Dorothy Koomson: Mano geriausios draugės dukra

Iš anglų kalbos vertė

Ramunė Vaskelaitė

Turinys

prologas

„mamytė?“

1 skyrius

2 skyrius

3 skyrius

4 skyrius

5 skyrius

6 skyrius

7 skyrius

8 skyrius

9 skyrius

10 skyrius

11 skyrius

„prisieki — per amžių amžius, amen?“

12 skyrius

13 skyrius

14 skyrius

15 skyrius

„jis nepanašus į siaubūną“

16 skyrius

17 skyrius

18 skyrius

19 skyrius

20 skyrius

„tu irgi turi pabučiuoti Luką“

21 skyrius

22 skyrius

23 skyrius

24 skyrius

25 skyrius

26 skyrius

„pasakyk dar kartą, prašau, pasakyk man dar kartą“

27 skyrius

28 skyrius

29 skyrius

30 skyrius

31 skyrius

32 skyrius

33 skyrius

34 skyrius

35 skyrius

36 skyrius

37 skyrius

„aš ne brangutė, aš Tigana“

38 skyrius

39 skyrius

„gali mane vadinti Tiga, jei nori“

40 skyrius

41 skyrius

42 skyrius

43 skyrius

44 skyrius

45 skyrius

46 skyrius

47 skyrius

„ar būsi mamytės Rinos mylimasis?“

48 skyrius

dėkoju

Samui, Kathleen ir Davidui —

jūs esate trys patys drąsiausi, mieliausi ir įdomiausi žmonės iš visų mano sutiktųjų.

Pasakysiu tik tiek:

šypsausi, kad esate mano artimieji, ir juokiuosi, kad nieko čia nepakeisi.

prologas

Tiesą sakant, jau tiek laiko jaučiausi pavargusi, kad gerai nė nebepamenu, kada susivokiau, jog man kažkas rimta. Vis dėlto — praeis. Man tereikia geriau pailsėti, ir šitai praeis, sakydavau sau. Bet nepraeidavo.

Kad ir kiek būčiau miegojusi, nuolatos jausdavausi pailsusi. Tiesiog nusivariusi. Susigriebiau tik tuomet, kai Tigana paragino mane nueiti pas gydytoją. Manoji keturmetė ištarė tai, ko pati sau negalėjau pripažinti ir ko nebūčiau pripažinusi — tą paprastą faktą, jog aš nebe ta. Jai nusibodo, kad su ja nebežaisdavau, nes būdavau pervargusi. Kad man iš nosies bėgdavo kraujas. Kad uždusdavau vos tik krustelėjusi. „Mamyte, jeigu nueitum pas daktarą, jis tau pagelbėtų“, — vieną dieną pareiškė ji netikėtai, lyg perkūnas iš giedro dangaus. Pasakė, ir aš nuėjau.

Sėdėdama pas gydytoją, nupasakojau, kas man yra, ir ji paliepė atlikti kraujo tyrimus. Paskui pakvietė dar tirtis. Tuos terminus ir pavadinimus girdėdavau per sveikatos laidas, bet dabar nieko gera nežadantys žodžiai, skambėdavę per televizorių, buvo tariami man prie ausies. Iš tiesų daktarai nežinojo, ką su manimi daryti. Nebuvo tikri. Jokių garantijų nedavė.

Paskui man paskambino. Paskambino ir pranešė, kad tuoj pat turiu vykti pas gydytoją. Net tuomet... Net tuomet, kai ji man pasakė... Kai atsiprašiusi prabilo apie gydymą ir prognozes, aš tuo nepatikėjau. Ne, tai netiesa. Aš tuo netikiu. Tiesiog nesuprantu. Kodėl? Kaip? Kodėl aš?

Kol suvokiau, praėjo kelios dienos. Gal net savaitė. Svarbi kiekviena minutė, sakė jie, bet aš vis dar nesupratau. Nebuvau panaši į sergančią. Truputėlį pablyškusi, gal vangesnė, bet jau tikrai nepasiligojusi. Jie bus suklydę. Juk nuolatos tik ir girdime — netikslios diagnozės, žmonės paneigia gydytojų skelbiamas teorijas, sužino, kad viso labo tesirgo liaukų uždegimu...

Maždaug po savaitės, vykdama į darbą, traukinių stotin nukakau anksčiau — gerokai anksčiau nei paprastai. Mat buvau susigalvojusi daugybę normalų gyvenimą palengvinančių būdų, kad prisitaikyčiau prie mano kūną apėmusios negalios: ateisiu į stotį anksti, taigi nereikės vytis traukinio, į darbą atsinešiu sumuštinių, kad per pietus nereikėtų bėgti į užkandinę, sutrumpinsiu auklės darbo laiką, kad nebūtų pagundos po darbo eiti išlenkti taurelės.

