Dorothy Koomson - Mano geriausios draugės dukra

Tada nudūmė sodo takeliu kur kas vikriau, nei turėtų nudumti jo stoto ir amžiaus vyriškis.

Laiškanešys skuodė taip greitai, kad tikriausiai net neišgirdo, kaip užtrenkdama duris šūktelėjau jam pavymui: „Jums irgi.“ Laiškus, kurie buvo skirti ne man, bet turėjo įžūlumo ateiti šiuo adresu šiandien, švystelėjau ant grindų laiptinėje. Jie be ceremonijų sugulė ant krūvos kitų, senesnių, laiškučių, kurie tūnojo nelyg našlaitėliai, laukdami nesulaukdami, kad jų pasigailėtų. Anų laiškų man paprastai būdavo gaila, norėdavau, kad jų siuntėjai būtų nurodę tinkamus namus, bet šiandien jie man buvo nė motais. Tepaskyriau jiems laiko vos vieną sekundę, kol lipau į savąjį butą peršokdama kas antrą pakopą.

Miegamajame jau buvau išsidėliojusi šventinius savo gimtadienio pusryčius: šviežutėlius pusmėnulio formos raguolius su rūkyta lašiša, tris šokoladinius triufelius ir taurę „Moet“.

Šiandien visa turėjo būti nuostabu. Visa. Aš taip planavau. Sušveitusi savo ypatinguosius pusryčius, iki pusiaudienio prasivoliosiu lovoje, atplėšinėdama gimtadienio atvirukus ir kartu priiminėdama gera linkinčių bičiulių bei giminių skambučius. Paskui eisiu pas kirpėją, kad ištrinktų, iš šaknų atgaivintų ir apkirptų man plaukus. Mat rengiausi radikaliai permainai — nuo įprastų iki smakro kirptų plaukų pereiti prie iškarpytų sruogų ir vešlių kirpčių šukuosenos. Tada grįšiu namo ir pasipuošiu. Aš iš tikrųjų ketinau apsivilkti auksinių žvynų suknią, kuri turėtų įspūdingai derėti prie tamsios mano odos. Ketinau įsispirti į aukso spalvos aukštakulnius ir aukso dulkėmis apsibarstyti krūtinę. O tada išgerti ir pasivaišinti pas mane užsuks kelios merginos iš darbo, ir mes nakčiai eisime į miestą pašokti.

Atsargiai, kad nenubarstyčiau savo ypatingųjų vaišių, įsirangiau po apklotais, gurkštelėjau šampano ir lyg vaikas ėmiau atplėšinėti atvirukus. Traukiau juos lauk, šypsojausi perskaičiusi viduje įrašytus žodžius ir aplink mane kaupėsi šviesiaspalvių vokų šūsnis.

Šitas nebuvo blankus, bet dėmesio irgi netraukė. Buvo toks kaip visi. Slydinėjo ryšulėlyje, iš pažiūros nekaltas ir nepavojingas. Tiesą sakant, kaip ir į visus kitus, į jį nė nepažvelgiau, nespėliojau, kieno raštu užrašytas vokas, nepasidomėjau piešinėliu priekinėje pusėje. Tiesiog paėmiau jį ir atplėšiau, nekantraudama gauti viduje išskrebentą meilės žinią. Man sustojo širdis. Dar prieš perbėgdama akimis eilutes atpažinau raštą. Žodžius perskaičiau smarkiai plakančia širdimi.

Brangioji Kemrina, prašau, išklausyk.

Turiu tave pamatyti. Aš mirštu. Guliu Šv. Judo ligoninėje Londono centre.

Tavo Adelė. P. S. Pasiilgau tavęs.

Tik užversdama atviruką pastebėjau, kad ant jo vietoj įprastinių gimtadienio sveikinimų parašyta „Aš tave myliu“.

It nusvilusi pirštus žvilgančio kartono gabalėlį paleidau iš rankų, ir jis nuskriejo per kambarį. Nutūpė ant skalbinių pintinės ir ten įsitaisęs į mane įsistebeilijo. Baltutėlis fonas ir paprastas piešinys, ir trys klastingi žodžiai — jis iš manęs šaipėsi. Tik pamėgink manęs nepaisyti. Pamėgink apsimesti, kad viduje įrašyti žodžiai neįsirėžė tavo galvon taip, kaip jie įraižyti kartone.

Sriūbtelėjau savojo šampano, bet jis atsidavė vyno actu. Pusmėnulio formos raguoliai, skrupulingai supjaustyti ir padengti rūkyta lašiša, krimstelėjus pasirodė panašūs į pjuvenas. Triufeliai vėlėsi aplink liežuvį.

Atvirukas į mane tebespoksojo. Iš manęs tyčiojosi. „Nepaisyk manęs, jei gali, — vaipėsi. — Nagi, pabandyk.“

Bloškiau šalin apklotus, šokau iš lovos ir žengiau atviruko link. Kuo šalčiausiai jį perdrėskiau. Skiautes perplėšiau per pusę dar kartą. Nudrožusi į virtuvę, nuspaudžiau šiukšlių dėžės paminą ir tėškiau šitas draiskanas ant šaknis išleidusių daržovių, riebių maisto likučių ir išmesto vyniojamojo popieriaus.

