Dorothy Koomson: Mano geriausios draugės dukra

Pasibaigus pratyboms, jau rankiojausi knygas ir rašiklius, ketindama sprukti taip spėriai, kaip tik įmanytų moteriškoji giminė, bet vos tik susikimšau savo mantą į medžiaginę kuprinę, su kuria rengiausi dumti iš auditorijos, man kelią pastojo liekna aštuoniolikmetė, apsirengusi nelyg penkiasdešimtmetė senolė — mėlynu megztiniu ir mėlynomis poliesterio kelnėmis. Net nustėrau, kaip greitai ji atsidūrė priešais mane — tarsi nusileidusi iš giedro dangaus.

Ji žybtelėjo lygiais baltais dantimis ir krestelėjo šviesių šilkinių plaukų kupetą.

— Labas, mano vardas — Adelė, — sužvangėjo skaidriu ir gyvybingu balsu, lyg grynakraujė kumelė. — „Ne tik snobė, bet ir žvitruolė, — pamaniau, — kas dar blogesnio galėtų nutikti mano gyvenime?“ — Gal eime išgerti kavos, pasikalbėtume apie užduotis?

Tai nebuvo klausimas — veikiau netiesmukas įsakymas.

— Manau, mums būtų geriau skirstytis, jas apgalvoti ir po kelių dienų susitikti, — iškošiau pro sukąstus dantis, nutaisiusi dirbtinę šypseną.

Niekas man nėra įsakinėjęs — netiesmukai ar kaip nors kitaip. Beje, kuri gi aštuoniolikmetė, būdama sveiko proto, puls vykdyti užduočių tą pačią dieną, kai tik jas gavo? Tik jau ne aš.

Tai išgirdus, Adelės laikysena subliūško — ji susikūprino ir nudelbė žvilgsnį į parketo grindis. Veikdama ji nebuvo tokia jau užtikrinta, o aš nebuvau tokia akiplėša ir kietakaktė, kokia dėjausi. Iš pradžių galėdavau sukelti šitokį įspūdį, galėdavau būti šalta ir neprieinama, bet vos tik sukirbėdavo sąžinė, bemat pasiduodavau — nebėra ko toliau krėsti šunybių.

— Tiesą sakant, kavos mėgėja nesu, — pasakiau, išgavusi draugišką balsą. — O ką, jeigu ko nors išmauktume universiteto bare?

— Tikrai? — pasitikslino ji.

— Taip, — burbtelėjau, pakankamai prisimanipuliavusi, — tikrai.

— Beje, ką reiškia vardas Kemrina? — nesidrovėjo paklausti Adelė.

— Jis išgalvotas, — numykiau.

Kol ji rausėsi piniginėje, ieškodama smulkių pinigėlių, aš buvau spėjusi nužiūrėti jos studento pažymėjimą ir dabar jau tiksliai žinojau, kad tauriaisiais gėrimais vaišinuosi ir šnekučiuojuosi su Liusinda Džeine Adele Hamilton-Makensi. Būnant mergina, turinčia dvigubą pavardę, domėtis mano vardu išties buvo drąsus žingsnis.

— Ar tik nebus iškraipytas tarimas? Tavo vardas yra Kemrina. K-E-M-R-I-N-A, — ištarė ji paraidžiui. — Ne K-A-M-E-R-U- N-A, kaip Kamerūnas — vyriškas vardas?

— Atspėjai. Maniau, pajuokausiu apsimesdama, kad jis kitaip tariamas. Man patinka, kai žmonės šito manęs klausinėja. Tu tokia nuovoki — iškart mane pagavai. Tikra išmintingosios Mis Marpl1 jaunesnioji sesuo.

Adelė kilstelėjo kairį antakį, o pablizgintomis jos lūpomis perbėgo kreiva šypsena.

— Nesi labai draugiška, tiesa? — sumetė ji.

— Ko gero, ne, — sutikau aš.

Jai prireikė net keturių gėrimų, kad įsitikintų, jog nesu iš linkusiųjų pasidalyti. Jei jau kalbame apie mane, tai toli gražu nesu iš tų daugelio, kurie atveria savo širdis ir gyvenimus, vos tik pasitaiko pirma proga. Kam suteikti kitiems šitą galią? Kam duoti jiems galimybę tave skaudinti? Tik ką nors prisileisk, ir bemat ateis diena, kai gausi spyrį į paširdžius.

— Bent jau pati tai žinai, — tarstelėjo ji ir grakščiu, damišku gurkšniu išmaukė pusę savojo „Malibu“ su kokakola. — Bet vis tiek man patinki.

— Kokia man garbė.

— Ne, garbė man. — Laibą savo rankelę ji uždėjo ant kairės krūties. — Tikrai.

Adelė žvelgė į mane taip draugiškai, taip atvirai, kad negalėjau atsispirti pagundai įgelti.

— Ir kodėl gi? — pasidomėjau.

