Dorothy Koomson - Mano vyro paslaptis

Kad mano, suprantu ne iš daiktų, kuriais jis apstatytas, bet iš savo nuotraukų ant sienų. Mokyklinės nuotraukos suklijuotos į vieną didelį chromuotą rėmą, dar atskirtos baltu kartonu ir sudėliotos pagal metus. Matau save šešiametę plonomis kasytėmis, septynmetę su išsipūtusiu plaukų kamuoliu, surištu į uodegą. Tėvelio draugo žmona pamiršo, kad tądien mokykloje bus fotografuojamasi, ir paliko mano plaukus sušukuoti tėveliui. Štai aš sulaukusi aštuonerių, su dviem ilgomis kasomis, jų galai papurenti, o ne papuošti kaspinais, nes man taip patinka. Devynmetės plaukai gana trumpi, nes tėvelis jau nesusidorojo, tai nusivedė pas kirpėją ir paprašė, kad nukirptų. Verkiau nesustodama. Aš dešimties – didžiulis afrikietės plaukų kamuolys, šypsausi objektyvui tarytum šauniausia dešimtmetė pasaulyje (atrodžiau išties kietai). Vienuolikmetės plaukai vėl iki pečių, nes mokykloje pasirodė ji, mama, nuėjusi į valgyklą paprašė vienos spalvotosios virėjos, kad ši man perduotų jos nupirktas plaukų priežiūros priemones ir pamokytų, ką su jomis daryti. Tada ir pradėjau naudoti kokosų aliejų. Aš dvylikos, plaukai krenta ant nugaros. Trylikos – paslaptingai dengia akį. Keturiolikos – slepiuosi už plaukų, veido beveik nematyti.

Nežinojau, kad ji turi šias nuotraukas. Rėmuose ant sienos yra ir kitų: aš ketverių metukų, žaidžiu su ja paplūdimyje, penkerių – atnešu jai arbatos į mūsų užpakalinį kiemelį, ji laiko mane dar visai mažytę ant rankų. Tai senos nuotraukos, nuo laiko parudusios, bet ji gerokai jas padidinusi ir pasikabinusi. Dar yra keletas iš pastarųjų mūsų metų, fotografuota mobiliuoju telefonu, sėdžiu savo automobilyje ir šypsausi jai, Levišamo kavinėje puikuojuosi jos didžiaisiais akiniais nuo saulės, nueidama atsigręžiu per petį pažiūrėti į ją, tiesiog šypsausi jai per kavinės staliuką. Nuotraukų kokybė prastoka, bet ir šias ji padidinusi ir pakabinusi. Visa siena vien mano nuotraukos. Mano.

– Šauni buvai, – sako Nojus.

Žiūriu į nuotraukas, ir širdis ima smarkiai plakti. Noriu pulti, versti stalčius, atidaryti spintas, karštligiškai ieškoti – kas dar iš mano gyvenimo čia užrakinta? Skubu prie didelio raudonmedžio bufeto šalia lango ir traukau stalčius. Pirmas pridėtas rankšluosčių, antras paklodžių, kiti du tušti, bet paskutinis pilnas laiškų su įstaigų antspaudais. Kaip stoviu, taip ir atsisėdu, susigūžusi imu vieną po kito traukti juos iš vokų. Tai laiškai iš mano mokyklų. Mokyklos kelionių, susitikimų blankai, atvirų vakarų skelbimai, mano mokymosi ataskaitų kopijos, – originalai kur nors tėvelio namuose, – net mano egzaminų tvarkaraštis.

– Nesuprantu, – sakau garsiai, nors viską kuo puikiausiai suprantu.

Ji prašydavo mokyklų, kad šios nuolat praneštų naujienas. Įdomu, ar pasisakė mokytojams, kad mane paliko, ar prisipažino, ar paaiškino, kodėl nebegali grįžti? Norėjo apie mane viską žinoti. Kaupė mokyklines nuotraukas ir mokymosi ataskaitų nuorašus. Štai kodėl žinojo, kada atvažiuoti po paskutinio egzamino. Štai kodėl žinojo, kad tėvelis sulaužė susitarimą. Tai ji, tikriausiai ji, prašė direktorės ir panelės Devendis pasikalbėti su tėveliu, kad leistų mane į mokyklos ekskursiją.

Ji visą laiką buvo ten. Dalyvavo mano gyvenime iš tolo.

– Aš jai daug reiškiau, – sakau Nojui.

Jis susiraito šalia, savas ir mielas. Apkabina mane.

– Žinoma, daug, – patvirtina.

– Tik pažiūrėk, – sakau tiesdama jam pluoštą savo praeities. – Visą laiką galvojo apie mane, stengėsi dalyvauti mano gyvenime kaip įmanydama.

– Matau, – sako jis. – Mažyte, iš to, ką sužinojai ir ką pati prisiminei, – iš visko gali spręsti: kažin ką būtų atidavusi, kad galėtų dalyvauti tavo gyvenime. Labai tave mylėjo. Ji buvo tavo mama.

– Mano mama.

