Dorothy Koomson: Mano geriausios draugės dukra

— Apie Tiganą jis nežino, — pranešė Delė. Pasakė garsiai, aiškiai, ryžtingai. Ji nemelavo. Tiganos ji nenorėjo niekur painioti. Juolab į šį reikalą. — Nenorėčiau, kad sužinotų, — tęsė ji. — Nenoriu skaudinti Tiganos. Kad ir ką toliau darytum, Tiganai negriauk gyvenimo. Ji nekalta.

Panūdau ją iškoneveikti. Trenkti per veidą ir nurauti plaukus. Bet užvis geriausia buvo išeiti.

Ir niekuomet nebegrįžti.

penktas skyrius

— Atvykau aplankyti Tigos, — tariau moteriškei, atvėrusiai namų su penkiais atskirais miegamaisiais duris — iki jų nuo Gilfordo centro buvo penkiolika minučių kelio važiuojant taksi.

Ji abejingai dėbtelėjo ir tada aš susigriebiau, kad esu vienintelis žmogus žemėje, kuris Tiganą vadindavo Tiga.

— Norėjau pasakyti — atvykau aplankyti Tiganos.

Miurielės akyse įsižiebė atpažinimo žiburėliai. Ji buvo Delės pamotė. Nedidukė, gležna moterytė — stipriau trinktelėk, ir perskils per pusę. Žylantys jos plaukai buvo susukti didžiuliais suktukais ir pripurkšti plaukų lako, taigi atrodė kone madingai. Kai ją mačiau pirmą sykį, vilkėjo uniformine apranga: kažkoks tvido sijonas, nerta palaidinė ir perlų vėrinys. Nenuvylė ir šįkart — net per šitokią kaitrą, vidury vasaros, buvo užsitraukusi pilką megztinį ir nertą palaidinukę, segėjo rudos spalvos tvido sijoną, o ant susiraukšlėjusios pakaklės gulėjo kreminio atspalvio perlai. Iš pažiūros atrodė santūri, normali, net romi. Tačiau iš tikrųjų tos moters gyslomis tekėjo paties velnio kraujas.

Delė man parodė, ką sugeba ta moteriškė. Pati mačiau jai ant šlaunų žiojinčius sidabrinius randus, kuriuos gesindama cigaretes buvo išdeginusi jos pamotė. Mažąjį kairės rankos pirštą, kuris taip ir nebeišsitiesino, kai toji moteris jį išnarino. Žymę kaktoje, kur prasideda plaukų linija, — ji liko nuo tada, kai Miurielė kaukštelėjo jai stikline.

— Esu Kemrina. Prisimenate Tiganos krikštamotę? — paklausiau nutaisiusi meilikaujamą balsą, kad nuslėpčiau neapykantą. — Liusindos Džeinės bičiulę?

Delė, tik įstojusi į koledžą, vietoj Liusindos Džeinės pasivadino viduriniu savo vardu — Adele. Koledžą baigusi, pavardę pasikeitė į Brenon — motinos mergautinę. Žmonėms, su kuriais susipažino po Lidso, buvo Adelė Brenon. Kai ji pagaliau oficialiai pasikeitė pavardę, mes surengėme didelę šventę. Tėvas ją ir toliau vadindavo Liusinda Džeine ir jai nė į galvą nešaudavo jo taisyti.

Miurielės akyse sušvytravo dar daugiau atpažinimo ženklų, nors iš tikrųjų dabar jų jau turėjo būti begalė — juk buvau vienintelė per visus tuos metus jos regėta Delės bičiulė. Delė tikrai nesitempdavo į savo šeimos prieglobstį pirmų pasitaikiusių, aš buvau vienintelis asmuo, kurį ji parsivežė namo.

— Taip, prisimenu, kas tu tokia.

Miurielės balsas sugargaliavo. Cheresas, vynas ar džinas su toniku — su kuo ji šiandien linksminosi? Vis su tais pačiais draugužiais, nuolatiniais kompanionais, kaip ir prieš daugelį metų? Aišku, nepasikeitė niekas.

— Tai ar galiu pamatyti Tiganą? — paklausiau, kai paaiškėjo, kad ji nė nemano dar ką nors man pasakyti.

— Ji šiuo metu nepasiekiama, — atšovė Miurielė.

— Jos nėra?

— Ne. Ji nepriiminėja lankytojų.

— Penkiametė nepriiminėja lankytojų? — nusistebėjau, pyktelėjusi ir tuo nepatikėjusi. — Na, neįsivaizduoju jos sakant: „Jei kas pasirodytų, pasakyk, kad eitų šalin.“

Miurielė suraukė nosį, lyg aš būčiau koks smirdintis pasibjaurėtinas daiktas, ant kurio ji bus užmynusi.

— Panelė yra nubausta, — pasakė niekinamai, — jeigu tau rūpi.

— Man rūpi. — Kuo rūpestingiausiai moduliavau kiekvieną žodelį, kad tik nepratrūkčiau. — Aš esu jos krikštamotė. Esu paprašyta ją pagloboti, jeigu kas nors nutiktų jos motinai.

