Dorothy Koomson - Mano vyro paslaptis

Apkabinau mergaites lyg paskutinį kartą matydama laisvėje, bet apsiėjau be gausių jausmingų „sudie“, nenorėjau jų gąsdinti.

Kai buvau vienuolikos, pasikalbėjau su berniuku, savo būsimo vyro, už kurio nuo pat mažų dienų ketinau ištekėti, pirmavaizdžiu. Dažnai spėlioju, kas būtų atsitikę, jei nebūčiau jam tada pasakiusi, kad galės tapti kuo panorėjęs, kad jam nebūtina elgtis kaip galvažudžiui vien dėl to, kad taip elgiasi jo brolis. Ar jis būtų stojęs į universitetą? Ar mudu būtume tapę draugais, paskui meilužiais, vėliau pora, kuri drauge išgyveno mano persileidimą, privertusį iškilmingai pažadėti savo gyvenimą vienas kitam? Dažnai svarstau, ar lemtis būtų radusi, kaip suvesti mudviejų takus, kad jie vis iš naujo susikirstų, kol bendro mūsų gyvenimo audinys taip persipins, kad galiausiai abudu atsidursime čia: jis – kaltinamas pasibaisėtinu elgesiu, ir aš – įtariama žmogžudyste.

Klausiu savęs, ar buvo įmanoma mudviem su Skotu nugyventi gyvenimą vienam be kito?

Jis prieina arčiau, ir netikėtai man ima kone gelti visą kūną – esu taip pasiilgusi vietos toje mažytėje jo širdies kertelėje, kurią mano prašomas galėtų man išsaugoti. Būtų taip paprasta ištirpti jame, leisti, kad perimtų mano naštą. Ir kaskart prisimenu, kad tai visai paprasta, bet ir sudėtinga, nes jis taip jau padarė, – jis pakreipė mudviejų gyvenimus. Tai jis pasuko mano gyvenimą šia kryptimi ir atvedė iki čia.

– Žinau, kad ne iš manęs šito norėtum, – sako jis. – Suprantu, be mano kaltės nebūtų nieko atsitikę, suvokiu, kad šitai nieko nepakeis, kad tarp mūsų nieko nebėra, ir vis dėlto eikš čia.

Jis trukteli mane į glėbį. Nesipriešinu ir nebandau atstumti. Tuoj subyrėsiu. Manęs nebeliks, suirsiu ir iš išorės, kaip jau kuris laikas jaučiuosi suirusi viduje.

– Įsivaizduok, kad čia kas nors kitas, – kužda man į plaukus, glausdamas arčiau. – Įsivaizduok, čia kitas, ir leisk tavimi pasirūpinti.

Nežinau net kada pati pasijuntu verkianti, o jo rankos apglėbia stipriau, jis imasi mane tildyti, atsargiai, švelniai glostydamas plaukus.

– Maniau, kad aš tai padariau, – girdžiu save kūkčiojant. – Visą laiką maniau, kad aš nužudžiau Mirabelę.

20 Tamė

Labai seniai

– Kaip tu atsiradai Braitone? – paklausė manęs Mirabelė.

Pabėgiojusios mudvi stabtelėjome atvėsti prie jos namo, darėme tempiamuosius pratimus. Kojos pirštus prispaudusi prie sienos, tempiau kulną, kartu ir pakinklio sausgysles.

– Ta pati sena istorija, – atsakau.

– Atsekei jam iš paskos? – paklausė.

– Ne, man čia buvo pasiūlyta dirbti. Tarptautinės bendrovės padalinys, kurios dalis anais laikais buvo „Žvilgsnio idėja“, ieškojo kokio nors darbuotojo, galinčio iš Londono atsikraustyti čia. Siūlė man, bet norėjau atsisakyti dėl Skoto. O Skotas negalėjo man to leisti, tad persikėlė savo magistro studijas čia.

– Atvyko tau iš paskos? Oho, negaliu patikėti, kad jis galėtų taip padaryti.

– Ne tu pirma taip sakai. Kai pradėjome dirbti „Žvilgsnio idėjoje“, daug kas irgi netikėjo, bet ilgainiui pasakojimas tarsi pasikeitė, maždaug, kad jis ieškojo čia magistro studijų, todėl aš pasiprašiau perkeliama, ir mudu atvykome kartu.

– Ir tai tavęs neužknisa?

– Ne, – atsakiau.

– Bet kodėl? Mane užknistų.

– Nes jis žino tiesą, ir aš žinau. Jis jautėsi nekaip, bijojo, jei bus atsekęs man iš paskos, tai jaunesniems darbuotojams pasirodys silpnas, apakintas meilės, – beje, tai visiška nesąmonė, – todėl suskato perrašyti istoriją. Man tai nekliudo, jau sakiau, mudu abu žinome tiesą, kaip ir mane įdarbinę žmonės. Bet juk supranti, jei kas nors ką nors pasako, tai savaime nevirsta tiesa. Gali kartoti be paliovos, vis tiek nevirsta.

