Dorothy Koomson - Mano vyro paslaptis

Sėdėjau virtuvėje ir gėriau, niekaip neatsikratydama tokių minčių, užvaldoma tolydžio augančio įniršio, kol galiausiai pašokau ir išslinkau iš namų, pamiršau net apsiauti.

Norėjau su ja pasikalbėti, paprašyti pasiaiškinti, kodėl taip pasielgė. Buvo kvaila ten eiti, nes nepajėgiau protauti, buvau išgėrusi ir, reikia būti sąžiningai, norėjau ją įskaudinti, kaip ir ji įskaudino mane. Žinoma, šneku, kaip man atrodė tada, kaip tada viską supratau, o ne tai, ką žinau dabar.

Geriausiai prisimenu taką sau po kojomis. Dieną palijo, takas tebebuvo drėgnas ir žemėtas, nespėjęs išdžiūti. Po kojomis jutau kiekvieną akmenėlį ir nebuvau tiek girta, kad įminčiau į paukščių išmatas, jų pilna ant mūsų kelio.

Ji atidarė duris ir, kaip dažnai būdavo ją pamačius, mane apėmė pagarbi baimė. Jūs esate ją matę, žinote, kad ji buvo iš tų itin gražių moterų, visiškai patenkintų savimi. Vilkėjo savo šilkinį chalatą, buvo apsiavusi pūkuotomis šlepetėmis, plaukus susisukusi į kuodą ant pakaušio.

Atrodė kaip įprastai. Gulinėjo su mano vyru mėnesių mėnesius ir atrodė taip, tarytum nieko nebūtų įvykę. Tyra. Puiki. Neturėjo teisės atrodyti kasdieniška, nesutrikdoma – tokia, kokia aš pati nebuvau. Ne tiek pavydėjau, kiek buvo pikta, kad privertė pasijusti antra iš geriausių, jei suprantat, ką noriu pasakyti. Ji nieko nedarė, tik po visko aš pasijutau tokia. Nors mudvi šitiek laiko praleidome drauge, šnekėjomės, dalijomės, draugavome, nors ji paskatino mane bėgioti, nors retkarčiais pajusti savo vertę ir atgauti pasitikėjimą savimi, nepaisyti vyraujančios nuomonės, kokia turėtų būti motina, žmona ir moteris, – ji viliojo mano vyrą. Kaip kirmėlė prasigraužė į mano gyvenimą.

Mane pamačiusi Mirabelė atsiduso ir žvilgtelėjo man už nugaros, tarytum ieškodama gatvėje ko nors įdomesnio.

– Na? Ko nori? – paklausė nesvetingai.

Nejaugi ji man rodė priešiškumą?

– Noriu, kad pasakytum, kodėl man taip padarei, – išveblenau.

Ji liovėsi dairytis man per petį ir įbedė žvilgsnį į mane.

– Tu išgėrusi? – pasakė netikėtai susirūpinusi. Tada žvilgtelėjo man į kojas. – Ir be batelių. Ak. Dieve, Tame, ką tu sau darai?

– Neapsimetinėk, kad tau tai rūpi, – atšoviau ir susverdėjau.

– Eikš į vidų, – ir, man nespėjus kaip reikiant pasipriešinti, suėmė už parankės ir įsitempė į namą.

– Šalin nuo manęs! – surikau stumdama ją nuo savęs. – Neliesk manęs!

Ji mane paleido, atsišliejau į sieną, buvau patenkinta, kad ji kieta, kad galiu įsikibusi tvirtai laikytis.

– Noriu žinot tik viena – kodėl mane išdavei, – prisimenu, kad taip pasakiau.

– Gali tikėti kokiom tik nori kalbom apie mane, bet nepadaryčiau to, ką čia man prikiši, – atsakė ji. – Tik jau ne su juo.

– O kam jam meluoti? – paklausiau.

Kaip tik tada man pasidarė per sunku stovėti, susmukau ant grindų.

Ji papurtė galvą, veidas atrodė toks liūdnas.

– Gal jis nemeluoja, kuo užsiėmė, – tarė ji. – Tik su kuo? Gal dėl to taip mielai patikėjai jo žodžiais, kad giliai širdyje supratai turint kitą?

– Mačiau žinutes, – pasakiau jai.

– Kokias žinutes? Niekad nesiunčiau jam jokių žinučių. Jei žinotum, kaip baisiai jo nekenčiau, suprastum, kad nenorėjau su juo turėti nieko bendra, juolab siuntinėti žinučių.

– „Žinau, tai negerai, bet negaliu nejausti, kaip man tai patinka. Žinau, turi šeimą, bet aš galiu laukti. Lauksiu visą gyvenimą, kol galėsi būti vien su manim. Man labai skaudu, aš tuo nesididžiuoju, bet myliu tave“, – padeklamavau jai. – Tu šitai parašei ar ne?

Ji dėbsojo į mane akivaizdžiai priblokšta, kad sužinojau apie žinutes, pasibaisėjusi, kad šitaip jas prisimenu, galiu net cituoti – nesuprato, kad jos tarsi išdegintos pačioje mano esybėje.

– Tau reikia eiti iš čia, tuojau pat, – pasakė ir suskato kelti mane nuo grindų.

