Dorothy Koomson: Mano geriausios draugės dukra

Kad ir prikaišiotas šviesiaspalvių vaikiškų daikčiukų, kambarys atrodė šaltas ir nejaukus. Jo viduryje stovėjo mažytis raudonas plastikinis stalelis ir geltona plastikinė kėdė, o prie stalelio sėdėjo Tigana.

Net iš tolo mačiau, kad jai negerai. Ant kėdutės Tigana sėdėjo nekrusteldama, mažytis kūnelis buvo pastiręs iš baimės. Aplink veidą styrojo išblukę nešvarių, neplautų plaukų gniutulai, rožinis jos drabužėlis buvo purvinas ir suglamžytas. Akis ji buvo susmeigusi į priešais stovinčią lėkštę su valgiais.

Kažkur ties juosmeniu mane nudiegė. Kai paskutinį kartą mačiausi su Tigana, ji, žvelgdama į mane didžiulėmis kerinčiomis akimis, klausėsi mano skaitomos pasakos. Tigana buvo vietoje nenustygstantis, nepasodinamas ir nepaguldomas vaikas. Jos buvo pilna visur. Ji nepailsdama bėgiodavo, žaisdavo, vartydavo knygeles, juokdavosi arba kabėdavo kam nors ant kaklo.

— Tiga, — sušnibždėjau. Iš lėto žengiau kambariu jos linkui. — Tiga, aš — tavo tetulė Kemrina, ar mane meni?

Pritūpiau šalia ir žiūrėjau į ją laukdama atsakymo.

Praėjus kelioms sekundėms, ji linktelėjo. Linktelėjo, bet akis tebelaikė susmeigusi priešais save, į lėkštę. Lėkštėje gulėjo virtos pajuodusios bulvės, susiraukšlėję sausi žirniai ir sudžiūvęs kiaulienos pjausnys, apėjęs balkšvomis apnašomis. Gendančio maisto smarvė užgavo man uoslę, ir aš atšlijusi žagtelėjau.

— Tai ar prisimeni tetulę Kemriną? — suvapsėjau, užspaudusi šleikštulį gerklėje.

Tigana ir vėl linktelėjo.

— Puiku. Ar mamytė tau sakė, kad gali paviešėti pas tetulę Kemriną?

Tigana linktelėjo.

— Ką apie tai manai?

Ji gūžtelėjo petukais. Tada išleido silpną, kimų balselį:

— Nežinau.

Aš jau tiesiau ranką norėdama nubraukti neplautų plaukų sruogą ir užkišti ją už dešinės ausies — tada galėčiau matyti jos veidą, bet man dar nespėjus prisiliesti Tigana atšoko atatupsta, mostaguodama rankomis, tarsi gindamasi nuo išpuolio.

Aš irgi atšlijau, širdis suspurdėjo iš baimės ir siaubo. Ji pagalvojo, kad galiu jai suduoti. Ši trapi mažytė būtybė pamanė, kad galiu ją nuskriausti. Žiūrėjau į ją ir jutau, kaip širdies dūžiai stiprėja. Žvilgsnis nukrypo į jos dešinę ranką — ištinusiame delne žiojėjo trys randai. Dešinys riešas mirguliavo mėlynomis, juodomis ir violetinėmis mėlynėmis — jos atrodė lyg kokie antspaudai, tarsi kas būtų laikęs ištiestus jos delnus, kol juos vanojo lazda.

Tų trijų randų, paženklinusių mažą kūnelį, jau buvo per daug. Aš sušnypščiau. Mažai betrūko, kad būčiau prapliupusi šaukti, trankytis ir svaidyti baldus. Aš įsiutau. Įnirtau, visiškai perpykau. Mano kantrybė išseko. Sukilo visi kiti ramiai tūnoję jausmai. Bet visus jausmus, kurie paprastai apimdavo man supykus, — nuoskaudą, sielvartą, pasipiktinimą, skausmą, sukrėtimą, užgožė įniršis. Jis sruvo manimi ir stelbė visa kita.

Staiga susivokiau, ką reikia daryti.

Šokau ant kojų — aš išvaduosiu Tiganą iš josios vergijos. Dideliais žingsniais nužirgliojau per kambarį prie baltos spintos ir šalimais stovinčios baltos komodos. Ištraukiau viršutinį komodos stalčių, pasirausiau. Jis buvo prigrūstas dailiai sulankstytų drabužių. Pasičiupau pilną jų glėbį, užtrenkiau stalčių, ištraukiau kitą, vėl pasičiupau glėbį drabužių. Ištraukiau trečią stalčių, pasigriebiau kelnių ir palaidinių.

— Ką darai? — suspigo Miurielė.

Aš nekreipiau į ją dėmesio. Mano rankos buvo pilnos šviesių spalvų rūbų. Nubėgau prie savo kelionmaišio, trūktelėjau užtrauktuką ir sukišau viską vidun.

— Tu negali šito daryti! — sukliko Miurielė, kai atplėšiau spintos duris.

— Norėtum, — užrikau aš, pasičiupusi porą paltų ir keletą batų, — aš jau darau.

