Dorothy Koomson: Mano geriausios draugės dukra

— Jis tai daro klubais ir... Vaje, — atskleidė tiesą Adelė, — man kiekvieną kartą apsvaigsta galva.

Tas vyriškis, kuris žinojo, kaip kiekvienąkart ją apsvaiginti, nenutuokė, kad ji turi vaiką. Jeigu jis sulauks ir penkiolikto pasimatymo, Adelė tai pasakys, bet, atrodo, vaikinui nebus leista taip toli eiti. Adelei jis patiko, bet nebuvo Vienintelis. Nebuvo net iš tų, kurie galėtų šalia jos ilgiau užsibūti, taigi ji nesiruošė liūdinti Tiganos supažindindama su vyriškiu, kuris galiausiai iš jos gyvenimo dings. Delė Tiganą akylai saugojo. Jos dukters gyvenime nusivylimų turėjo būti kaip galima mažiau, tad Delė neketino bet ko vilkti į dienos šviesą. Jau veikiau ji visą gyvenimą bus vieniša, nei supažindins Tiganą su asmeniu, kuris tik neilgam. O jeigu jau pasakai, kad turi dukterį, samprotavo ji, iškart reikia su ja supažindinti.

— Neitas tai daro burna, — atskleidžiau paslaptį aš. — Iš pradžių palengva laižo mano šlaunų vidines puses, o tada burna... Tai... — Aš nusiviepiau ir atsidusau. — Nuostabu. — Retai kada aptarinėdavau savo intymaus gyvenimo detales, net su Adele, bet tąkart per gana trumpą laiką buvau ištuštinusi porą butelių vyno — tą akimirką jai galėjau papasakoti viską. — Tai... Man nugara eina pagaugais vien apie tai pagalvojus.

— Hmmm, aš žinau, — patvirtino Delė.

Tada nuščiuvo. Kai jai iš burnos išsprūdo tie trys žodeliai, nuščiuvo visa aplinkui.

Mano širdis nustojo plakusi, suspaudė krūtinę. Atrodė, laikas sustojo.

Delės akys šaudė po kambarį, ties manimi — du plieno melsvumo skrituliai, dabar perkreipti siaubo. Atsidusau, bet mano raumenys nesujudėjo. Giliai įkvėpiau. „Ne, aš klystu, — pasakiau sau, — tikriausiai aš klystu. Bet juk girdėjau. Girdėjau, kaip ji suasmenavo: „Aš žinau.“ Pasakė, tarsi pati būtų bandžiusi. Ji tai žino. Ji tai patyrė. Su Neitu. Ji tai patyrė su Neitu. Jis liežuviu laižė jai šlaunis. Jo lūpos...“

Aš atsilošiau, pastačiau kojas ant grindų, ketindama stotis, tada vėl atsidusau. Ilgas, sulaikytas atodūsis. Įkvėpiau. Giliai, palengva.

— Kada? — iškošiau pro šnerves.

Delė neatsakė, ir tą akimirką aš pagalvojau, kad ji bandys šitai paneigti, bandys išsisukinėti. Tačiau ji tik sumirkčiojo, nugurkė seiles, o tada atsisuko.

— Seniai, — suvebleno, nenuleisdama nuo manęs akių. — Labai, labai seniai. Baisiai seniai.

Man vėl užgniaužė krūtinę, aš kvėptelėjau, kad išsijudinčiau, bet kūnas nesukrutėjo. Jis buvo sustingęs. Negalėjau nei įkvėpti, nei iškvėpti, baisiai skaudėjo.

— Kiek kartų?

— Vieną. Tik vieną kartą.

Man akyse susitvenkė ašaros, žandai išsipūtė kaip kieti kamuoliai. Lyg ir neverkšlenau, bet sudrėkusios akys ir skausmas skruostuose rodė, kad netrukus pratrūksiu raudoti.

Delė atsilošė, laibais piršteliais perbraukė plaukus, delnais patrynė drėgnas akis.

— Tik vieną kartą, — pakartojo ji.

Vieną. Tik vieną. Žodžiai neturėjo jokios prasmės. Argi vienas kartas geriau negu du? Arba penkiasdešimt? Jie tai padarė. Negi vienas kartas — mažesnė blogybė? Nors aš ir mirksėjau, akis vis tiek temdė ašaros.

„Kodėl?“ — paklausiau jos be žodžių.

Delė sėdėjo ant sofos pasvirusi į priekį, prasegiotomis kelnėmis, alkūnes atrėmusi į kelius, rankomis susiėmusi galvą, žvilgsnį sutelkusi į laminuotas grindis.

„Kodėl?“ — vėl paklausiau mintyse.

Ji tebespoksojo į dirbtines grindų lentas — buvo aišku, kad negirdėjo telepatinių mano klausimų. Klūpčiojo savo mintyse ir savo pasaulyje. Pasaulyje, kurį ką tik atvėrė. Nepaliovė spoksojusi į grindis. Paskui pakėlė akis, nužvelgė Tiganos nuotrauką, stovinčią ant televizoriaus, tada žvilgsnį vėl subedė į grindis.

Tas nevalingas mažytis judesys viską išdavė. „Ne“, — žioptelėjau, ne tiek jai, kiek sau. Pabandžiau save įtikinti, kad tai juokinga, kad mano širdis keletą kartų suspurdėjo dėl nieko.

Delė, išgirdusi mano žioptelėjimą, pasuko į mane galvą. Aš šaudžiau akimis nuo jos prie Tiganos nuotraukoje. Mūsų akys susidūrė, ir ji visa perbalo.