— Esi miela. — Šitai nuskambėjo net įtikimai. — Nedaug esu sutikusi mielų žmonių per savo gyvenimą. Taigi, kai tokių sutinku, man būna garbė. Tik pamačiusi tave klasėje, iškart pajutau, kokia tu miela. Dediesi esanti pašaipūnė, bet giliai širdyje, net ne taip jau giliai, esi tiesiog nuostabi.

— Tu lesbietė, ar ką? — stačiai paklausiau.

— Ne, aš ne lesbietė, — nusikvatojo ji. — Bet jeigu būčiau, tikrai patrauktum mano dėmesį.

— Ką čia tave kaltinsi, — numykiau.

Dėmesio man nebuvo rodę net maži šlykštūs storuliai. Jų irgi nepakaltinsi — slėpdama savo storumą, nešiodavau nukarusius kaip maišai drabužius, ant sausos, nelygios odos niekuomet neužsitepdavau jokių dažų, vos ne vos sutramdydavau garbanų kupetą, plaukus supindama į pečius siekiančias virvutes. Neturėjau net menkiausios iliuzijos, kad esu graži, patraukli ar bent gebanti pelnyti deramą vyrų susidomėjimą. Juolab kad prie visų mano išvaizdos trūkumų prisidėjo ir tai, jog neturėjau to je ne sais quoi 2 , kuriuo vyrukus vilioja neišvaizdžios merginos: nebuvau nei linksma, nei lipšni ir nesirengiau naudoti sekso, kad pelnyčiausi dėmesį. Apskritai lovos žaidimų daugiau už mane turbūt buvo regėjęs net Vakarų šalies burtininkas3.

— Ir kokia gi tu šiknė, — nusijuokė Adelė. (Žodis „šiknė“ jos lūpoms netiko. Mano pasakytas su Londono akcentu, nešvankus žodis nuskambėdavo kaip ir bet kuris kitas, nebent jį tyčia pabrėžtum. Ištartas Adelės poniškų lūpų, jis nuskambėjo kaip pyktelėjimas. Ji tą žodį pasakė taip, tarsi sakytų ne „šiknė“, o „fui!“ arba „šleikštu!“. Jei ji būtų ištarusi „kokia gi tu fui“, turbūt būtų pasakiusi kur kas daugiau, net jeigu ir nebūtų stengusis sukrėsti aplinkinius.) — Juk pati nė truputėlio tuo netiki, — toliau kalbėjo Adelė. — Todėl ir esi tokia dygi. Manai, kad žmonėms nepatinki ir netrauki jų dėmesio, todėl ir dediesi, kad tau nusispjaut, ką galvoja kiti. Tokių esu mačiusi. Spėju, kad mokykloje tave erzindavo berniūkščiai. O erzindavo tikriausiai todėl, kad buvai ne tokia kaip kiti žmonės. Ir nieko negalėdavai sau padaryti, kad pritaptum.

Aš atšlijau. Kaip ji tai sužinojo? Kaip? Negi visi praeities įvykiai įrašyti mano veide? Nejaugi sienos aplinkui išmargintos kandžiomis pastabomis, rašteliais, telefonų skambučiais, keverzonėmis, puikiai įskaitomomis tūlai mirtingajai gerų manierų princesei? Ką man daryti, jeigu taip yra iš tikrųjų? Universitetas, du šimtai mylių nuo tos vietovės, kur visi mane pažinojo, buvo mano išsigelbėjimas. Mano priebėga. Mano galimybė už nugaros palikti visus tuos baisingus metus ir pradėti viską iš naujo. Tai nejaugi tik gaištu laiką? Negi mano kaktoje įspausta žymė „nepritapėlė“?

Aš prisiverčiau nusišypsoti, taigi Adelė nesužinos, kad jos žodžiai mane nusmelkė iki pačių kaulų. Ką man pasakyti? Kaip atsikeršyti?

Man nusišypsojus ji štai ką atsakė:

— Viena mano mokyklos draugužių irgi buvo tokia. Ieškodavo priekabių, nes neturėjo nė menkiausio pasitikėjimo savimi, ir neprisileisdavo artyn jokių draugių, nes nemanė, kad galima jomis pasikliauti. Iš tiesų drauge ji nė nebuvo. Kalbant atvirai, aš neturiu daug draugių.

— To ir reikėtų tikėtis, jeigu esi įpratusi šitaip kalbėti, — įkandau.

— Aš tik šiaip pasakiau, — paprieštaravo ji.

— Tai gal nereikėtų „tik šiaip“ sakinėti, juolab kad nieko apie mane nežinai. Iš kur būsi tokia išmani — juk aiškiai matau, kad tavo gyvenimas tobulas, kad turi turtingus tėvus, kurie galėjo tave leisti į visas geriausias privačias mokyklas? — Elgiausi bjauriai, bet man tai nerūpėjo. Norėjosi pasiųsti ją po velnių. — Nagi? Tai iš kur būsi tokia sušikto gyvenimo žinovė?

Ji paėmė savąjį gėrimą, iš lėto pasukdama sukratė aptirpusius ledų kubelius. Ilgokai žiūrėjo į mane, o paskui nudelbė akis į svaigalus.