Taigi tą atmintiną dieną, sėdint traukinių stotyje, priėjo ir prie manęs atsistojo nepažįstama moteris. Išsitraukusi iš rankinės mobilųjį telefoną, paskambino. Kai kitame laido gale atsiliepė, ji pasakė: „Laba diena, jums skambina Felisitės Helidėj mama. Ji šiandien nekaip jaučiasi, todėl neateis į mokyklą.“ Aš nuščiuvau. Puoliau į ašaras. Mane pravirkdė tai, kad pati niekuomet taip nebeskambinsiu. Nebegalėsiu atlikti tokių paprastų motinos pareigų, kaip imti ir paskambinti į savo dukters mokyklą. Negalėsiu daryti daugybės dalykų, čia — vienas iš jų.

Visi aplinkiniai buvo tikri britai, jie nekreipė dėmesio, kad aš verkiu, raudu ir aimanuoju. Taip, aš aimanavau. Duždama į tūkstantį, milijoną dalelių, kėliau neapsakomą triukšmą.

Tada priėjo tas vyras, angelas, — jis prisėdo, apkabino mane ir laikė apglėbęs, kol verkiau. Traukiniai priartėdavo ir nutoldavo. Kaip ir žmonės. Tačiau vyriškis nuo manęs nesitraukė. Laukė, kol išsiverksiu. Aš permerkiau ašaromis ir apsnarglėjau visą jo dailaus švarko papetę, bet jam tai buvo nė motais, jis laukė mane apkabinęs, kol baigsiu verkšlenti. Tada švelniai paklausė, kas atsitiko.

Pasikūkčiodama tik tiek tegalėjau jam pasakyti: „Turiu pranešti savo mažylei, kad mirštu“

„mamytė?“

pirmas skyrius

Laiškanešys net krūptelėjo, kai pripuolusi atidariau laukujės savo daugiabučio duris ir žvaliai su juo pasilabinau.

Paprastai mudu susitikdavome taip: jis skambtelėdavo į antrame aukšte esantį manąjį butą, ir aš šliurindavau žemyn, siausdamasi chalatą ir kartu stengdamasi prasikrapštyti užmiegotas akis. Tačiau šiandien jo lūkuriavau persisvėrusi per kambario langą. Vilkėjau savo įprastinį pašto gavėjos drabužį — chalatą, šukuosena nuo miego buvo susigulėjusi, bet akys šiuokart nebebuvo ką tik praplėštos, aš buvau nusipraususi veidą ir besišypsanti.

— Ypatinga diena, ar ne? — tarstelėjo jis nenuotaikingai.

Aiškiai matyti, kad šitoks apsikeitimas vaidmenimis jam netiko. Jis norėjo, kad tuo metu, kai įduoda man laiškus, būčiau rimta ir netekusi žado. Ko gero, tai buvo vienintelė reikšminga jo dienos išvyka. Ak, ką aš čia dabar... Juk jis mielas — tas mano laiškanešys. Dauguma laiškanešių yra mieli, argi ne taip?

Iš tikrųjų šiandien mielas buvo visas pasaulis.

— Mano gimtadienis, — išsiviepiau parodydama ką tik išvalytus dantis.

— Linkiu laimės, — sududeno jis rūsčiai lyg kunigas per pamaldas ir įdavė laiškus keturiems mūsų daugiabučiui priklausantiems butams. Čiupusi ryšulį, perrištą ruda gumele, atkreipiau dėmesį, kad kone visi vokai — raudoni, purpuriniai arba melsvi. Daugiausia spalvoti atvirukai. — Dvidešimt vieni, a? — tarstelėjo laiškininkas, vis dar nenorėdamas užsikrėsti mano geru ūpu.

— Ką jūs, man trisdešimt dveji, ir tuo didžiuojuosi, — atrėžiau aš. — Kiekvienas gimtadienis yra dovana! Taigi šiandien, kad ir kas būtų, aš pasipuošiu auksiniais žvynučiais, apsiausiu aukštakulnius, o visą krūtinę nusibarstysiu aukso dulkėmis.

Mažytės rudos laiškanešio akutės nukrypo į mano krūtinės sritį. Nors buvo ilgos, karštos ir tvankios vasaros vidurys, aš vilkėjau pižamą ir didžiulį rankšluostinį chalatą, taigi jis nepamatė nieko traukiančio dėmesį — būtų apsidžiaugęs net ir kaklo odos lopinėliu. Atrodo, šitai jį suglumino — kad krūtinė, apie kurią kalbėjau, buvo visa paslėpta, — ir jis beregint nusuko akis. Matyt, susiprotėjo, kad negali nužiūrinėti moters vykdydamas korespondencijos išnešiotojo pareigą, ypač kai ta dama net nepakankamai išsirengusi, kad dėl jos gaištum laiką.

Jis susiruošė atgalios.

— Geros dienos, mieloji, — palinkėjo. — Norėjau pasakyti — brangioji. Norėjau pasakyti — iki.