Aš papurčiau galvą, kad iškratyčiau šitą mintį, kad nuvyčiau šalin galvoje kilusį vaizdinį. Mano akys vėl nukrypo į paveikslėlį. Iš tos nuotaikingos momentinės nuotraukos žvelgė nebylus išdavikas — Tiganos nosis. Ji buvo Neito duktė.

Visa atsistojo į savo vietas, tarsi sudėliojus paskutines dėlionės skiautes. Tų skiautelių, aišku, būta šalia, tik aš jų nebuvau pastebėjusi. Nebuvo matyti didžiojo paveikslo, kol nesudėliotos visos jo dalys. Dabar jau žinojau, kodėl Tigana man atrodė tokia pažįstama. Ne todėl, kad buvo motinos kopija (dauguma bruožų buvo iš jos), bet todėl, kad turėjo tokią pat nuožulnią nosį kaip ir jos tėvas, tokias pat didžiules akis, pašaipiai iškreiptas lūpas. Aišku, tuos bruožus mačiau, tik mintyse jų nesusiedavau.

Kai Adelė suprato, kad laukiasi, paklausiau, kas vaiko tėvas. Proverksmiais ji man papasakojo, kad tai būta atsitiktinumo, kad jo nėra šalia, kad jis — vedęs vyras, iš jos darbo.

— Šunsnukis, — sušnypščiau.

— Ne, — paneigė ji. — Jis nepagalvojo, kad taip atsitiks. Aš irgi nepagalvojau, tai tebūta atsitiktinumo. Nėra ko kaltinti.

Man galvoje šmėkštelėjo visi mūsų pokalbiai apie jos kūdikio tėvą: Adelė visuomet sakydavo, kad jis jos negebėjo mylėti, ką jau kalbėti apie vaiką; ji kartodavo ir tai, kad suklydo — nors tai geriausia, kas jai galėjo nutikti, bet vis dėlto buvo suklysta; valandų valandomis aiškindavo, kad jai nereikalingas toks vaiko tėvas, kuris sugriauna gyvenimą. Juk šalia buvau aš, tėvo pakaitas. Lankiau gimdymo kursus, sėdėjau per gimdymą, kone alpdama nuo matomo reginio, pagelbėdavau kaip tik galėdama — ir be perstojo raginau ją pranešti, kad jis yra tėtušis, nes tai žinoti jis turįs moralinę teisę, net jeigu ji ir nenori nieko girdėti, tokią teisę jis turi. Jam turėjo būti nuimtas skalpas, kad atsižadėjo jos ir kūdikio. Be to, ne kartą jai esu užsiminusi, kad tėvu gali susidomėti Tigana. „Ką tu jai tada pasakysi? Kad nenorėjai, jog jis žinotų, kad yra tėvas, todėl ji ir negali turėti tėvelio?“

Adelė atšaudavo: „Pasirūpinsiu tuo, kai ateis laikas.“

Dabar jis atėjo.

Buvau visiška idiote. Didžiulė, apskrita idiote — skaičiau jai moralus, verčiau prisipažinti, kad ji pastojo nuo mano gyvenimo meilės.

Aš jau kabarosiuosi nuo sofos, bet tik pakilsiu ant kojų — dilgt deginantis skausmas pilve ir aš susiriečiau. Vis dar negalėjau atsigauti po šoko. Gavus šitokį smūgį, mano veidas ištįso.

Neitas turi vaiką. Neitas yra mano geriausios draugės vaiko tėtušis.

Pradėjau rankiotis daiktus: drėgną liemenėlę, kurią buvau nusisegusi, diržą, kurį buvau nusijuosusi, nes veržė pilvą, užrašų sąsiuvinį, kurį įsimečiau numačiusi, kad planuosime puotą, stalų išdėstymo planą, spalvotus rašiklius. Grabaliojau juos, grūdau į krepšį, ranka vis perbraukdama per juodus plaukus, kad juos suglostyčiau. Kojines buvau nutėškusi ant grindų prie kitos sofos, bet prie jos artintis neketinau, taigi basnirčiomis įsispyriau į sportukus.

Virpančiomis rankomis ant trikotažinių marškinėlių užsitempiau dar šlapią palaidinukę. Tada prisiminiau, kad tie marškinėliai jos. Mano draugės — melagės ir apgavikės. Išsinėriau iš palaidinės, nusiplėšiau marškinėlius ir sviedžiau juos ant grindų, šlapią palaidinukę užsimaukšlinau ant nuogų krūtų.

— Keme, pasikalbėkime apie tai, — maldavo ji. — Prašau, Keme, pasikalbėkime.

Tos maldos klausiau abejingai. Įskaudinta nebūdavau gera pašnekovė. Nekreipiau į ją dėmesio ir ketinau pasišalinti. Be to, apie ką čia kalbėtis? Koks puikus mano sužadėtinis lovoje? Kiek balų iš dešimties jam duotume? Paklausti, ar jis žino, kad Tigana yra jo duktė, ir ar jis dar mane ves? Padaręs tokį baisingą dalyką, Neitas ketina po dviejų mėnesių man tarti „taip“. Po aštuonių savaičių — PO AŠTUONIŲ SAVAIČIŲ — jis žada atsistoti visų mūsų pažįstamų akivaizdoje ir pareikšti, kad mane myli, kad yra pasirengęs išsižadėti visų kitų. O gal nepasirengęs? Jeigu pirma nebuvo išsižadėjęs, tai kodėl turėtų išsižadėti ateityje?