Bet aš visai nenorėjau būti keliama, buvau girta ir jaučiausi visai patenkinta, kad sėdžiu ant grindų ir niekas apie mane nesisuka.

– Atsikabink nuo manęs, sakau, atsikabink, neliesk! – gyniausi rankomis ir kojomis, kad paliktų mane ramybėje. – Šalin nuo manęs! Eik iš čia! Neliesk!

Štai čia iš pradžių ir baigėsi mano prisiminimai. Kitas dalykas, kurį prisiminiau vėliau, kuriuo galiu pasikliauti, – kad atsibudau savo lovoje visiškai apsirengusi, bet be batelių ir kojinių, siaubingai skaudančia galva, apimta nuojautos, kad atsitiko didžiulė blogybė. Kai išgirdau, kaip žiauriai buvo nužudyta Mirabelė, kai prisiminiau, kaip įniršusi nebetvėriau savam kailyje, kaip sudaviau jai, kaip spardžiausi – šitai gerai įstrigo man į atmintį – pamaniau, kad pati tai ir padariau. Vėliau atmintis prašviesėjo, sugrįžo pavieniais blyksniais, pojūčiais ir déjà vu akimirkomis. Užuot bijojusi, ėmiau jas gaudyti ir dėlioti prie kitų nuotrupų, kol sugebėjau atkurti visai nemažus laiko tarpus. Neprisimenu jų visų. Bet gerai žinau, kad paskui ji liovėsi mane kelti, atsitraukė ir žvelgė žemyn nusiminusi, netekusi vilties.

– Man nesmagu matyti tave tokią, – pasakė.

– O kokia turėčiau būti, kai viskas taip blogai? – paklausiau. – Papasakok man, kodėl taip pasielgei, bet tokiais žodžiais, kad galėčiau suprasti, ir pasijusiu geriau. Išnyks jausmas, kad esu partrėkšta sunkvežimio, tikrai išnyks. Man tik reikia suprasti, kodėl.

Ji atsisėdo greta. Įrėmusi galvą į sieną kraipiau į visas puses, sprandas atrodė toks lankstus, o pati buvau visai suglebusi. Žvilgtelėjau į ją, o ji į mane.

– Negaliu nieko papasakoti, nes nieko nepadariau.

Mirabelė man buvo giminiška siela. Mano galva, mudvi abi pasaulyje retkarčiais jausdavomės pasiklydusios. Kas žino, ar pati įsimylėjusi nebūčiau padariusi to paties? Visad maniausi žinanti, kaip elgtis bet kokiomis aplinkybėmis, bet, kai vyras tapo man neištikimas, jo neišvariau. Kas žino, jei būčiau ką nors sutikusi ir be galo susižavėjusi, ar nebūčiau sulaužiusi santuokos įžadų, ar būčiau nutarusi, kad pergulėti kur kas svarbiau, nei likti ištikimai savo vyrui? Gal šitaip būčiau tapusi Mirabele?

Žiūrėjome viena kitai į akis. Ne, aš taip nebūčiau padariusi.

– Pabandykim dėl tvarkos panagrinėti šitas prielaidas, kad ir juokingą teiginį, jog aš su juo turėjau… romaną . Kodėl taip noriai priimi tai, kas šitaip žeidžia ir yra visiškai negarbinga? Kodėl nori su juo likti? Ypač jei gerai jį pažįsti. Šitaip tavo dukterys išmoks neteisingai vertinti žmonių santykius.

– Nekalbėk apie mano dukteris, tau jos neturi rūpėti.

– Po teisybei, man jos labai svarbios. Tai dėl jų aš… Tame, juk jis tai padarė – man taip gaila, kad negali to suprasti. Vis dėlto atsiėmiau savo pareiškimą, nes supratau, kad labiausiai nukentėtų Anansė ir Kora. Jei kas sužinotų, kad jų tėvas prievartautojas, tai apnuodytų joms gyvenimą, o jos to nenusipelnė, oho, tikrai nebūčiau jaudinusis, jei joms nebūtų reikėję gyventi tokioje bjaurioje aplinkoje.

– Pati nežinai, ką čia šneki.

– Puikiausiai žinau. Gal augai šeimoje, kur tėvai rodė, kaip myli ir gerbia vienas kitą, o gal augai su tėvais, kurie miegojo atskiruose kambariuose, retai kalbėdavosi, svaidėsi bjauriomis užuominomis apie vienas kitą, šnairavo ir kasdieniu savo elgesiu primindavo, kad jei vienas iš sutuoktinių savanaudis ir pasipūtęs, visi jam turi keliaklupsčiauti, nes tai lengviausia, nereikia ardyti nusistovėjusios tvarkos.

Mirabelė žinojo, kokioje šeimoje augau, buvau pasipasakojusi. Atsivėriau jai, nors neatviraudavau jau daugelį metų, ir išklojau visą teisybę apie savo šeimos gyvenimą. Apie savo tėvą, kuris galėjo būti mums meilus, bet nevengdavo nevaldomo įsiūčio priepuolių, apie motiną, kuri globojo mus ir auklėjo, bet nelauktai galėdavo tapti šalta ir abejinga. Atskleidžiau jai tokius dalykus, kokių nebuvau sakiusi net Skotui, nes gyvenimas jo šeimos namuose pranoko bet ką, niekur negalėjo būti taip blogai, kaip pas Čalėjus.