Dorothy Koomson - Mano vyro paslaptis

Mirabelė tai žinojo, suprato ir nuolat man sakydavo, kad tai ne mano kaltė. Dėl to ėmiau ja pasitikėti, dėl to jos neištikimybė atrodė tokia nežmoniška.

– Ar atsimeni, prisiekei niekad neleisianti, kad tavo vaikams tektų iškęsti tai, ką perėjai pati? – paklausė ji. – Ar prisimeni, kaip prisižadėjai išmokysianti mergaites, kad būti vieniša mama geriau nei būti menkinama ir nelaimingai ištekėjusia?

– Prašau liautis.

– Gerai, tylėsiu. Bet ir tu nebekalbėk. Galim čia pasėdėti ir nors kelias minutes apsimesti, kad nieko nebuvo, kad nelaikai manęs išdavusia tavo pasitikėjimą, o aš galiu apsimesti, kad nors ir netiki, kad mane beveik išprievartavo, man visai tas pats. Pasėdėkim čia kaip dvi draugės, kurioms gera ir patylėti, ir niekuo nesirūpinti.

Taip ir sėdėjome tylėdamos, žvelgdamos į sieną priešais.

– Prisimeni, kaip kadaise viena moteris pasiteiravo, ar mudvi ne seserys? – paklausiau jos. – Tada pasakei, kad iš tiesų mes meilužės, ir toji priblokšta vos nenualpo.

Ji prajuko, šiaip dažniausiai prajuokindavo mane, ir mudvi galiausiai išgriūdavome besikvatodamos.

– Kodėl apie tai pagalvojai?

– Tada šitai atrodė juokinga, dabar tik pavyzdys, kaip lengvai ir įtikimai gali meluoti.

Ji nieko neatsakė, ir aš suglumau. Sunkiai galėčiau paaiškinti, bet manau, kad ją labai įžeidė mano žodžiai, gal ir galėjau jaustis bent kiek atsikeršijusi, nors atsitiko visai ne taip – pasijutau bjauriai.

– Žinai, aš tau tikrai šį tą sumelavau, – pripažino ji. – Jei jau manai, kad man nebeliko ko pasakoti, o tik meluoti.

Kryptelėjau galvą ir pažiūrėjau į ją.

– Jis liovėsi, – tęsė ji. – Jis nuplėšė man drabužius ir graibė apie… – nutilusi ji keletą kartų giliai, sunkiai įkvėpė. – Man padėjo ištrūkti ne telefono skambutis – jis pats liovėsi. Tarytum kažkas būtų truktelėjęs jį atgal, kad atsikvošėtų. Kol jis… jo akys… Jos buvo kaip stiklinės, visiškai tuščios. Netrukus jis tarsi sugrįžo į save. Atrodė… nežinau, suglumęs, kaip šitai galėjo. Tik tada suskambo telefonas, akimirką atitraukė jo žvilgsnį, tada aš jam spyriau ir pabėgau.

– Jis liovėsi? – tariau. – Ar papasakojai apie tai policijai?

– Žinoma, papasakojau. Bet tai nepanaikino to, ką jis man padarė. Vis dėlto užpuolė mane, gąsdino, vis dėlto įsiskverbė pirštais – tai lytinė prievarta. Dėl to buvo suimtas.

Užsiėmiau burną rankomis, nes tulžis, sumišusi su brangiu vynu, staiga sukilo iki gerklės. Supratau, kad ji sako tiesą. Tiesiog žinojau. Visas mano gyvenimas ėmė griūti. Jis tai padarė.

Atsitiko pasibaisėtinas dalykas, gal dėl to ėmė šlubuoti mano atmintis. Nenorėjau to pripažinti. Nenorėjau, kad tai būtų tiesa, todėl mintimis pasistengiau nuo jos pabėgti. Pasislėpiau girtame kvaitulyje ir nebenorėjau iš jo vaduotis.

– Dabar jau manim tiki, ar ne? – pasakė ji.

Tokia buvo Mirabelė. Kartais permatydavo mane iki sielos gilumos. Dažnai atrodydavo, kad pažįsta mane geriau už mane pačią, kad pažinojo visą gyvenimą. Štai kas, mano galva, ir traukė mane prie jos. Ji man leido tai pajusti.

Paskui jau nieko nebegalvojau, tik stengiausi kvėpuoti pro nosį, kad gaučiau daugiau deguonies ir manęs nebepykintų.

– Gailiuosi, kad jis tau taip padarė, – pasakiau, kai pajėgiau susivaldyti. – Ir dar gailiuosi, kad iškart nepatikėjau.

Nors taip kalbėjau, protas man šaukte šaukė apie žinutes. Tarp jų neabejotinai buvo meilės ryšys. Vėliau Skotas tapo šiurkštus, šitaip jai padarė, ir ji metė jį. O gal metė todėl, kad pajuto savo kaltę, jos žinutės bylojo, kad jautėsi kalta, bet jam tai nepatiko. Jis norėjo ją susigrąžinti, suvilioti, tačiau viskas apvirto kitaip, jis ėmė elgtis per šiurkščiai, kol vos ne… Ne jis tai baigė, o ji. Vis dėlto jis tai padarė, ji irgi. Ji turėjo su juo meilės ryšių.

– Man reikia eiti, – pasakiau sukdama galvą, kaip atsistoti, nes mane pykino, be to, kojos atrodė lyg vatinės, rankos nutirpusios.

Ji liūdnai nusišypsojo ir papurtė galvą.

