Dorothy Koomson - Mano geriausios draugės dukra

Pamačiusi Tiganos kūną, aš buvau pamiršusi iš alkio burzgiantį pilvą, bet Tigana, padavėjui ant didžiojo stalo pastačius padėklą, taip išsprogdino akis, tarytum per gyvenimą nebūtų regėjusi tikrų valgių.

Jai buvau užsakiusi suvožtinį, traškučių ir gėrimo „Ribena“. Kai ji paėmė lėkštę ir kartoninę dėžę, atsisėdau priešais ant didžiosios lovos. Kelias akimirkas ji maisto nelietė, paskui nedrąsiai ištiesė ranką, pasiėmė suvožtinį ir pakėlė jį prie lūpų. Prieš atsikąsdama pažvelgė į mane, pasitikslindama, ar gerai daro.

Kuo plačiausiai jai nusišypsojau, palinkčiojau galva. „Valgyti nieko bloga“, — be žodžių pritariau. Ji atsikando suvožtinio kąsnelį ir, kol kramtė, nuo manęs nenuleido akių. Prieš atsikąsdama kitą kąsnelį vėl užmetė žvilgsnį į mane. Aš vėl drąsinamai nusišypsojau ir nepalioviau šypsotis visą laiką, kol ji užkandžiavo.

— Tau nebūtina suvalgyti visko, — priminiau keletą kartų, — jeigu nenori, gali nebevalgyti.

Ji norėjo. Ištuštino lėkštę ir išgrandė kartoninę dėžę, tada, žiūrėdama į mane didelėmis išsigandusiomis akimis, vėl atsisėdo. Tigana nuolatos laukė iš manęs ženklo, ką daryti toliau, — tai buvo atvejis, kai luošį veda aklasis. Aš irgi nežinojau, kaip elgtis. Vis dėlto, būdama suaugusi, turėjau apsimesti, kad žinau, arba mes taip ir prasėdėsime ištisą naktį, laukdamos, kad kas išvestų į saugią vietelę.

— Ar tu pavargai? — surizikavau paklausti.

Ji palinksėjo. Gerai, viskas pagal planą: nuprausti, pavalgydinti, paguldyti.

— Tada eime miegoti.

Jos lūpų kampučiai nusviro, smakras pradėjo virpėti, o akys paplūdo ašaromis. Ne, ne, tik nepravirk! Galiu susitvarkyti su viskuo, išskyrus verkimą! Jos veide aiškiai matyti nuovargis, kūnas apsunkęs, judesiai mieguisti ir sulėtėję, tai kodėl ji nenori eiti miegoti?

— Kas yra, Tiga? — susirūpinau.

— Aš viena bijau, — sukuždėjo ji ir susigūžė, tarsi laukdama, kad dabar ant jos imsiu plyšauti.

— Nori miegoti su manimi? — švelniai paklausiau.

Ji išsitiesė, bet galvą linktelėjo nepatikliai. Nepaprastai nustebo, kad jos neapibariau.

— Gerai, tu gulkis, o aš nusiausiu batus.

Tigana įsirangę po apklotais, pasitikrino, ar guliu į ją atsigręžusi, užmerkė akis ir užmigo. Tik atgulusi. Užgeso tarsi šviesa. Luktelėjau, kad kietai įmigtų, tada tylutėliai išsliuogiau iš lovos ir, įsitaisiusi krėsle, įsižiūrėjau pro langą.

Rangiausi, sukiojau nugarą, bandydama ją pailsinti, nieko nematančiomis akimis dairiausi pro langą.

Kaip aš čia atsidūriau? Šičia. Kur vadinamojo įsivaikinimo klausimas iškilo visu rimtumu.

Nuo Adelės patalo pakilau pasiryžusi jį tik apsvarstyti. Ir dar neapsvarsčiau. Neturėjau pulti svarstyti iš karto, vos tik išėjusi, taigi tą mintį nukišau kažkur galvoje tikėdamasi išsitraukti ir panarstyti kitąsyk. Tik kad tas kitas sykis atėjo kur kas greičiau, nei tikėjausi.

Mažiau nei prieš dvidešimt keturias valandas didžiausias galvosūkis man dar buvo liemenėlė, kuri galėtų padidinti aukso žvynų suknia papuoštą krūtinę. Manoji aukso žvynučių suknelė. Dabar ji jau tolimas prisiminimas. Ar toji moteris tikrai buvau aš? Ar tai man rūpėjo nusibarstyti krūtinę aukso dulkėmis? Jeigu taip, tai kaip tas pats asmuo gali sėdėti viešbučio kėdėje mąstydamas apie įsivaikinimą?

Aš ir vaikas.

Kemrina ir vaikas.

Niekuomet nebuvau pagalvojusi, kad taip atsitiks.

Vaiko mano lemties planuose niekuomet nebuvo, jo nebuvo ir neatidėliotinų darbų sąraše. Mano gyvenime būta daugybės vaikų, aštuonetas iš jų — dviejų brolių ir sesers lepūnėliai, bet, mylėdama tuos mažyčius žmogučius visa širdimi, pati dalytis savo džiaugsmais su jais nenorėjau. Jie mane džiugindavo tik tam tikrą laiką — daugiau nei dvidešimt keturios valandos su vaiku man jau buvo per daug.

