Dorothy Koomson: Mano geriausios draugės dukra

Mus apgaubė tyla. Reikėjo kilti. Žygdarbį ji jau atliko, paprašė manęs neįmanomo — tai kas man beliko, tik keltis, eiti nuošalėn ir galvoti, kaip ir buvau pažadėjusi?

— Keme, — kreipėsi Adelė. Išgirdusi taip tariamą savo vardą, žvilgtelėjau į ją ir bemat supratau, kas bus toliau sakoma. Nenorėjau, kad ji tai minėtų. Norėjau, kad paliktų ramybėje. — Dėl ano įvykio...

— Nepradėk, — ryžtingai ją perkirtau.

— Tu niekuomet neleidi man pasiaiškinti, — nusiskundė ji.

— Nereikia, — perspėjau dar kartą.

— Keme, paklausyk. Aš ne...

— PASAKIAU — NE! — šūktelėjau taip staigiai ir šaižiai, kad net pati išsigandau. — Nenoriu apie tai galvoti, nenoriu to girdėti ir tikrai nenoriu kalbėti tuo klausimu. Baigta. Palikime.

Ta žaizda niekuomet neužgis. Ji padraskė paviršinį randą, dengiantį opą — tokią gilią, kad ji nuo menkiausio prisilietimo vėl būtų ėmusi trykšti krauju. Tačiau šiuokart aš turėjau tramdyti pyktį. Ji sirgo. Neturėjo jėgų atsikirsti.

— Tiesiog palikime, — pakartojau ramesniu tonu. — Prašau.

Delė padarė, kaip buvo liepta, ir nukreipė žvilgsnį į nuotrauką ant naktinio staliuko. Ji puse lūpų šypsojosi, bet aš temačiau akyse susitvenkusį liūdesį. Tigana Adelei buvo viskas. Viskas. Ko gero, aš šito iki galo niekuomet negalėjau suprasti. Tigana buvo svarbi man, bet Adelė, atrodo, tik dėl jos ir gyveno. Viskas, ką ji darė, galvojo arba sakė, buvo susiję su Tigana. Nieko svarbesnio už Adelės vaiką nebuvo. Mintis, kad reikės mažylę palikti, jai turėjo būti nepakeliama. O kaip paaiškinti vaikui, kad tu jį palieki? Kaip savo vaikui pasakyti, kad miršti?

— Kur ji dabar? — paklausiau bandydama išsklaidyti kambaryje susitvenkusią įtampą, o širdyje — kaltę.

Ji sumirksėjo tarsi perverta skausmo, o tada ramiu balsu išpoškino dar vieną sensacingą naujieną:

— Pas mano tėvą ir jo pačią.

Širdis ėmė daužytis. Ar popieriai iš tikrųjų tokie prasti, kad Tiganą teko palikti su jais?

— Kaip suprasti? — pasiteiravau diplomatiškai, užuot riktelėjusi: „Ar tu išprotėjai?“

— Tai siaubinga, — tepasakė Adelė. Jos akių baltymai ir vėlei paraudo, ji būtų pravirkusi, jeigu tik būtų įstengusi. — Man neleidžia su ja matytis. Nuo to laiko, kai šičia atsiguliau, atvežė tik vienintelį sykį. Kartą per keturias savaites. Jiems čia per toli, taigi atvežė ją tik pasitaikius progai. Kalbėjausi su Tigana telefonu, bet tai ne tas pats. Šitaip jos pasiilgstu. Kad žinotum, kiekvienąkart mums kalbantis ji būna vis labiau nusiminusi. Vis uždaresnė. Nesupranta, kodėl negali būti su manimi dabar, kai man jos labiausiai reikia. Tėvas ir jo žmonelė nenori, kad Tigana čia lankytųsi, ir ji tai žino. Keme, aš noriu būti su savo dukra. Man liko visiškai nedaug, ir tą laiką norėčiau praleisti su ja. — Ji pervėrė mane maldaujančiomis plieno melsvumo akimis, prašydama dėl jos išspręsti šitą problemą. — Noriu ją pamatyti. Iki to laiko, juk supranti.

„Ne, aš nesuprantu. Aš vis dar žaidžiu slėpynes, ar pameni? Aš to puslapio dar neatsiverčiau, Dele“, — mintyse jai atsakiau.

— Negi daugiau nieko nėra, su kuo ji galėtų pabūti? — paklausiau balsu.

Žinojau, kad daugiau giminaičių Delė neturi, bet gal turi draugų? Ką nors, be savo tėvo ir pamotės?

— Ne. Kai tik supratau, kad iš rimtųjų sergu, parašiau tau laišką, prašydama, kad kurį laiką paglobotum Tiganą, bet tu neatsiliepei.

— To laiško aš neatplėšiau, — prisipažinau.

Tikrai jį turiu. Guli nukištas moteriškų kelnaičių stalčiuje, kaip ir kita jos man siųsta korespondencija, — atplėšti laiškų neleido orumas, bet išmesti jų irgi nesiryždavau. Jie taip ir tūnojo tame stalčiuje, vis labiau sendami ir dulkėdami, neatplėšiami ir visiškai užmirštami.