— Še tau. Va ką manau! Apie tave irgi! — šnypštelėjau atvirukui ir jo siuntėjai.

Grįžau į lovą. Taip buvo geriau. Kur kas geriau. Gurkšnojau šampaną ir vaišinausi. Ir viskas vėl buvo puiku. Net labai. Kaip ir turėtų būti per mano gimtadienį.

Niekas negalėjo jo sugadinti. Kad ir kaip būtų stengęsis. O stengtasi velniškai, a? Geriau nė nesugalvosi — atsiųsti tokią žinutę prisidengus gimtadienio atviruku. Labai išradinga. Velniškai išradinga. Tik laimė — nesuveikė. Aš nesuskydau nuo šitos nesąmonės. Ketinau ir toliau laikytis savojo plano. Atšvęsti trisdešimt antrąjį savo gimtadienį daug ypatingiau nei aštuonioliktąjį, dvidešimt pirmąjį ir trisdešimtąjį sudėjus kartu.

„Nes kai man bus trisdešimt dveji, aš pasipuošiu auksiniais žvynais, apsiausiu batelius su šešių colių kulniukais, o krūtinę nusibarstysiu aukso dulkėmis“, — taip sau buvau pažadėjusi prieš daugelį metų.

Durys buvo pravertos ir leidosi švelniai stumtelimos. Aš nesibeldžiau. Į praviras duris niekuomet nesibelsdavau, nes jos man bylodavo: „Užeik, belstis nereikia.“

Įžengus vidun, tarp baltutėlių priegalvių nušvito jos šypsena.

— Žinojau, kad atvažiuosi, — sušnabždėjo.

antras skyrius

„Dolce & Gabbana“. Net dabar, ko gero, vieną niūriausių savo gyvenimo valandų, Adelė dėvi modelinius drabužius — iš po apklotų kyšo balti „D&G“ marškinėliai. Stilingumu ji visuomet pasižymėjo labiau nei sveiku protu.

Vienąkart, manydavau sau, įsiutinta imsiu ir nesusivaldysiu — be skrupulų išrėšiu, kad ji turėtų šitai branginti... Šiandien aš negalėjau. Aplinkybės tarp mūsų buvo iš esmės pasikeitusios. Pirma, dvejus metus jos nebuvau mačiusi. Antra, kai Adelę mačiau paskutinįkart, ji pirštais buvo taip įsikabinusi sau į plaukus, lyg būtų norėjusi išrauti šviesias garbanas su šaknimis, veidu bėgo blakstienų tušas, o iš nosies varvėjo snarglys. Ji sapaliojo, painiojo žodžius, sakė dalykus, kurių nenorėjau girdėti. Aš stvarsčiau drabužius ir savo kuprinę, tramdžiau ašaras ir mėginau nesubliūkšti. Kai šitaip išsiskiri, nebegali būti kaip buvę. Trečia, ji sirgo.

Kol seselė, trypčiodama aplinkui Adelę, žymėjosi aparato rodmenis, tikrino padalas, pažymėtas ant lašelinės, kedeno pagalves, kad ligonė galėtų į jas atsiremti, mudvi nesikalbėjome. Seselė buvo apskritaveidė draugiško veido moteris didžiulėmis, rudomis, šypsningomis akimis. Labai jau priminė mano motiną, ypač kai timptelėdavo užpakalyje į arklio uodegą surištus plaukus. Ji man šyptelėjo, tarsi būtų mane pažinojusi, paliepė su Adele per ilgai neužsiplepėti ir mudvi paliko.

Mes vis dar nesišnekėjome. „Labas“ atrodė per paprastas būdas pasisveikinti su žmogumi, su kuriuo prisiekiau daugiau niekuomet nebendrauti. Maniau būsiant geriausia, jeigu nebendrausiu.

— Ta seselė man primena tavo mamą, — pratarė ji, kai tyla ėmė gožti aparatų burzgimą.

Aš pritariamai linktelėjau, bet prabilti neprabilau. Tiesiog negalėjau. Ji nebuvo toji Adelė — Delė, kaip ją vadindavau, — kurios važiavau aplankyti, ji nebuvo Adelė, su kuria pasiryžau pasikalbėti praėjus šitiek laiko.

Nė pati nežinau, ko tikėjausi, lipdama į traukinį ir keliaudama du šimtus mylių iš Lidso į Londoną, iš tikrųjų apie tai nė nesusimąsčiau, bet nesitikėjau, kad ji šitaip atrodys. Štai užmerksiu akis ir išvysiu Delę, kurią tikėjausi pamatysianti. Turėtų būti šviesių, visuomet iki pečių pakerpamų medaus atspalvio plaukų kupeta. Turėčiau išvysti ir tą lygios, sveikos, kremo baltumo odos švytėjimą. Koks jos paveikslo bruožas yra pats ryškiausias? Akys, kurios buvo melsvai pilkos, ką tik nublizginto plieno spalvos, ar jos šypsena, kuri nušviesdavo visa aplinkui? Ne taip ir svarbu — vis tiek atsimerkusi turėčiau pamatyti tikrąją Delę. Tokia tobula, trimatė — tik ištiesiu ranką ir ją apkabinsiu.