Dorothy Koomson - Mano vyro paslaptis

– Nežinau, gal ir todėl, kad neatsiliepei į sumauto telefono skambučius , – atsakau mintyse pridėdama: mulki .

– O Dieve, reikia su ja pakalbėti.

– Aha, pasikalbėk.

Užsikabinu rankinę ant peties ir susikišu rankas į kišenes. Pirštai apgniaužia akmenuką, kadaise Anansės man parneštą iš paplūdimio. Toks lygus. Matyt, gulėjo pajūryje daug daugiau amžių, nei galėčiau sutalpinti savo galvoje, gludinamas bangų ir veikiamas gamtos, nuglostytas ir apdaužytas. Jis maždaug tokio dydžio, kiek kartu su augliuku man išpjauta iš krūties. Nedidelis, bet neįtikimai reikšmingas.

Tada jai padėkojau ir įsidėjau akmenuką į kišenę, ketindama grąžinti į pakrantę, nes Anansei neatrodė svarbu palikti ką radus gamtoje, neardyti pusiausvyros, nieko neperkelti į kitą vietą. O juk gamta pati nuolat su mumis taip elgiasi, kaskart atima ką nors iš tavęs, o išsiaiškinti, ar tai į gera, ar ne, tenka tau pačiam. Štai teko iš manęs atimti dalį krūties, kad būčiau sveika. Iš manęs buvo atimtas Skotas, nes niekada man kaip reikiant ir nepriklausė.

Štai atimtas ir pasitenkinimas savimi, primenama, kad susiimčiau, susivokčiau, ką turinti, kuo galėčiau pasikliauti, kas už mane norėtų gyventi, kiek pati noriu. Turiu savo gyvenimą, reikia gyventi pačiai.

– Dėkui, Beatrikse, – sako Skotas. Nuoširdžiai.

Linkteliu jam jau eidama pro duris. Linkteliu, tad nebeprireikia ne per tyliausio atsakymo: nėr už ką, mulki.

Tamė

– Štai ko nesuprantu, ponia Čalėj, – prabyla detektyvė seržantė Harvan, išklausiusi mano pasakojimo. – Likote gyventi su vyru, kuris buvo apkaltintas prievartavimu. Tai kaip jūs pati su savimi sutariat?

– Nežinau, – atsakau, – maniau, kad tarp jų buvo meilės ryšys, kad ji melavo iš keršto, nes jis ėmė trauktis. Sužinojusi tiesą paprašiau jo, kad išeitų.

– Ar Mirabelė buvo jau mirusi? – klausia ji.

Žvilgteliu žemyn apimta nerimo – į tą vietą, kur turėtų būti mano vestuvinis žiedas.

– Taip.

– Ar jūs ją nužudėte? – klausia detektyvas Veidas.

– Ne.

Atsakau ne taip tvirtai, ne taip piktai, kaip atsakytų nekaltas asmuo. Ir vis dėlto esu nekalta.

– Galiu jums papasakoti, ką manau apie tai, kas atsitiko? – sako Harvan.

Linkteliu galvą.

– Manau, kad buvote girta ir labai įtūžusi. Kai nusprendėte susitvarkyti gyvenimą su prievart… atleiskit, su savo vyru , nebeturėjot ko rinktis ir nusprendėte išgiežti pyktį ant Mirabelės. Taigi nusigėrėte ir patraukėte, galimas dalykas, ne jos užmušti, gal tik pasikalbėti. Sakykim, kad viskas tikrai vyko taip, kaip papasakojote, bet nemanau, kad išėjote, kai ji užlipo į viršų. Tikriausiai vis dar niršote ir užlipote paskui ją, reikalaudama pasiaiškinti dėl žinučių. Ji nekreipė į jus dėmesio, ir tai dar labiau jus įsiutino. Sučiupote ją ir stengėtės panardinti galvą į vandenį. Ji priešinosi, gal besigindama net sudavė jums, tada ir nebesusivaldėte. Galų gale šita moteris sugriovė jums gyvenimą, matyt, gulėjo su jūsų mylimu vyru . Dar ir sudavė.

Turbūt panardinote ją po vandeniu, kad pamokytumėt, o kai ji grumdamasi išniro ir ėmė grasinti visiems atskleisianti, ką padarėte, supratote negalinti leisti, kad tai įvyktų. Prisiminėte savo dukteris, jas ir taip smarkiai pribloškė reginys, kaip tėvelį išsiveda policininkai; o dabar ir jūs būsite suimta, tad jums paaiškėjo, kad vienintelis būdas ją užčiaupti visiems laikams – baigti, ką pradėjote.

Jai kalbant visąlaik purtau galvą apimta siaubo – nejaugi ji gali tai įsivaizduoti? Nejaugi iš tiesų mano, kad kas nors taip paprastai galėtų nužudyti?

– Ne, taip nebuvo, – sakau.

– Man tai atrodo labiau nei įtikima, – įsikiša detektyvas Veidas.

– Ne, taip nebuvo. Aš išėjau. Neužlipau į viršų.

– Ką sakytumėt, jei papasakočiau, kad radome įkaltį, kad jūs ne tik užlipote į viršų, bet ir įėjote į vonios kambarį?

