Dorothy Koomson: Mano geriausios draugės dukra

— Kai gimiau, nuo gimdymo komplikacijų netrukus mirė mano mama. Tėvas, kaip kone kasdien visą gyvenimą man kartodavo, niekuomet nenorėjo vaikų ir dėl motinos mirties kaltino mane. Jis neturėjo jokio noro su manimi gaišti laiką, taigi kol antrąkart vedė, daugiausia būdavau su kvalifikuota vaikų aukle. Jo pačiutė nėra didelė mano gerbėja, ir ji to niekuomet neslėpė. — Adelė žvilgtelėjo į mane, nusišypsojo. — Aš neturiu daug draugų, nes susirasti jų nepajėgiu. Labai stengiuosi — taip man sakė paskutinė mano geriausioji draugė. Labai stengiuosi, net neriuosi iš kailio. Bet nieko negaliu padaryti. Neišmanau, kaip būti kitokiai. Šitiek laiko praleidusi su manęs nemėgstančiais žmonėmis, tik ir žiūriu, kaip jų nenuliūdinti. Apie sušiktą gyvenimą šį tą išmanau. Ne toks jau jis blogas kaip kitų, bet tikrai ne tobulybė.

Aš staiga pasijutau lyg atsitiktinai nužudžiusi krūvą žmonių.

— Atsiprašau, — burbtelėjau. — Aš nežinojau.

Blogiausia, kad ji nevertė manęs pajusti kaltę, jog buvau susidariusi tokią nuomonę, tik elgėsi nuoširdžiai. Adelė nemokėjo apsimetinėti. Aš toliau nebegalėjau jos užgaulioti, o Adelė nebeturėjo silpnų vietų. Ji buvo tiesi ir atvira, kad ir ką būtų dariusi.

— Nieko tokio, — numykė ji atsilošdama, atmesdama plaukus ir švystelėdama man didžiulę, nuostabią šypseną. — Tu negalėjai žinoti.

— Klausyk, Adele, jeigu mes su tavimi toliau valkiosimės, tau teks šito atsikratyti, — pareiškiau.

— Ko?

— Negalėsi visą laiką būti tokia velnioniškai gera. Tai nenatūralu.

Plieno melsvumo Adelės akys nušvito.

— Tu su manimi valkiosiesi, draugausi su manimi?

Aš abejingai patraukiau pečiais.

Tada ji man nusišypsojo. Šita gerų manierų būtybė, vardu Adelė, kalbanti taip, lyg abiem žandais būtų apžiojusi po penkias slyvas, man nusišypsojo. Šypsena ne tik nušvietė jos veidą, bet ir įžiebė ugneles akyse, raudoniu nuspalvino skruostus. Tos šypsenos spinduliai atsirito iki manęs, ir mane nuginklavo. Visiškai. Neliko nieko kito, kaip ją pamėgti. Nujaučiau, kad ji pasidarys svarbia mano gyvenimo dalimi. Padės man tapti tuo, kuo esu. Nežinau iš kur, bet aš tai žinojau. Nežinia kokios nepaaiškinamos priežastys vertė manyti, kad ji į mano gyvenimą atėjo labai ilgam laikui.

Mudvi pasidarėme veik neišskiriamos, nes drauge augome. Apsiprasdama su koledžo gyvenimu, Adelė apsiprato ir su savimi. Atrado save ir išsiaiškino, kas ji tokia. Nustojo rengtis kaip penkiasdešimtmetė — jos nebesendindavo tamsios plačios kelnės, ji dažnai išsiliedavo rėkdama, keikdamasi ir svaidydama daiktus. Ir galiausiai nukovė tą baugščią Adelę sagomis nusagstytu pilvu, su kuria tąkart sėdėjome universiteto bare.

Aš pati numečiau svorio, dažniau šypsodavausi ir vietoj Kemrinos, su kuria Adelė pirmąkart gėrė, tapau moterimi, atsisakančia mylėtis su gražuoliu vien dėl tos priežasties, kad jis mūvi turkiškais raštais išmargintomis trumpikėmis. Bet visa tai dar bus priešakyje. Šią akimirką ji svaigsta iš laimės, kad aš pečių gūžtelėjimu patvirtinu galimybę, jog mudvi galėsime kartu valkiotis, o pati slapčiomis džiūgauju, kad yra manančių, jog aš miela.

— Šiaip ar taip, mudvi tikriausiai jau susidraugavome, — nutarė Adelė. — Kiekvienas nepažįstamasis yra tavo draugas, tik dar nesutiktas, ir taip toliau.

— Ak, užsičiaupkime ir gurkštelkime.

Stovėjau prie baro staliuko, akmeninio ir šalto beširdžio. Norėjosi nusigerti iki žemės graibymo, kad išsivaduočiau iš visos tos tikrovės — grįžimo į Londoną, sergančios Adelės paveikslo, — bet prie baro, užuot užsisakiusi dvigubą degtinės su apelsinų sultimis, kurią paprastai pasirinkdavau, kai iškildavo reikalas apsisvaiginti, paprašiau duoti dvigubą degtinės ir apelsinų sulčių — vienų, be degtinės.

Barmenui tai nepadarė įspūdžio, jis pamanė, kad noriu pasilinksminti, ir prieš siekdamas stiklinės į mane dėbtelėjo. „Neketinu linksmintis, — norėjau paaiškinti. — Čia tik šiaip, užsakiau savo bičiulei, ji alkoholio daugiau nebegers. Aš irgi negaliu gerti, iš lojalumo.“ Bet jis manęs nesuprastų. Ir kodėl jam šitai turėtų rūpėti?

