Dorothy Koomson: Mano geriausios draugės dukra

Mano broliai su seserimi ir mano draugai buvo supratingesni. Daugelis jų sakė, kad vestuvės neturėjo įvykti, jeigu neįvyko, bet aš žinojau — jiems visiems knietėjo sužinoti tikrąją mūsų susikivirčijimo priežastį. Jis mane apgaudinėjo? Aš jį apgaudinėjau? Jis man trinktelėjo? Mane apėmė panika? Jis paskutinę minutę atskleidė apie mane kokią nors paslaptį? Visi man buvo prielankūs, bet aš žinojau, kad atvira su jais niekuomet nebūsiu. Niekuomet nė vienai žmogiškai būtybei nepripažinsiu: „Mano sužieduotinis su mano geriausia drauge pradėjo vaiką.“

Štai ką pridarė Adelė su Neitu. Pasimylėdami jie ne tik sukėlė man skausmą — aš buvau pažeminta, pasmerkta ir galiausiai atskirta. Negalėdamas būti atviras su žmonėmis, negali atsipalaiduoti, nes vis bijai, kad neišsiduotum. Aš nebegalėjau pasilikti Londone, tarp savo draugų ir buvusio gyvenimo, net jeigu būdau norėjusi. Per sunku būtų buvę diena iš dienos slapstyti tai, kas nutiko.

Tigana sukniurpčiojo, ir aš, pabūgusi, kad neprabustų, nustojau kvėpuoti. Jai sapnuojant, veideliu perbėgo šimtai įvairiausių nuotaikų, paskui ji vėlei kietai įmigo.

Delė žinojo, kokio nežmoniško dalyko prašo. Ji žinojo, kad į Tiganą aš neįstengsiu žiūrėti lyg nieko nebuvę. Aš jai siuntinėdavau kalėdines ir gimtadienio dovanėles, išvykusi į užsienį siųsdavau atvirukus, pirkdavau niekalus ir paštu išsiųsdavau į Londoną. Visa tai darydavau iš toli. Palaikant tokius menkučius ryšius matyti man jos nereikėdavo. Matydama ją prisiminčiau, ką pridarė du mano mylimi žmonės. Prisiminčiau, kokį skausmą patyriau tą dieną, kai apie tai sužinojau. Kokį skausmą išgyvenau visas kitas dienas.

Švelniai nubraukiau nuslydusią plaukų sruogą nuo Tiganos veido.

Ar tam galiu ryžtis? Ar galiu įsidukrinti vaiką vyro, nuo kurio pabėgau likus porai mėnesių iki vestuvių? Mieganti Tigana buvo į jį tokia panaši. Pabudusi irgi jį primena. Paūgėjusi ji gali tapti tokia kaip jis, kiekvieną dieną vis labiau panašėtų į savo tėvelį. Ar aš šitai ištversiu? Kiekvieną dieną visą likusį gyvenimą kasdien žiūrėti į mažąjį Neitą, primenantį, kaip mano geriausioji draugė pasimylėjo su manuoju sužieduotiniu.

Juk viskas jau nuspręsta, argi ne taip? Kelio atgal nebėra. Juk jau pasiėmiau Tiganą iš jos senelių, iš Gilfordo. Turėjau ją pasiimti — tenai ji nebegalėjo būti nė akimirkos, bet vis dėlto aš ją pasiėmiau. Vadinasi, ne tik parodžiau sutinkanti ją įsivaikinti — tai išrėkiau iš visų plaučių.

septintas skyrius

Jaunystėje Kemrina ir aš seksu dažnai užsiimdavome be meilės ir net be tikro jausmo.

Žinoma, tai nebuvo visiškai dirbtina, juk mes moterys ir visa kita, bet mudvi tam turėjome savų priežasčių.

Manoji priežastis — nuovargis. Aš, Adelė Brenon, buvau pavargusi. Man nusibodo susitikinėti su vis nauju vyru, viltis, kad jis ir bus tas Vienintelis, laukti, kol tarp mūsų įsižiebs meilė, paskui susivokti, kad jis tas Vienintelis nėra ir kad meilė nė nemanė pažymėti tų trumpalaikių susitikimų. Taigi nusprendžiau aistrai atsidavinėti dar per meilinimosi ritualą, pakeliui link meilės. Jeigu laukčiau mylimojo, kuris sukeltų man sekso troškimą, niekuomet taip ir nesugulčiau. Aš tikėjau meile, bet laukdama jos pasirodant savo gyvenime mėgavausi pačiu geriausiu seksu su dailiausiais Londono vyrais, žinote, tik šiaip, laikui praleisti.

