, kodėl ji išvyko. Kaip galėjo būti tokia tvirta. Paprašyčiau, gal vėl galėtų būti mano mama. Būti mama, užuot buvusi moterimi, su kuria susidraugavau. Dažniausiai tildau Nojų, jis bando prašnekti, bet supranta ir apie mano troškimus nebesako nė žodžio. Troškau gyvenimo, kurį būčiau turėjusi gyventi. Maldavau to, kas niekada nebuvo mano.

Paveikslas turėjo būti išneštas.

Ta sakmė ir išvogė mano gyvenimą, nenorėjau, kad čia atvykusią ji mane kaskart pribaigtų savo priminimais. Žinojau, kad ponia Č. jį įvertins. Nebuvau tikra, ar suprato, kad moteris paveiksle pernelyg panaši į mano motiną. Nieko apie tai jai nesakiau. Nežinojau, kaip jausis turėdama ant sienos mano motiną po visko, bet širdimi nujaučiu, kad kaip tik jai paveikslas ir turi likti.

Iškrėtėme visą namą ieškodami rakto nuo užrakinto kambario, paskui suradome valytoją, toji apverkė Mirabelę, bet pasakė niekada to rakto neturėjusi ir to kambario netvarkiusi. Paskambinome į policiją, greičiausiai policininkai padėjo tą raktą į vietą, tik niekaip negalėjo nurodyti kur. „Naudos kaip iš krapštukų per lietų“7, – po to pokalbio pasakė Nojus. Pasižiūrėjau į jį nustebusi, nes visiškai nesupratau.

Vadinasi, kitas mūsų veiksmas – išlaužti duris.

– Ar tikrai to reikia? – klausia Nojus.

– Taip, – atsiliepiu.

Tiesą sakant, nežinau. Teisiniu požiūriu tai mano namas, ir vis dėlto jos. Mano mintyse ji gali pasirodyti kiekvieną akimirką ir aprėkti, kad atsikračiau jos paveikslo ir išlaužiau duris į slaptąjį kambarį.

Jam prireikia keturių bandymų jas įveikti, smarkiai kenčia petys ir vyriškasis orumas.

– Mano didvyris, – sakau jam, mainais jis bando mane pakutenti, bet su skaudančiu petimi ne kažin kiek pasigrabaliosi; galiausiai vos neįvirstu į kambarį.

Tikėjausi netvarkos, bet jos čia nėra. Lovos apklotai atlankstyti, jokių rankšluosčių svečiams ant krėslo prie švieslangio, mielas, jaukus kambarys – ant lovos graži gėlėta antklodė, didžiulis kilimas su saulutėmis, mano mėgstamiausiomis gėlėmis. Nors kituose kambariuose įtaisytos žaliuzės, čia kabo užuolaidos – skaisčiai mėlynos, mano mėgstamiausios spalvos. Prie lovos šviestuvas iš lavos. Kai buvau jaunesnė, man tokie itin patiko, norėjau juos rinkti, tik mano kambarėlyje neužteko vietos. Sienos blyškiai melsvos, tokios pat kaip mano kambarėlyje, kai buvau dar mažytė. Čia mano kambarys.