Kadangi apelsinų sultys buvo be degtinės, jos iš tiesų buvo negeriamos, taigi aš sėdėjau mąstydama apie savo pirmąjį susitikimą su Dele.

Užsimečiau raudonąjį lietpaltį. Reikėjo važiuoti į Gilfordą, iš čia išsijudinti turėjau prieš valandą. Atidėlioju tai, kas neišvengiama, pamaniau sau. Kai tik sėsiu į traukinį, vykstantį į Sūrį, dar labiau įsipainiosiu. O juk neketinau to daryti. Ruošiausi atvykti, pažiūrėti, kaip jos sveikata, ir iš ligoninės dumti traukiniu tiesiai į Lidsą. Jeigu paskutinį traukinį būčiau pražiūrėjusi, nakčiai reikėjo susirasti pigų viešbutėlį ir pardundėti pirmuoju reisu. Jokių pasibastymų, jokių apsilankymų pas draugus ar giminaičius, kurių nemačiau dvejetą metų, nuo to laiko, kai išskubėjau iš Londono. O dabar būsiu įklimpusi iki kaklo.

Užsimečiau ant peties savo kelionmaišį. „Nagi, paukšteli, — suburkavau, — Gilfordas arba ugnis.“

Adelė buvo tapusi mūsų šeimos nare. Kalėdos, Velykų ar vasaros atostogos — jeigu tik aš susiruošdavau namo, ji važiuodavo su manimi. Adelės tėvas su savo pačia nesuko galvos, kad ji niekuomet negrįžta, jie nė nemanė pasidomėti, kur ji prapuolė. Jeigu Adelė jiems paskambindavo (tuo visuomet stebėdavausi), po skambučio būdavo kaip nesava. Kiekvienąkart verkdavo ir kone alpdavo, kiekvienąkart klausinėdavo, ką jai daryti, kaip pasikeisti, kad jie pamiltų ją nors truputėlį. Aš jai padėdavau atsigauti, įtikinėdavau, kad ji yra žavinga ir mylima, nes aš ją myliu, nes ja žavisi daugybė žmonių. Kad galbūt vieną dieną jis susiprotės. Pati tuo nė akimirką nebuvau patikėjusi, bet Adelė šitai norėjo girdėti, taigi aš jai ir sakiau, be to, skambėjo įtikimai.

Ponas Hamiltonas-Makensis nepasikeis niekada — aš žinojau. Ne tik todėl, kad buvau prisiklausiusi apie jo pagiežos gilybę. Mūsų pažinties pradžioje Adelė dažnai nusigerdavo ir atvirai išpažindavo, koks siaubingas buvo jos gyvenimas prieš atvykstant į Lidsą. Ji man pripasakojo apie savo tėvo polinkį imtis drausminimo priemonių. Apie laiką, praleistą ligoninėje sutraiškytomis rankomis, sulaužytomis kojomis, skilusiu žandikauliu — tai vis „bausmės“ padariniai. Kartą jis išmetė Adelę iš pirmo aukšto pro langą, stiklo šukelės jai susmigo į nugarą vos nekliudydamos inksto — stiklus teko išrankioti chirurgui. Kitąkart trenkė diržo sagtimi ir išnešė nemažą kairiosios šlaunies gabalą, todėl ji retai dėvi sijonus.

Stebėtina, apmaudu ir liūdna, kad niekas neįtarė, kas vyksta. Arba jeigu ir įtarė, žiūrėjo pro pirštus, nenorėdami kištis. Rodos, nė vienas nematė, kas dedasi už Hamiltono-Makensio namų durų. Ponas Hamiltonas-Makensis, gerbiamas, švarus ir tvarkingas baltaodžių vidurinės klasės atstovas, būdavo palaikomas, kai kitąkart nusiskųsdavo savo dukters nerangumu, jos išdykumu, kad toji įsiveldavo į muštynes, jos kvailumu, kad susidėdavo su nevalyvais berniukais.

Delei, kaip ir man, išsigelbėjimas buvo universitetas. Ji beviltiškai troško būti mylima savo tėvo, ir aš jai tegalėjau padėti vienu būdu — meluodama, kad jis šitai sugeba, ir sakydama, kad vienądien šitaip ir bus. Jai taip kalbėdama, nesvarbu, tikėjo ji manimi ar netikėjo, aš palaikiau viltį, o viltis padeda mums išgyventi — ir pati tai žinau.

Mūsų šeima nebuvo tobula, bet vis dėlto namiškiai pasirūpindavo, kad kas kelis mėnesius grįžčiau namo — net primygtinai to prašydavo; jie reguliariai man paskambindavo ir, kadangi Adelė buvo mano bičiulė, ją irgi priėmė į savo gretas. Adelė pas Matikas surado naują vietelę, kurią galėjo vadinti namais. Tai nebuvo jos tikrieji namai, tėvo meilės jie neatstojo, bet vis dėlto kiekvieną sykį, mums parvažiavus trečią nakties, mano mama puldavo taip tarškėti, kad prižadindavo visus namiškius, mano tėvas, pasirausęs piniginėje, Adelei kaskart ištraukdavo po dešimtinę, kad ji sau ką nors nusipirktų, o sesuo kiekvieną kartą su ja pasitardavo meilės klausimais. Taigi šiuose namuose buvo beveik taip gerai, kaip tikruosiuose. Ji jautėsi sava.