Dorothy Koomson: Mano geriausios draugės dukra

Kai atsimerkiau, Delę Brenon išvydau kitokią. Visiškai pasikeitusią.

Besiramstančios lovoje Delės oda buvo pilkšvų, balkšvų ir geltonų dėmių margumynas. Veidas sukritęs, o aplink įdubusias akis, kurioms akivaizdžiai trūko blakstienų, įsirėžę tamsuojantys ratilai. Galva aprišta ryškiai mėlynos spalvos šalikėliu, tikriausiai tam, kad paslėptų praretėjusius plaukus. Mane nupurtė šaltis. Ji neteko nuostabiųjų savo plaukų. Nupliko nuo vaistų, skirtų jai pagydyti.

Nežinojau, kad Adelė šitaip atrodys. Nusilpusi. Lyg blyškus rudens lapas — toks perdžiūvęs, trapus ir gležnutis, tik paliesk, ir subyrės į daugybę skutelių.

— Gera tave matyti, — tarė ji žemu, gergždžiančiu balsu, kurį tikriausiai buvo taip skausminga išleisti, kaip ir girdėti. — Džiaugiuosi, kad atvažiavai.

— Kas tavo balsui? — paklausiau.

— Toks gydymas. Džiūsta burna, ir liežuvis tarsi būtų apaugęs šeriais.

— Nagi, prisiminkime, ar ne taip mudvi pasijusdavome po išties smagios išgertuvių naktelės?

Šitaip pašmaikštavusi, mintyse save supeikiau. Nepagalvojau, kaip tatai nuskambės, — tenorėjau pareikšti užuojautą, bet išėjo nekaip.

Sausos, suskeldėjusios Delės lūpos išspaudė šypseną.

— Tu vis ta pati, — pratarė ji. — Dar niekas nedrįso man ko nors panašaus pasakyti. Turiu galvoje, tokių iki ašarų žeidžiančių žodžių. Tokių žeidžiančių, kad imk ir numirk. Tu vis ta pati — ir toliau tebelaužai tabu.

— Išsprūdo netyčia, — pasiteisinau, gerokai sugėdinta. — Toks jau mano būdas.

— Aš ir nenorėčiau, kad tu būtum kitokia, — prasitarė ji.

— Kas bloga tau pasidarė? — paklausiau. Ir vėl nekaip pasakyta. Užgauliai. Stačiokiškai. Turiu pripažinti, iš dalies aš buvau ta moteris, kuri rankiojosi daiktus ir prisiekinėjo sau, kad tos užgaulės daugiau nebebus, bet didžioji mano dalis buvo įskaudinta. Buvau įpratusi ryžtingai įveikinėti sunkumus, o dabar priešais save regiu kenčiantį žmogų, kuriam nė velnio neišeina pagelbėti. Tai todėl taip užgauliai skambėjo mano tariami žodžiai. Buvau bejėgė, bet bejėgės vaidmenį vaidinti nesisekė. — Juk sakei, kad... Kas tau?

— Leukemija, — atsiliepė ji.

— Manydavau, ja tik vaikai serga, — išsprūdo.

— O ką aš sakiau! — sušuko ji. — Žinok, kai gydytoja man pranešė šitą naujieną, pasakiau lygiai tą patį. Prisipažinsiu, palaikiau tai greitai sprogsiančiu burbulu.

— Malonu girdėti, kad ne aš viena kalbu nederamus dalykus, — burbtelėjau.

— Taip, net man stovint ant mirties slenksčio.

Šitai ji ištarė taip nerūpestingai, ramiai. Kilo noras stverti ją už kaulėtų pečių ir papurtyti. Stipriai. Taip stipriai, kad susivoktų, kas vyksta. Ir kaip ji gali būti tokia abejinga? Jaustis šitaip patogiai?

Aš vis dar tebesistengiau suprasti, kaip mano metų žmogus, kuris lankydavosi sporto klube, valgė gana sveiką maistą, niekuomet nerūkė, išgerdavo ne daugiau už mane, vieną dieną pabudęs sužino, kad jo valandos jau suskaitytos, apsižiūri, kad kelias, vedantis pas Abraomą, jau per žingsnį trumpesnis nei mano. Ta mintis sukosi man galvoje nuo tos akimirkos, kai perskaičiau jos atsiųstą atviruką.

— Žinai, nieko baisaus, aš jau susitaikiau su tuo, kas man atsitiko, — nuramino Delė, lyg skaitydama mano mintis. — Mažumėlę laiko užtruko, bet dabar aš jau šičia. Žinau, ir tau prireiks šiek tiek laiko šitai suvirškinti.

— Tik šiek tiek, — paironizavau.

— Turėjau čia važiuoti nedelsdama, — toliau kalbėjo ji, nekreipdama dėmesio į tai, kaip nuskamba mano žodžiai. — Man reikia vykdyti planus. Negaliu galvoti tik apie save. Kad ir kiek apsimetinėčiau, jog nieko nenutiko, vis dėlto turiu galvoti apie pačią svarbiausią būtybę, kuri yra reikalinga globos.