— Iškviesiu policiją, — pagąsdino ji.

Pasukusi galvą, į ją pašnairavau.

— Prašom. Tik norėčiau pasiklausyti, kaip jai pasiaiškinsi, kodėl Tigana ištisas dienas neprausiama, kodėl ji sėdi prie pašvinkusio maisto ir iš kur gumbai ant jos rankų. Nagi, laikykis, aš pati iškviesiu policiją. — Nusviedžiau Tiganos drabužius tiesiai prie savo kelionmaišio, pasirausiau palto kišenėje ir išsitraukiau mobilųjį telefoną. — Koks numeris? Ak taip, devyni, devyni, devyni. — Taukšėjau telefono mygtukais. — Tu nuspausi „skambinti“ ar man pačiai tai padaryti?

— Imkis ją sau, bus smagu pažiūrėti, kaip pargabensi atgal, — sušnypštė Miurielė, o tada pasisuko ant kulno ir išrūko iš kambario, sutrinksėdama paskui save durimis.

Kai durys užsitrenkė, truputį palaukiau — jeigu jas užrakins, man teks kviesti policiją, kad mus iš čia išvaduotų, bet ne, duris ji tik užtrenkė. Atsisukau į Tiganą. Užverktą veidelį su nuožulnia nosimi ir patempta lūpa ji buvo pakėlusi aukštyn, į mane. Jos paraudusios mėlynos akys į mane žiūrėjo lyg į kokią pamišėlę.

Priėjau prie jos, pritūpiau. Nenorėjau vėl gąsdinti.

— Ar turi mylimiausią žaisliuką? — paklausiau.

Ji nepatikliai linktelėjo.

— Puiku, eik, atsinešk jį ir dar kokį nors mėgstamą daiktą.

Jos akys išsprogo.

— Mes iš čia spruksime, — paaiškinau. — Tu važiuosi gyventi su tetule Kemriną.

Nors mintis ištrūkti iš čia Tiganą aiškiai pagavo, ji nebuvo paika ir toliau nepatikliai mane nužiūrinėjo. Mes tam nebeturėjome laiko. Kiek žinojau, Miurielė dabar turėtų pakviesti savo vyrą. Jis netrukus ateis. Čia jo namas, jo valdos, taigi jis turi tam tikrų pranašumų. Be to, negalėjau būti užtikrinta, kad jis nesiims smurto.

— Sprunkam, Tigana, čiupk savo mantą, rytoj aplankysime tavo mamytę.

— Mamytę? — Pilkas jos veidelis nugiedrėjo. — Mamytę?

— Taip, mamytę...

Kai ji stūmė savo kėdutę ir stojosi, kilimas ilgais šeriais net nesušnarėjo. Ji nuėjo prie lovos, priklaupė ant grindų ir iš palovio išsitraukė margaspalvę kuprinę. Tą kuprinaitę ištiesė man. Aš jai nusišypsojau ir ji man šyptelėjo. Mes su šita mergaičiuke pagaliau būsime susigiedojusios.

Laikas skubėjo. Nežinia, kiek jo prabėgo, bet galiausiai stovėjau nepažįstamo miesto gatvės kampe, rankose laikydama vaiką ir pustuzinį nešulių — įskaitant savo kelionmaišį, jos kuprinėlę ir keturis ryšulius. Nesusivokiau, kur aš, ne — mes toliau eisime. Neturėjau nė vieno taksi numerio, nežinojau, kur artimiausia autobusų stotelė.

— Ar žinai, kokia šiandien diena? — paklausiau Tiganos.

Ji pažvelgė man į akis, tarsi niekas, kad ir ką sakyčiau, jos nenustebintų, tada papurtė galvelę.

— Šiandien mano gimtadienis.

Vis dar. Nors atrodė, kad rytas buvo išaušęs prieš tūkstančius metų, šiandien vis dar buvo mano gimimo diena.

Ji linktelėjo ir man pasiuntė mažytę, sutrikusią šypseną.

— Sveikinu, — sukuždėjo ir pavargusią savo galvelę nusvarino man ant peties.

— Ačiū, — padėkojau.

Šiandien dar ir toji diena, kai aš turėčiau būti suimta už vaiko pagrobimą.

šeštas skyrius

Šviesa, tokios spalvos kaip dukart panaudotas vonios vanduo, sunkėsi pro gelsvas užuolaidas mėgindama apšviesti mano viešbučio kambarį.

Kava, kurią laikiau rankose, atvėso ir virto šaltomis juodomis drumzlėmis, kūnas, porą valandų pasėdėjus ta pačia poza, nutirpo, o akys, regėdamos atgyjant išorinį pasaulį, apžlibo. Girdėjau, kaip auštant pragysta paukščiai, kaip supūškuoja autobusai, sušvilpia automobiliai, kaip retkarčiais suūkia policijos sirena. Jau prieš porą valandų nustojau būgštauti, kad policijos sirenos atūžia manęs, bet mintys vis dar sukosi šimto kilometrų per valandą greičiu — taip praleidau didžiąją dalį nakties.