– Matyt, taip vertinti geriausia.

– Kaip tu atsidūrei Braitone? – paklausiau jos.

Ji baigė tempiamuosius pratimus ir liuoktelėjo ant tvorelės, juosiančios jos įvažą. Padariau tą patį, nujausdama, kad atėjo laikas ilgesniam pasakojimui. Man ji patiko. Mokėjo taip kalbėti, kad įsitraukdavau į jos pasakojimą, tiesiog jame ištirpdavau.

– Mano gyvenime buvo toks metas, kai, regis, visa ritosi žemyn. Tada buvau ką tik ištekėjusi… Turbūt praradau pati save. Tikrąją save. Tada išgirdau, kad kadaise dingusi mano draugė persikraustė į Braitoną. Važiavau ten traukiniu jos ieškoti. Kaip galvą pametusi, ką? Nelabai žinojau, koks tas Braitonas, ar didelis, kur kas yra, bet man reikėjo ten važiuoti ir susirasti ją. Turbūt maniau, kad paplūdimys turėtų būti panašus į pakrantę sakmėje. Beje, ji ir pasekė man tą sakmę.

Vakarop teko grįžti namo tuščiomis. Bet kitą savaitę vėl atvažiavau, kasdien vykdavau jos ieškoti. Taip ėjo mėnesiai, kol vieną dieną sutriko traukinių eismas, negalėjau laiku parsigauti į Londoną ir atsirasti ten, kur turiu būti. Mano vyras pašėlo – ir buvo teisus. Nepasakiau jam, ką darau. Tai ir turėjau galvoje tada, kai klausei, ar buvau neištikima vyrui. Nebuvau, bet nevisiškai. Tik neatskleidžiau didžiulės paslapties, ir iš tiesų tai kone prilygo išdavystei. Mano atveju ji nebuvo susijusi su kokiu nors asmeniu, tik su ieškojimais ir su šia vieta. Kaskart atvykusi vis labiau įsimylėdavau Braitoną.

Vyras įpyko, kad tai vyksta jam už nugaros, tad kurį laiką lioviausi ieškojusi, prisižadėjau gerai elgtis ir išmesti iš galvos tas kvailystes – surasti draugę. Prašiau vyro, kad persikraustytume čia ir pradėtume naują gyvenimą. Buvau įsitikinusi, kad persikėlus reikalai pasitaisys, bet jis atsisakė. Londone buvo jo gyvenimas, jo giminės ir darbas, be to, jam buvo įtartinas mano užsidegimas išvažiuoti.

Atsigręžusi Mirabelė žvilgtelėjo į mane, pro suimtas į uodegą ir apsklidusias veidą iš šonų garbanas nušvito šypsena.

– Supranti, jis, Braitonas, tapo tarsi dalimi mano savasties: druska prakvipęs oras, kirų klyksmas, jūros grumėjimas ir bangų mūša pakrantėje. Kaip širdies dūžiai, kaip mano širdies plakimas, – ji nutilo, akys apsiblausė. – Todėl išvažiavau. Pasakiau jam, kad tik trumpam, kol rasiu draugę, kol prašvis galva, kol aptiksiu nors truputėlį savojo pirmykščio „aš“. Nes buvau praradusi save, Tame. Be galo stengiausi bandydama prisitaikyti, būti ta, kokia iš tikro nebuvau, kol nebesusivokiau, kas iš viso esu. Mano galva, kaip motina tu gali rasti čia sąsajų, kaip manai? Ar retsykiais nenori nuo visko pabėgti, susirasti vietelę ir atsisėdusi pasijusti ankstesne savimi? Ar bent pabandyti būti tokia, kokia anksčiau buvai, ir nesitaikstyti su kasdienybės reikalavimais?

– Turbūt taip. Bet štai pradėjau bėgioti.

– Jis man pasakė, kad jei išvažiuosiu, tai visiems laikams, kad nebegalėsiu grįžti. Aš prieštaravau, man reikėjo pasinaudoti ta galimybe, ir jis suminkštėjo – jei tai netruksią per ilgai, jis duosiąs man laiko. Aš taip maldavau jo paramos, erdvės sau pačiai, bet jis nepajėgė nei suprasti, nei man to suteikti, tad galiausiai tariau – vis tiek išvažiuosiu. Štai tau ir ironija.

Žvilgtelėjo atgal, į kitoje gatvės pusėje išsirikiavusią raudonplyčių namų virtinę, bet žvilgsnis taip ir sustojo pusiaukelėje.

– Per visą mano gyvenimą tada buvo bene sunkiausia išvažiuoti. Labai verkiau apimta siaubo, kad darau didelę klaidą. Bet būtinai turėjau išvažiuoti. Jei būčiau pasilikusi, manęs pačios būtų visai nebelikę, nes negalėjau būti savimi. Tik po kurio laiko pamažu supratau, kokia buvau savanaudė. Tas sprendimas… Juk galvojau tik apie save, tai tinka, jei nesi susijęs su kitais, bet jei yra…

– Ar susiradai draugę?