Tigana. Ji kalba apie savo dukterį Tiganą. Kaip anoji šitai bus priėmusi? Jeigu jau man kyla sunkumų, tai kaip su šita mintimi susidoroja mažytė penkiametė gudruolė?

— Turbūt jau supratai, kodėl panūdau tave pamatyti, — pratarė ji po dar vienos ilgos pauzės.

— Kad priverstum mane pasijusti kalta, jog dvejus metus tavimi nesidomėjau? — pabandžiau atspėti.

— Ne tik, — paneigė Delė, šelmiškai šypsodamasi papilkėjusiomis lūpomis.

— Gerai, ne tik.

— Kai manęs nebebus... — Delė luktelėjo, giliai atsiduso. — Aš norėčiau, kad tu įsidukrintum Tiganą.

— Ką?

— Aš noriu... Ne, man reikia, kad po mano mirties įsidukrintum Tiganą.

Pajutau, kaip mano kakta persikreipė, o veidas įgavo išraišką „Gal išprotėjai?“.

Ji spoksojo į mane laukdama atsakymo į ką tik pateiktą klausimą.

— Juokauji, ne kitaip?

— Argi panašu, kad juokaučiau? — pyktelėjo ji. — Jeigu juokaučiau, dabar būtų pati juokingiausia vieta, ir turėtų būti smagu. Ne, Kemrina, nejuokauju. Aš noriu, kad, kai mirsiu, įsivaikintum mano dukterį.

— Gerai, Adele, jeigu tu kalbi rimtai, ir aš rimtai atsakysiu. Ne. Jokiais būdais.

— Juk tu net nepagalvojai.

— Nėra čia ko galvoti. Visuomet žinojai, kad vaikų aš nenoriu. Sakiau ne kartą, aš vaikų nė neturiu.

— Betgi aš ir neprašau jų turėti, tik mano. — Delė giliai įkvėpė — atrodė, kad šitam judesiui atlikti jai prireikė visų pastangų ir nuo jo ji dar labiau papilkėjo. — Visą juodą darbą aš jau atlikau, tas pykinimas ir vėmimas rytais, sugadinta figūra, dvidešimt keturios valandos ant kojų... Tau tereikia ją pagloboti. Pabūti jos mama. Ją mylėti.

„Tik“ ją pagloboti. „Tik“ pabūti jos mama. Tarsi tai paprasta. Ir apskritai...

— Dele, juk mudvi dvejus metus net nesišnekėjome, o dabar tu prašai prisiimti motinos teisėmis vaiką. Gal aš to negaliu? Gal šitai man sudaro sunkumų?

— Tigana nėra vaikas, — suurzgė ji, ūmai užsiplieskusi. Iš visų žeidžiančių dalykų, kurių prikalbėjau čia atvažiavusi, ją įsiutino tiktai šitas. Supykdė taip, kad atrodė, jog melsvos it plienas akys išspinduliuos visą jose tūnančią tūžmastį. — Ji tavo krikšto duktė. Tu ją mylėjai — nepatikėsiu, kad daugiau nebemyli.

Šito negalėjau paneigti. Tiganą aš mylėjau. Ją tebemyliu.

Užmečiau žvilgsnį į nuotrauką ant naktinio staliuko. Skaidraus stiklo rėmai, didžiulė Delės ir Tiganos nuotrauka stambiu planu. Tigana rankomis apsivijusi motinos kaklą, spauste prisispaudusi prie motinos veido. Abidvi šypsosi fotoaparatui. Tigana buvo miniatiūrinė motinos kopija, neskaitant nosies. Nosies formą ji paveldėjo iš tėvo.

— Keme, aš vis dar laikau tave savo geriausia drauge, — kalbėjo Delė. — Tu esi vienintelis žmogus, vienintelė žemėje, kuriai patikėčiau savąją dukterį. Juk ji buvo tarsi tavo pačios vaikas. Atleisk, kad užkraunu šį rūpestį, bet nebežinau, kiek laiko man liko, negaliu delsti. Jeigu jos nepaimsi... Kas jai nutiks? Daugiau nėra kam. Visiškai... — Jos akių baltymai paraudo, krūtinė ėmė kilotis. — Neišgaliu net verkti, — sušnabždėjo kretėdama, — nes nesiranda pakankamai ašarų.

Užuot verkusi, ji ėmė dusti, nusilpusį kūną nuo kiekvieno kvėptelėjimo tąsė konvulsijos.

Delnu palytėjau jos ranką.

— Neverk, — paprašiau, kad tik ji liautųsi. — Aš apie tai pagalvosiu. Bet nieko nepažadu, gerai?

Giliai pakvėpavusi, Delė nusiramino.

— Tikrai pagalvosi? — prakalbo, kai jau buvo atgavusi kvapą.

— Taip. Aš apie tai pagalvosiu.

— Tik šito tavęs ir prašau — kad pagalvotum.

— Gerai. Bet tik pagalvosiu.

— Ačiū tau, — sušvokštė ji. — Ačiū.