Dorothy Koomson: Mano geriausios draugės dukra

Aišku, mudvi galėjo išskirti tik vienas dalykas — vyras.

ketvirtas skyrius

Negali būti.

Aš lankausi Londone — mieste, iš kurio prieš dvejetą metų pabėgau. Ne šiaip sau Londone, o ypatingoje jo dalyje. Voterlu.

Vaikštinėjau po milžiniškos Voterlu stoties laukiamąją salę, su kiekvienu žingsniu blaškoma prisiminimų. Rodos, niekas nematė, kokia buvau susijaudinusi. Kaip lėtai pėdinau, norėdama sutikti jaunesnę Adelę ar bent jau pačią save. Pro šalį skubėjo į darbą ir atgal važinėjantys žmonės, iš garsiakalbių sklido pranešimai, skirti traukiniams, gyvenimas bėgo nekreipdamas dėmesio. Nekreipdamas dėmesio į faktą, kad būtent į šią vieteliūkštę po darbo atvažiuodavau susitikti su Adele šio to išmaukti, kai mudvi abi dar buvome vienišos. Kai jinai dar nebuvo pasiligojusi ir nusilpusi — žmogaus šešėlis, tysantis ligoninės lovoje. Netoli nuo šios vietos, už kampo, ji dirbo, aš atsibelsdavau metro iš savo darbovietės Oksfordo gatvėje, ir mes, išlenkusios po vieną kitą taurelę, galėdavome drauge grįžti namo.

Voterlu svarbus ir dėl kitos priežasties. Šioje vietoje aš sutikau jį. Viename iš vakarėlių, vykusių vos per žingsnį nuo čia. Jį — vyrą, kuris perskyrė mudvi su Adele.

Nesakyčiau, kad jis buvo šiaip vyras. Jis buvo Neitas Terneris, manasis jaunikis.

Įžengęs į mano gyvenimą vieną šaltą balandžio vakarą, Neitas pareiškė, kad išeiti nebenori. Aš pasiūliau jam šitai pasakyti moteriai, kuri galėtų juo patikėti. „Ketinu tave užkariauti“, — rimtai pareiškė jis. „Tai nepavyko net geresniems už tave“, — taip pat rimtai atkirtau.

Po aštuoniolikos mėnesių mudu nusprendėme tuoktis. O paskui trejus metus datą vis nukeldavome kitiems metams. Mūsų santykiai nebuvo tobuli, greičiau mes vienas kitą puikiai supratome. Jis su daug kuo taikstėsi, turėjo apsiprasti su mano silpnybėmis.

Mano „silpnybių“ iškart nepastebėsi. Tuo metu, kai sutikau Neitą, išvaizda rūpesčių man jau nebekėlė, ištisi metai, kai buvau vadinama stora ir negražia, tik pastūmėjo mane sėkmės link. Deja, niekas, išskyrus gal tik Adelę, nenumanė, kad nors aš gražiai atrodau, nors pasitikiu savimi, turiu svarbų darbą ir sugebu sugulti su patraukliais vyrais, mano krūtinėje daužosi įbaugintos mergaitės širdis.

Nuo išorinio pasaulio, kuriam priklausė ir Adelė, slapsčiausi įgavusi apgaulingą pavidalą — neprieinamos, išpuoselėtos moters įvaizdį, ir skrupulingai tą pavidalą saugojau. Žmonės iš tikrųjų mane laikė šaltakrauje ir išdidžia, pasitikinčia savimi ir talentinga. Neitas mane permatė. Beregint nustatė, kas mane labiausiai baugina. Kokia mano pati didžiausia baimė? Žmonės.

Tai prasidėjo dar prieš patyčias mokykloje. Nujaučiau, kas skatino iš manęs tyčiotis — tie, kurie mane terorizuodavo, matė, kad man kažkas negerai, kad aš nepritampu, kad per kiekvieną pašnekesį mane persekioja baimė, jog jie atskleis, kad nesu tokia kaip kiti žmonės, ir už to užsikabins.

Atrodo, aš neturėjau to, kas mus sieja, kas daro mus žmonėmis. Stengiausi užmegzti tuos ryšius, palaikyti santykius, kad ir platoniškus. Augau didžiulėje šeimoje, buvau prisirišusi prie savo artimųjų, bet nežinia kodėl neišmaniau, kaip elgtis tam tikrose situacijose. Taip bijodavau nepataikyti, pasakyti ką nors netinkama, sukelti rūstybę, kad bendravimas tapdavo siaubingu išbandymu. Tai todėl ir tapau tokia pažiūrėti nedraugiška, kritiška, o vėlesniais metais — kietasprande kale. Nepasakyčiau, kad būčiau nenorėjusi palaikyti santykių — aš tiesiog nežinojau kaip.

Tuomet sutikau Adelę ir supratau, kad bendrauti galiu. Pradėjau tikėti, kad nesu nenormali. Beviltiška. Santykius užmegzti galiu.