— Galėsi paskambinti, nes, kaip jau paaiškinau, ji yra nubausta.

Moteris susiruošė užtrenkti duris, ir tada mano išorinė ramybė baigėsi — prasiveržė visas viduje kunkuliuojantis pyktis, neapykanta, tūžmastis. Visa įsitempusi, puoliau į priekį, sugriebiau ranka mėlynąsias duris ir sukliudžiau jas uždaryti.

— Kuo jinai prasikalto? — užrikau.

Man puolus pirmyn, Miurielė atšoko, grįžtelėjo atgal.

— Kuo jinai prasikalto? — piktai suurzgiau.

Miurielė nieko nesakė.

— Norėčiau ją pamatyti.

— Jai neleidžiama su niekuo matytis.

— Neišeisiu, kol jos nepamatysiu.

Ji pritildė balsą.

— Negaliu tavęs įsileisti. Nenumanai, ką man padarys Ronaldas, jeigu leisiu tau su ja pasimatyti.

— Tai tu nenumanai, ką tau padarysiu, jeigu neįleisi, — susakiau tokiu tonu, kuris net mane pačią baugino ir šiurpino.

Tokią sceną tikrai buvau mačiusi filme, bet ir patys žodžiai veržte veržėsi man iš gerklės.

Miurielės krauju pasruvusios akys vis dar kibirkščiavo nuodais, bet iš jų sklido ir baimė. Žinojau, ką ji geba, bet ji nenutuokė, ką gebu aš, kai kalbama apie beginklį vaikelį. Teisybę pasakius, nieko tokio padariusi dar nebuvau. Per trisdešimt dvejus metus iš pykčio dar niekam nebuvau trinktelėjusi, bet tai nereiškė, kad netrinktelėsiu, jeigu prireiks.

Miurielės akys dar labiau kibirkščiavo nuodais, ir mano veidas rūstėjo. Ji tikrai nenutuokė, kaip aš įnirtau. Per dieną buvau sukorusi du šimtus mylių, pamačiusi savąją draugę, kuri atsidūrė prie mirties slenksčio, o nūnai vėl stoviu čia, kur Delė tiek prisikentėjo... Visa tai gerokai subjaurojo man nuotaiką.

Miurielė pakluso — pasitraukė nuo durų, pasisuko ir, linktelėjusi galva į plačius laiptus, gana garsiai suburbuliavo:

— Nelabai mums čia jos reikia.

Aš giliai ir tyliai atsidusau iš palengvėjimo — gal iš tikrųjų man ją parodys ? Bet geriau per anksti nenusiraminti.

Nuo to laiko, kai prieš aštuonerius metus čia lankiausi, namai nelabai ir pasikeitė. Mudvi su Dele čia buvome užlėkusios pasiimti likusių drabužių ir knygų, bet tai tebūta tik preteksto. Juk ji be šitų daiktų išgyveno metų metus, kam jų tada žūtbūt prireikė? Spėju, kad Delė buvo grįžusi susitaikyti su savo tėvu, paskutinįkart ištiesti jam ranką. Jis buvo perdėtai mandagus, nes Delė atsivežė viešnią, bet ir nepaprastai atsainus. Šitai mane labiausiai sukrėtė (kai tik likau viena, bemat puoliau skambinti savo tėvams). Kai susėdome ant užpakalinės taksi sėdynės, Delei nereikėjo sakyti, kad ji čionai niekuomet daugiau nebegrįš — aš tai žinojau. Ji padarė, ką galėjo, kad išlaikytų ryšį su šeima, bet dabar jau tikrai turėjo ją palikti.

Nuo anos dienos namuose niekas nebuvo pasikeitę: ant grindų ištiestas tas pats kreminio atspalvio kilimas, sienos tebebuvo išdažytos magnolijos spalvos dažais, ant tų sienų kabojo tie patys niūrūs kaimo vaizdeliai. Vienintelis pasikeitimas buvo namų atmosfera — juose įsivyravo sąstingis. Namai aptriušo, tapo nuobodūs, apmirę.

Miurielė sustojo priešais baltas duris. Ji ištiesė ranką link spynoje kyšančio rakto. Suspaudė jį pageltusioje, dėmėtoje rankoje, tada pasuko. Jie užrakino Tiganą? JĄ UŽRAKINO? Kur, jų manymu, išėjęs iš kambario, spruktų vaikas, dar nepasiekiantis durų rankenos?

Tiganos kambarys buvo dukart didesnis nei mano svetainė. Jo sienos irgi buvo magnolijos atspalvio, bet kilimas čia buvo ryškiai mėlynas. Palei dvi sienas stovėjo baltos knygų spintos, kiekvienoje lentynoje kūpsojo krūvos lėlių, spalvotų kubelių, minkštų žaisliukų, meškučių ir knygų. Nepasakytum, kad kas prie jų būtų lietęsis ar su jais žaidęs; jie tebuvo tik puošmenos, švarūs, nepalytėti vaikystės reliktai. Prie didelio lango, pro kurį matėsi sodo platybės, stovėjo tvarkingai paklota viengulė lova.