Kemrina, priešingai, meile netikėjo. Ji buvo išmėginusi įvairius aplinkinių vyrų suvedžiojimo būdus ir nusprendė truputėlį atsitraukti — pabūti ramybėje. Metų metais jai buvo kartojama, kad yra negraži ir stora, ir tai padarė savo. Ji labai stengėsi nekalbėti apie laiką iki mudviem susitinkant. Paprastai numykdavo: „Tai praeitis, nėra čia apie ką kalbėti“, bet kartais aš ją prablaškydavau ir ji prasitardavo, kaip giliai ją žeisdavo žmonių kalbos. Mokykloje ji kasdien buvo atakuojama patyčiomis. Net namie sulaukdavo anoniminių skambučių bei žinučių. Jau tuomet, kai mudvi susipažinome, ji buvo daili moteris, bet einant metams darėsi dar dailesnė, išsiskleidė, ir iš dailios virto pritrenkiančia. Turėjo didžiules tamsias akis, ilgas blakstienas ir tą kerinčią šypseną. Tik bėda, kad pati to nematė, niekada tuo netikėjo.

Prisimenu, Kemrina ne kartą prasitarė, kad nesvarbu, kiek svorio būtų numetusi, kiek kartų būtų buvusi pavadinta gražuole, vis tiek pažiūrėjusi į veidrodį regi tik bjaurią storulę. „Rodos, sekundę kitą matau save tokią, kokia esu, paskui migla išsisklaido ir išvystu aną siaubingą pabaisą.“ Aš taip susijaudindavau, apsiašarodavau, tada ji imdavo mane įtikinėti, kad bus perdėjusi, bet aš žinojau, kad ji neperdėdavo. Metų metais kartojami tie patys dalykai ją bus privedę prie šito, ir todėl aš verkiau. Visiškai nebuvo pagrindo taip apie save galvoti, bet tos mintys jai nedavė ramybės. Nesistebiu, kad ji šalindavosi žmonių, nė vienu nepasitikėdavo. Kad ir kiek kartų jai sakytum, kad yra graži, netikėdavo.

Blogiausia, kad eidama dailyn ji sugundydavo vis daugiau vyriškių, kuriems, rodos, tereikėjo vieno dalyko – paguldyti kerinčią moterį ir taip pasijusti tikru vyru.

Jie buvo gražuoliai, mane irgi viliodavo — tai labiausiai skaudino. Iš pradžių būdavo meilūs, aplink ją šokinėdavo, paskui pasinaudodavo jos patiklumu, ją paniekindavo ir pasistengdavo užgesinti jos užsidegimą. Po to, kai su vienu išgama ji susitikinėjo šešis mėnesius vien tam, kad įrodytų, jog sulieknėjusi vietoj keturiolikto pereis prie dešimto dydžio suknelių, kuriomis pasipuošusią tas tipas norėjo ją matyti darbe, Kemrina pasikeitė. Tai buvo paskutinis kavalierius, kuris ją laikė už nieką, paskutinis, kuris su ja elgėsi taip, tarytum ji turėtų būti dėkinga vien jau už tai, kad teiktasi pasižiūrėti jos pusėn. Daugiau Kemė nė vienam vyrui savo silpnumo nerodė. Nereikėjo nė sakyti, kad viskas prasidėjo dar mokykloje. Visos tos pravardės, kurias jai klijuodavo — Rinas, Tešlė ar Maikas Taisonas, — bus palikusios neužgyjančias žaizdas. Atrodo, kad visi koledže ir po jo sutikti kavalieriai visiškai įrūdydavo jos mokyklinių „draugužių“ skelbtas tiesas; jie patvirtindavo, kad jai kažkas iš esmės negerai ir kad meilė eina pro šalį, jos neužkliudydama. Taigi liko tik viena — vyriškius panaudoti seksui ir niekuomet nė vieno iš jų neprisileisti, kad neįskaudintų.

Maždaug prieš aštuonerius metus viskas pasikeitė. Mudvi lankėmės klube ir, kaip įprastai, stoviniavome: ji — apvali tamsiaodė iškarpytais juodais plaukais, aš — išblyškusi išdžiūvėlė su šviesių plaukų kupeta. Aš mūvėjau juodas blizgančias kelnes, vilkėjau krūtinę aptempiančią palaidinę ir avėjau moteriškus batus aukšta pakulne, o Kemrina vilkėjo savo juodą velketo švarkelį, tamsiai mėlynus džinsus ir baltą berankovę palaidinukę. Dar buvau prikalbinusi ją papildyti įvaizdį pora mano juodų zomšinių batų.

Tas klubas buvo ką tik atidarytas, bet atrodė pilnas tų pačių pasibjaurėtinų senių. Man teko nusigerti bandant kompensuoti talento trūkumą, o Kemė tuo metu savo aštriu liežuviu ir kandžiomis pastabomis atmušdavo kiekvieną prisiartinusį tipą. Vienas bene seksualiausias klubo lankytojas jau taikėsi ją pabučiuoti, bet paskutinę sekundę ji atsuko jam nugarą ir nukurnėjo. Paskui mes išėjome.

Aš buvau labiau už ją įkaušusi, taigi grįžtant taksi į šiaurės Londoną leidau sau paguldyti galvą jai ant kelių ir užsnūsti – ji pabudęs, kad nepražioplintume savo namų.

— Ruošiuosi su Neitu... — prasitarė Kemė.