Įdėmiai žiūriu į ją, paskui perkeliu žvilgsnį į Veidą. Dumia akis. Atpažįstu, kai blefuojama. Ypač dabar, po ilgų Skoto pasakų apie tai, kad juoda yra balta, pirmiausia turiu pasitikėti savo pačios įrodymais, o jau paskui visų kitų.

– Paklausčiau jūsų, kodėl manęs dar nesuėmėt, net dabar, kai prisipažinau buvusi tame name aną naktį, kai ji žuvo.

Jie ir toliau užbaigia vienas kito sakinius, bet šį kartą tik susižvalgo. Svarsto, ar paika namų šeimininkė, sėdinti priešais juos, galų gale užkibs ant kabliuko, ar reikėtų imtis ko kito.

– Pasakysiu, ką mes dabar darysime, ponia Čalėj, – taria detektyvė seržantė Harvan.

– Nes neturime jokių abejonių, kad panelę Kemini nužudėte jūs, – priduria detektyvas Veidas.

– Ketiname kuo nuodugniau patikrinti visus mūsų įkalčius ir tikimės aptikti tai, kas galutinai įrodytų, kad esate Mirabelės žudikė. Tiesą sakant, ieškome įrodymo, kad buvote įėjusi į vonią. O tada, ponia Čalėj, mes jus suimsime. Pasiruoškite kalėjime praleisti daug laiko.

– Jūs nieko nerasit, nes aš to nepadariau.

– Pamatysim, ponia Čalėj, – sako Veidas.

– Pamatysim, – pritaria Harvan. – Akivaizdu, kad būtų itin neišmintinga užsisakyti kokį nors netikėtą kelialapį ar šiaip išvykti iš Braitono.

– Ir, patikėkit manim, mes sužinosime, jei tai įvyks.

– Mano dukterys Londone, – sakau.

– Na, turėsite susirasti, kas jas parveš, – atremia Veidas.

– Tad linkime sėkmės, – taria Harvan.

Tai nauja našta ant mano pečių. Aš laisva, žinau, kad jos nežudžiau, pasakodama apie tai radau vietos paskutiniams dėlionės gabalėliams. O Mirabelės vis tiek nebėra. Mirė žinodama, kad ja nepatikėjau. Šitos gėlos niekada nenumalšinsiu.

– Aš to nepadariau, – sakau būdama visai prie durų. – Niekad nebūčiau galėjusi to padaryti.

Ar reikėjo tikėtis ko nors daugiau nei nebylios paniekos?

Tamė

Šalia policijos nuovados stovi mano vyras.

Stabteliu ant akmeninių laiptelių ir klausiu savęs, gal čia ne jis. O jei jis, tai kažin kieno burtų veikiamas čia atsirado, juk tikrai ne mano. Jis kone paskutinis žmogus, kurį dabar norėčiau čia matyti.

– Ką čia veiki? – teiraujuosi vis dar nuo laiptelių.

Jis prieina – tarp antakių nerimo raukšlė, lūpos kietai suspaustos, visas įsitempęs ir nerimastingas.

– Į mano darbą atėjo Beatriksė, – ištaria jos vardą nė nestabtelėdamas, nors derėtų, juk tai jo meilužė. – Buvo dėl tavęs labai susirūpinusi, tai pamaniau, kad reikia žvilgtelėti, kaip tau einasi. Ji bijo, kad ko nors sau nepasidarytum. Pasakojo paskutinį kartą tave mačiusi labai susikrimtusią. Nė neprisimenu, kad būtų taip susirūpinusi dėl tavęs. Tai ir išsigandau.

– Iš kur sužinojai, kad aš čia?

– Bandžiau susiskambinti mobiliuoju, kol įkaito, tada paskambinau į mokyklą pasiteirauti apie mergaites, kaip jos atrodė, gal pati joms ką nors pasakei, gal kas nors iš mokyklos rytą kalbėjosi su tavimi. Gavau atsakymą, kad mergaitės neatvažiavo, tada jau visai paklaikau. Staiga persmelkė nuojauta, kad tavęs nebepamatysiu. Paskambinau tavo motinai ir viską traukte ištraukiau. Beje, mergaitės laikosi puikiai, gali dėl jų nesijaudinti.

Nepapasakojau motinai tiesos apie Skotą, tik kad jis labai apsikrovęs darbais, o mes nekaip sutariame. Iš jos veido supratau, kad ji kaipmat ištars klasikinius senelės žodžius „aš taip ir sakiau“, ir, kol tai nesprogo man virš galvos, nuslydau nuo virtuvinės kėdės ir tekina nulėkiau pasikalbėti su mergaitėmis. Motina buvo įsimiklinusi susieti savo posakį su bet kuo, jis apėmė smulkiausius atvejus, kai jos nepaisiau praeityje, taip pat kaip bet kas iš to man gali atsiliepti ateityje. Pasakiau jai turinti eiti į nuovadą pasikalbėti su policija apie nužudytą savo draugę, kad policininkai apklausė daugybę žmonių, o aš ją pažinojau itin gerai, mudvi matėmės jos žūties dieną, todėl jie norės kalbėtis ilgiau. O aš neketinanti skubėti kaip akis išdegusi paimti mergaičių iš mokyklos. Nesakiau jai, kad galbūt aš ir nužudžiau, nes nebuvau tikra, ar padariau tai, ar ne. Nepaminėjau turinti papasakoti policijai, ką žinau, nes baigiu save užgraužti.