Su Neitu buvau pažįstama tik keletą savaičių, kai jis prisipažino žinąs manąją paslaptį. Mudu nuėjome į vieną iš jo bendradarbių surengtų pobūvių, ir vos tik įžengusi vidun aš supratau, kad čia nepritapsiu. Nebuvau išsipusčiusi taip klasiškai, kaip kitos moterys, nespindėjau tuo nerūpestingumu ir nedirbau žiniasklaidos srityje. Bandžiau maloniai bendrauti, bet su kiekvienu žodžiu vis labiau įsitikindavau, kaip nuo visų skiriuosi, kaip tame pobūvyje nepritampu. Kai po trijų kankinančių valandų Neitas pasiteiravo „Gal eisime?“, jam dar tebetariant „gal“ aš jau stovėjau už durų ir mojau taksi. Vėliau, glaustydamasis kaip kačiukas apie savo šeimininko kojas, jis sumurkavo: „Bijaisi žmonių, ką? Tai todėl esi tokia šalta. Šįvakar stebėjau tave — bandei kalbėtis, bendrauti su žmonėmis, bet tavo akyse buvo tiek baimės.“

Kartais pagalvoju, kad žmonės permato, jog esu nenormali, jog iš manęs nieko nėra. Be darbo, drabužių ir makiažo, daugiau nieko nėra įdomaus. Kartais pagalvoju, kad tesu tik tas kiaukutas, ir niekaip nesuvokiu, kodėl žmonėms patinku. Kai būnu su pašaliniais, jie man tai primena. Kad esu netvirta. Žinoma, jam to nepasakiau. O jeigu ir būčiau išsitarusi — argi atsitiktinis pažįstamas norėtų šitai girdėti?

Man patylėjus, jis pridūrė: „Neturėtum bijoti. Aš visuomet tavimi rūpinsiuosi. Mano nuomone, esi kerinti. Man esi viskas, mažyte.“ Šitai mane taip nuliūdino, kad apsivilkau ir iškurnėjau namo.

Regis, Neitui visai nerūpėjo, kad aš nebuvau stipri, nepriklausoma ir talentinga visu šimtu procentų, kad jis buvo su būtybe, kuri galėjo tapti reikalinga globos ir priklausoma. Jis priėmė mane tokią, kokia buvau, mylėjo visokią — gražią ir bjaurią. Kentė visus mano išpuolius, ir ne tik.

Vis dėlto tai nebuvo vienpusiška. Man irgi teko su daug kuo taikstytis. Kai mudu susitikome, jis atrodė ramus ir be galo pasitikintis savimi, bet buvo tikras nervų raizginys — tai pastebėjau iš karto, vos nusprendusi su juo prasidėti. Tarp mūsų buvo pusiausvyra — tarp Neito ir manęs. Visiška meilės, atvirumo ir pasitikėjimo simetrija. Būnant su juo, kaip prisipažinau Adelei maždaug po šešių mėnesių, „įžadai“ ir „amžinai“ nebuvo tik sąvokos — tai buvo tikrovė.

Šeštadienio vakaras.

Tas šeštadienio vakaras buvo prieš dvejetą metų. Mudvi su Dele užmigdėme Tiganą, ketindamos šį tą suplanuoti vestuvėms, nes iki „iškilmingosios dienos“ buvo likę tik du mėnesiai, bet užsiplepėjome; abi buvome apkvaišusios nuo keturių butelių vyno, prie kurio turėjome pakuotę dešrelių. Delė tysojo ant rudos dirbtinės odos sofos atsisegusi tamsiai žalių kelnių sagas, nušveitusi ant grindų liemenėlę ir išsitraukusi marškinius. Jos pilvas atrodė per daug jau riebus, juolab kad gimdė prieš trejetą metų. Ant kremo baltumo odos buvo išryškėjusios strijos, bet visa kita lyg ir grįžo į savo vietas — pradurtoje bamboje ji net buvo įsivėrusi baltojo aukso strypelį.

Aš sėdėjau ant kitos sofos. Irgi buvau atsisegusi viršutines džinsų sagas ir nusimetusi liemenėlę, bet mano ne tokį apvalų pilvą ir strijų išraižytas liulančias krūtis dengė balti trikotažiniai marškinėliai, kuriuos buvau pasiskolinusi iš Delės. Prireikė juos pasiskolinti, nes maudydama Tiganą permirkau, taigi mano palaidinukė ir liemenėlė buvo džiovinamos.

Užuot kūrusios puotos planus, mudvi aptarinėjome Delės pasimatymus. Žinojau, kad Neitas pasius, kai namo grįšiu nesudariusi brėžinio, kur kas sėdės (kai jis pradėdavo apie tai kalbą, aš papūsdavau lūpas ir pasipiktinusi atšaudavau: „Dėl manęs nesuk sau galvos — tikrai būsiu apsirikusi, manydama, kad aš irgi tekėsiu“), bet Delės pasimatymai buvo svarbu. Ji neseniai buvo susipažinusi su vienu vyriškiu ir pradėjusi pasimatymų ciklą. Norėjo nupasakoti kiekvieną pirmojo pokalbio smulkmeną, kiekvieną niuansą, paskui eilėje laukė antrojo susitikimo džiaugsmai. Tada pereita prie dienų, atvedusių į sekso pasimatymą. Paskui ir vėl džiūgavo, kad sulaukta ketvirtojo susitikimo. Netrukus aplankė nusivylimas, kad jie kits kitam neskambina, ir jį lydinti savigrauža bei bandymas išsiaiškinti, kas padaryta ne taip. Delė su šituo naujuoju vyriškiu buvo pasimatyti ir šeštąjį kartą, ir susidomėjimas dar nebuvo atslūgęs.