Mama. Pavartalioju tą žodį burnoje tarsi skonėdamasi. Mama. Toks trumpas žodis, o reiškia tiek daug. Mama.

Žiūrinėju tą nuotrauką, kurioje ji laiko ant rankų mane – mažutę, rausvais šliaužtinukais. Ji pati puikuojasi daugybe afrikietiškų kasyčių, nežiūri į kamerą ir nesišypso, žvelgia į mane ir šypsosi man.

– Mama, – sakau nuotraukai. Tą žodį esu ištarusi vos kelis kartus. Čia pirmas kartas, kai išties noriu jį ištarti.

7 Kiek dantų krapštukų buvo numesta ant grindų filme „Lietaus žmogus“? – klausiama ironizuojant kino aistruolius. Garsiojoje „Lietaus žmogaus“ scenoje su nukritusiais dantų krapštukais vaidina Dastinas Hofmanas ir Tomas Kruzas.

21 Tamė

– Tai padarėt jūs, tiesa?

Stoviu šalia žudikės. Šalia tos, kuri tikslingai, sąmoningai, tyčia atėmė gyvybę. Ne tam, kad kam nors palengvintų kančias, ne gelbėdama kieno nors gyvybę. Norėdama sunaikinti, padaryti galą.

– Ponia Čalėj, – sako ji šypsodamasi man taip pat šiltai, kaip ir policijos nuovadoje per patį pirmąjį mūsų pokalbį. – Visada malonu jus matyti.

Akimirką suglumstu, tačiau paskui pagaunu tą jos veido išraišką, ši vos šmėsteli ir dingsta akių gilumoje. Ji supranta, kodėl aš čia, ir grakščia ranka mosteli, kad sėsčiausi priešais ją.

Radau ją žvirgždėtoje pakrantėje, paplūdimio kavinukėje prie staliuko ant pakylos. Iki čia atklysta nedaugelis, mat įdienojus visai netoliese praplaukia žvejų valtys, saulė būna gana aukštai, ir žuvies kvapas rieste riečia nosį.

Jos plaukai palaidi, veidą dengia akiniai nuo saulės, ant plastikinio stalelio guli knyga. Dažniausiai ją matydavau su kostiumėliu, o šiandien mūvi džinsus, vilki gražią gėlėtą palaidinukę ir zomšinį švarkelį – matyt, jai laisvadienis.

– Prašom sėstis, – ji šneka vis taip pat šiltai ir svetingai, nusiėmusi akinius baksteli jais į kėdę priešais.

Negaliu atitraukti akių nuo jos rankos. Rankos, nužudžiusios Mirabelę.

Aš svarstau. Tai lankoma vieta, tiesa, žmonių nedaug, bet mus iš kavinukės puikiausiai mato vyras dėmėta prijuoste. Keli žmonės palei pat jūrą sėdi ant sulankstomų kėdžių, viltingai sumerkę seklumėlėse meškeres. Čia ji man nieko nedarytų. Jos stilius – žmogžudystė privačioje aplinkoje. Itin apdairi žudikė.

Vis dar neryžtingai sėduosi ant plastikinės kėdės. Ji ir vėl nusišypso. Ar šypsojosi ir tada, kai stengėsi išlaikyti Mirabelę po vandeniu, o gal iš neapykantos rėkė ir plūdosi? O gal jai tai nieko nereiškė, tiesiog reikėjo padaryti, ir viskas?

– Noriu atsigriebti, nes jau seniai neskaičiau, – sako rodydama knygą ant stalo, ši guli nugarėle į viršų.

Negaliu liautis spoksojusi į jos rankas. Švelnios ir laibos, nagai trumpi ir tvarkingai apkirpti.

– Taigi kuo galiu jums padėti?

– Tai padarėt jūs, tiesa? – pakartoju savo klausimą.

Įduria į mane žvilgsnį, galvą krypteli į šoną lyg svarstytų, ką atsakyti. Kaip ir Veidas, aš nė karto į ją neįsižiūrėjau. Visad laikosi nuošalyje, bet dabar suprantu, kuo patraukė Mirabelę. Jos veidas mielas ir jaukus, turbūt neprieštarautum tokį išvysti kas rytą atmerkęs akis, tarytum jį kuriant taikyta šimtai tūkstančių šypsenų, kol sulieta į vieną, įkūnijančią prieraišumą. Jei nežinočiau, kad ji žudikė, laikyčiau tikra gražuole.

– Nesuprantu, apie ką kalbat, ponia Čalėj, – atsako ji.

– Tiek daug smulkmenų mane trikdė, tiek dalykų, kurie atrodė nei šiokie, nei tokie. Pirmiausia, kad pirmąkart pas mus atėjusi mane išsyk pažinote. Nepasiteiravot vardo, – juk duris galėjo atidaryti bet kas, – nes žinojot, kad tai aš.

Labą dieną, ponia Čalėj. Ar jūsų vyras namie?

– Dar atsimenu, kaip Mirabelė suirzo prie savo namų, kai judu su Veidu vis baigdavot vienas kito sakinį. Nebuvo įsižeidusi, bet pavyduliavo, kad turite kitą asmeninį gyvenimą, o ji jame nedalyvauja.