– Vis dėlto manai, kad aš su juo gulėjau, tiesa? – paklausė. – Nors ir tiki, kad jis išties tai padarė, vis dėlto manai, kad mudu mylėjomės.

– Mačiau žinutes.

– Nebuvo jokių… – ji nutilo ir nebeatsakė, tik staiga pašoko ir ėmė tempti mane, stengdamasi pastatyti ant kojų. – Tu teisi, tau jau reikia eiti.

Prisilaikydama atsirėmiau į sieną, spoksojau į ją temstančiomis nuo girtumo akimis.

– Išeik, – tarė rūsčiai. – Kad ir ką sakyčiau, niekas nepakeis tavo nuomonės. Eik sau.

– Kodėl nepaaiškini apie žinutes? Jei negulėjai su juo, tai kodėl nieko nesakai apie žinutes? Žinau, kad jas rašei. Jei ne jam, tai kam?

Ji pervėrė mane akimis.

– Sudie, Tame, – tarė, tada nusigręžė ir pasileido laiptais į viršų – taip didingai, kaip vien ji temokėjo.

– Išeidama užtrenk duris.

Norėjau eiti jai iš paskos. Norėjau priversti pasiaiškinti dėl žinučių, nes jos vienintelės visiškai nepritiko prie pasakojimo apie tai, kas įvyko. O jo pasakojime jos vienintelės skambėjo įtikimai. Tai kodėl ji negalėjo paaiškinti?

Girtas nuovargis mane galutinai priveikė, sunkiai laikiausi ant kojų, šlitinėjau vietoje, vos negriūdama atgal. Reikėjo eiti. Galėjau pakalbėti su ja ir vėliau.

Man ne galvoj, kaip reikės aiškintis su Skotu, kai sužinojau, kad jis tai padarė. Kaip sakiau, turbūt kračiausi tų siaubingų minčių, kad visai neišeičiau iš proto.

Neprisimenu, ar ilgai ten išbuvau, kaip parsiradau namo. Gerai žinau, kad atsibudau lovoje apsirengusi, bet basa, kaip sakiau. Miglotai nujaučiau, kad naktį mačiausi su Mirabele, bet nieko aiškaus negalėjau prisiminti. Iš naujo pajutau pasibjaurėjimą Skotu, nors mudu ketinome lankyti konsultacijas – jomis, beje, jis taip ir nepasirūpino. Beveik nebegalėjau pakęsti, kai prieidavo arčiau, tik nelabai supratau, kodėl. Štai ir viskas. Štai kas atsitiko tą naktį. Visai neseniai prisiminiau daugiau smulkmenų, o kai atkūriau beveik visą vaizdą, supratau turinti ateiti ir jums papasakoti.

Ne mano valioje, kas dabar įvyks; jei norite oficialiai mane suimti – tebūnie.

Jei norite mane apklausti, prašom. Esu tikra, jau seniai ketinote, bet man turbūt reikėtų paaiškinti, kad ne kažin ką atsakysiu.

Beatriksė

– Negaliu patikėti, kad taip su manimi pasielgei, – priekaištauja Skotas, įstūmęs mane į pasitarimų kambarį ir uždaręs duris.

Kartą jis mane čia išdulkino. Apsidairiau, kambario langai buvo į kiemelį aukštu žemiau, ten ruošdavo kokteilių vakarėlius. Stiklas veidrodinis, iš lauko nieko nematyti. Prisiminiau, kaip žiūrėjau į mudviejų atspindžius, o jis bučiavo mane į kaklą, glamonėjo visą kūną ir pamažu stūmė prie ilgo ovalaus stalo su mikrofonais, kyšančiais ties kiekviena kėde. „Dabar pasitarimuose bus kur kas smagiau sėdėti“, – pasakė skubiai įsiskverbdamas į mane, ir pasitenkinimas sumišo su baime, kad mus, šitaip neleistinai besielgiančius, užtiks apsaugininkas.

– Turėjau taip daryti, kad su manim susitiktum, – sakau jam.

Šiandien negalime eiti į jo kabinetą, bet kas pamatytų per stiklines sienas. Jei jis nuleistų užuolaidas, vis tiek žmonės apkalbėtų. Kažin, ar šnekos apie mano apsilankymą nepasiektų Tamės. Nuo paskutinio mūsų pasimatymo Skotas atrodo nepaprastai pasikeitęs. Nebe toks žvilgantis, labiau… labiau panašus į vyrą, andai sutiktą gatvėje, kai jie atsikėlė gyventi. Taip atrodė Skotas, kai Tamė ištarė savo priesaiką, – skleiste skleidžiantis padorumą, geranoriškumą, švelnumą. Besirūpinąs tavimi, išklausantis ir prireikus atsirandantis šalia. Rengdavosi dailiai, bet santūriai, eidamas iš namų nesukdavo sau galvos dėl šukuosenos, tačiau plaukai atrodė tvarkingai. Toks man labiausiai ir patiko, tokį andai ir įsimylėjau. Mėgau jį tokį. Nesupraskit klaidingai, naujesnis Skotas Čalėjus buvo įspūdingesnis, iškilesnis, todėl labiau pastebimas, – niekas nepraeidavo pro šalį jo neįsidėmėjęs, – ir jis įsimylėjo mane. Tasai naujesnis itin lengvai atkreipdavo į save dėmesį ir, svarbiausia, turėjo kruopelę niekšiškumo, o šis vyrų bruožas man patiko. Pranašesnieji kėlė man geidulį.