— Aš taip ir maniau. Prašiau dar poros žmonių, bet jie negalėjo prisiimti tokios didelės atsakomybės, taigi liko tik mano tėvas. — Delė visuomet jį taip ir vadindavo — „mano tėvas“. Į jį kreipdavosi „tėve“. Niekuomet nevadindavo jo tėčiu ar tėveliu. Tarp jų visuomet būdavo laikomasi tam tikrų formalumų, atrodo, net dabar. — Kai mes ten nukakome, jis Tiganai buvo toks atšiaurus, bet kovoti su juo ir jo pačia neturėjau jėgų. Jeigu tik įstengčiau ką nors pakeisti, aš...

— Ar jie vis dar gyvena ten pat, Gilforde? — nukirtau ją.

Neketinau leisti ir vėl pradėti tą pokalbį.

Ji lėtai palingavo galva.

— Tigana iš tavęs perėmė užsispyrimą, — pasakė Delė. — Ji lygiai tokia pati, nedarys ir nesakys to, ko nenori. Maniau, šitą savybę bus perėmusi iš manęs, bet ne — tikrai iš tavęs. Taigi, jie vis dar gyvena Gilforde.

— Gerai, — giliai įkvėpiau. Negalėjau patikėti, kad tam ryžtuosi. — O ką, jeigu aš nuvažiuosiu jos aplankyti?

Delės veidas nušvito.

— Tikrai?

— Nesakau, kad ją įsidukrinsiu ar panašiai, tik nuvažiuosiu pažiūrėti, kaip ji laikosi. Gerai? Tik aplankysiu.

— Ačiū tau, — šypsodamasi dėkojo Delė. — Ačiū, ačiū, ačiū.

— Ar ji kada nors mane prisimindavo? — paklausiau.

— Žinoma. Ji vis dar tave tebepiešia. Apie tave čiauška. Ir tie anoniminiai atvirukai bei dovanėlės, kurias atsiųsdavai per jos gimtadienį ir Kalėdas... Visuomet pasakydavau, kad jie nuo tavęs. Ji nuolatos klausinėja, kada grįši paatostogavusi.

— Paatostogavusi?

— Išvykai taip staiga, taigi jai pasakiau, kad išvažiavai ilgalaikių atostogų. Kad manytų, jog grįši. Nė viena iš mūsų nebūtų ištvėrusios, jeigu nebūtų buvę nė mažiausios vilties, kad grįši, — pasakė Adelė.

Staiga jos vokai užsimerkė ir daugiau nebeatsimerkė.

Regint, kaip tiksi laikrodis, bet akių ji neatveria, man nudiegė skrandį. Aparatai ritmingai tebetiksėjo, taigi žinojau, kad jinai ne... Bet kas, jeigu prasideda? Kas, jeigu pamažu...

Delė pasimarkstė, akių vokai tik šiek tiek prasivėrė; nuo to laiko, kai atvykau, jos išblyškusi oda dar labiau papilkavo. Aš ją išvarginau. Reikia eiti. Bet taip nesinorėjo. Norėjosi likti su ja. Būti šalia jos. Nes jeigu... Norėjosi sėdėti čia ištisą dieną. Ištisą naktį. Amžinai.

— Geriau eisiu, — pasakiau, nusprendusi nesukvailėti. Čia niekuo negalėjau pagelbėti. Bus kur kas geriau, jeigu atvešiu žinių apie jos kūdikį. — Jeigu noriu aplankyti Tiganą dar šiandien, metas į kelią.

Atsistojau, ant peties užsimečiau kelionmaišį.

— Perduok Tiganai, kad aš ją myliu. — Delės balsas buvo plonytis kaip popierinė servetėlė. — Pasakyk, kad jos mamytė ją myli.

— Gerai, — pažadėjau. — Žinoma, pasakysiu.

Stabtelėjau tarpduryje, laukdama Delės atsakymo. Nebesulaukiau. Grįžtelėjau ir, pamačiusi lėtai besikilnojančią krūtinę, nusprendžiau, kad ji bus užsnūdusi. Dar akimirksnį žiūrėjau į miegančią Adelę, vaizduodamasi esanti ją saugantis, globojantis angelas sargas. Vėl paliepiau sau nesukvailėti ir išėjau iš palatos. Išėjusi iš palatos, iš ligoninės, pasukau į pirmą pasitaikiusį barą.

trečias skyrius

Mudvi su Adele viena kitą pažinojome veik pusę savo gyvenimo — keturiolika metų iš mūsų nugyventų trisdešimt dvejų. Susitikome Lidso universiteto pirmame kurse, kai buvome paskirtos drauge atlikti anglų kalbos užduotis.

Išgirdusi, kad teks mokytis su Adele Hamilton-Makensi, net aiktelėjau. Aštuoniolika metų išbuvusi ištikima miesto darbininkų klasės atstove, dabar esu priversta sudaryti komandą su kažkuo, kas neabejotinai priklauso turtingųjų luomui, turi dvigubą pavardę, ir apskritai. Negana to, ji tikrai bus iš tų privačios mokyklos šunsnukių, kurie kalba su akcentu, man keliančiu norą stuktelėti. Štai, pasukusi šviesią savo galvelę, klasėje susiieško Kemriną Matiką. Išsiviepia ir palinkčioja galva, aš irgi palinkčioju, kol ji nusisuka. „Dieve, — pasipiktinu, — tikriausiai įsivaizduoja, kad pasaulis aplink ją sukasi. Ir bandys man šitai įteigti. Jokių abejonių, esu pasmerkta. Tas pasmerkimas pasireiškia ir tuo, kad turiu mokytis su paika kekšele, kalbančia su akcentu.“