Vaikams turi būti nusiteikęs atiduoti viską. Viską. Laiką, erdvę, švelnumą. Altruistė aš nebuvau ir neketinau tokia apsimetinėti vien tam, kad atrodyčiau besanti „normali“.

Kai buvau jaunesnė, dauguma žmonių manydavo, jog reikiamo susidomėjimo vaikais nerodau todėl, kad dar nesutikau tinkamo vyro. Tinkamas vyras, samprotaudavo jie, man turėtų sužadinti gimdyvės instinktą. Kai mudu su Neitu prakalbome apie vedybas, visi, įskaitant ir Delę, pamanė, kad aš būsiu pakeitusi savo nuostatas. Kad toji pagirtina savybė, vadinama motinystės instinktu, bus pabudusi ir aš pulsiu šnekinti mažylius vežimėliuose, alpėti dėl rūbelių parduotuvėse ir planuoti, kurį mūsų buto kambarį paskirti vaikams. Mat Neitas, mano būsimasis, turėjo būti tas akstinas, kuris sužadina troškimą apvaisinti kiaušinėlius.

Žmonės nuolatos manęs klausinėdavo, kada mudu su Neitu ketiname susilaukti vaikų, o aš jiems atsakydavau: „Hm, niekada.“ Toks mano atsakymas visuomet sukeldavo tik nuostabą, o ne pritarimą. Toliau man pateikdavo įvairesnius klausimus: „Ar tu tikrai geidi ištekėti už Neito, jeigu jis nenori vaikų?“ Pradėjau domėtis, ar apskritai kas nors pagalvoja, kad esu savų teisių turinti asmenybė, ar mane telaiko paprasta vaikų gaminimo mašina. Tuos žmones paprastai informuodavau: „Mudu su Neitu vaikų neturėsime. Šiuo esminiu klausimu abu sutariame. Žinote, ne konservatoriams, ne „Oasis“ kompaktinėms plokštelėms ir ne vaikams.“

Ne vaikams.

Pastačiusi kavos puoduką ant grindų šalia krėslo, atsistojau. Atsargiai, kad nesučežinčiau čiužinio, įsiropščiau lovon. Atsigulusi veidu į Tiganą, patyrinėjau jos veido bruožus, ir iš jų atpažinau Neitą. Mano veidu perbėgo šypsena, kai prisiminiau, kiek kartų per visą tą laiką, kol mudu buvome sykiu, šitaip apžiūrinėdavau Neitą: gulėdama vidury nakties žvelgdavau į jį miegantį ir vos susilaikydavau nebrūkštelėjusi pirštu per nosį, nepakštelėjusi į vokus, nesukuždėjusi į ausį „Aš tave myliu“. Būdama su Neitu nepajėgdavau nuslėpti savo švelnumo, ypač kai jis miegodavo ir negalėdavo matyti, kokią jaučiu jam silpnybę.

Dėl atšauktų vestuvių labiausiai už visus nuliūdo mano tėvai.

Jie negalėjo patikėti, kad likus porai mėnesių iki jų šventės visa sugriuvo. Be abejonės, tai buvo jų šventė. Jos jie laukė didžiąją savo gyvenimo dalį. Kai mudu pranešėme, kad rengiamės tuoktis, maniau, kad puls Neitui po kojomis ir užgiedos giesmę jį šlovindami. Pagaliau kažkas panoro jiems nuo pečių nuimti tokią naštą kaip rūpesčių kelianti vyresnėlė duktė. Man tereikėjo iki ištariant „taip“ visko nesugadinti, ir jie būtų buvę laisvi. Atsakomybę už mane būtų prisiėmęs kitas.

Kai, sužinojusi, kas nutiko tarp Delės ir Neito, po poros dienų iš Lidso viešbučio kambario paskambinau ir pranešiau: „Mes su Neitu susipykome, vestuvės atšauktos, aš persikeliu į Lidsą“, jie išklausė. Išklausė, nes negalėjo stverti telefono laido ir mane pasmaugti.

Jų manymu, atšaukti vestuves — tipinis Kemrinos poelgis. Juk kitaip ir negalėjo būti, dėl jų negalėjau padaryti net šito vieno normalaus daikto. Visuomet rengdavausi kaip nudriskėlė, nebuvau maloni, niekuomet neturėjau vaikinų, niekuomet nepritapdavau, o dabar vienintelis dalykas, vienintelis, kuris būtų patvirtinęs, kad esu normali, — ir tas nuėjo niekais. Mano artimieji — vyresnėlis ir du jaunyliai — susitvarkė, vedė, įsikūrė, susilaukė palikuonių, tai kodėl aš negaliu? Kas man ne taip?

Jie jau buvo apsiskelbę visiems savo draugams. Žadėjo sulėkti giminaičiai iš užsienio. Jie ketino padėti man pasiruošti. Mama jau buvo beieškanti pačios gražiausios suknelės, o štai aš imu ir pareiškiu, kad viskas perniek. Visas tas sunkus triūsas šuniui ant uodegos. Nors jie man to niekuomet nesakė, žinojau, kad pagalvojo: „Kemrina, ką blogo tu padarei?“