Dorothy Koomson - Mano vyro paslaptis

– Kai susidraugavau su Tame, jis lyg apsitvarkė, o tada mudvi ėmėme bėgioti, ir še tau kad nori – jis vėl ėmė manęs nekęsti. Dar baisiau nei pirma. Bjauriau, baisiau, visiškai atvirai. Ir ėmė priekabiauti pasitelkdamas pornografiją.

– Manau, turi jį įskųsti už lytinį priekabiavimą.

– Man patinka mano darbas.

– Na, jis bus išmestas, o tu galėsi dirbti toliau.

– Tikrai, taip visada ir esti. Moterys neišvadinamos lesbėmis, jos nedrumsčia ramybės, jei praneša apie tokį vyruką, jo niekas nelaiko geru žmogumi, tik palaidaliežuviu, mėgstančiu nešvankius juokelius, o juk užtektų tekštelti tokiam per nagus. Sakyk, gal aš jau čia buvau?

– Iš to supratau, kad galiausiai reikalai susitvarkys. Nes kam gražuolei ir toliau draugauti su savo bėgimo partnere, jei šią prievartauja tos vyras? Bet ne, nesusitvarkė. Gražuolė buvo taip pavergta naujosios draugės, kad negalėjo jos atsisakyti. Kas, kad draugės vyras bandė ją išprievartauti?

Tamija Čalėj susigūžia iš siaubo. Ji nemėgsta apie tai galvoti, tiesa? Žinojo, kad jis taip padarė, bet jai patiko apsimesti, kad viskas gerai, ir toliau miegoti su prievartautoju vienoje lovoje. Jai reikia sau pasakoti, kad ji nežinojusi, nemaniusi, kad jis sugebėtų, kad galiausiai ji padarė teisingai. Višta, ir tiek.

– Gražuolę tai gerokai pribloškė. Kiek aš su ja sėdėjau ir guodžiau verkiančią dėl to, kas įvyko, kas dar įvyks. Ji nenorėjo skaudinti bėgimo draugės, bet nenorėjo, kad ir jis sausas išliptų iš vandens. Juolab kad toji draugė nieko nė neįtarė. Tad gražuolė sukaupė drąsą ir parašė pareiškimą. Aš… mano draugė ją įtikino, kad ėmėsi tos bylos, kad nori pateikti kaltinimą tam vyriškiui, taip nuskriaudusiam gražuolę, jos gyvenimo meilę. Be to, žinojo, kad šitaip užsibaigs visa, kas gali būti tarp gražuolės ir jos bėgimo draugės.

– Jei būtum mačiusi, kaip pakrantėje ji vos neišverkė akių… Vargšė Tamė. Jaučiuosi baisiai.

– Tai jis turėtų baisiai jaustis. Ir ji, jei sužinotų, su kokiu padugne gyvena.

– Ji pažįsta jį pusę gyvenimo. Kaip jai permanyti, koks jis iš tikrųjų? Juk tasai žmogus išgraviravo vestuviniuose žieduose datą, kai turėjo gimti vaikelis, kurį ji prarado. Kaip jai patikėti, kad toks dėmesingas vyras galėtų šitaip pasielgti?

– Žinai, tokie vyrai, kaip jis, nedaro šitaip nei iš šio, nei iš to. Nuolatos tai matau. Viskas prasideda nuo menkutės neištikimybės, paskui vis bjaurėja, o kai jie darosi vyresni, – jo atveju prisideda ir sėkminga karjera, – nė nebesislapsto, nes beveik nieko nebebijo. Vis dėlto tau dėl nieko nereikia rūpintis, galvok tik apie tai, kas geriau tau pačiai.

– Deja, gražuolė nepajėgė su tuo susitaikyti. Negalėjo pakęsti, kaip dėl tyrimo eina iš proto jos bėgimo draugė. Nesistengė dėl savęs, nepalaikė manęs, nors man buvo daromas didžiulis spaudimas, jai rūpėjo tik ji. Tai buvo blogiausia, ko galėjau… ko galėjo tikėtis mano draugė. Ji maldavo gražuolę apsigalvoti, pasvarstyti, kas atsitiks jos karjerai – mat gražuolės viršininkai labai nenorėjo, kad ji persekiotų visiems pažįstamą verslininką, net jei jis ir kaltas dėl tų dalykų, kuriais – žiauria pornografija, ištvirkavimu – jie ir patys buvo susitepę. Draugė pateikė jam ieškinį, nes tai buvo teisinga, o dabar jai tenka gėrėtis, kaip jis išsisuka patenkintas. Cha cha. Ar supratot, kaip viskas buvo?

Gražuolė nebeketino apsigalvoti, jai daugiau niekas nerūpėjo, tik bėgimo draugė ir jos vaikai. Mat praeityje ji pati buvo nedorai pasielgusi, tai stengėsi padaryti ką nors teisingai. Nenorėjo sužlugdyti nekaltos moters ir jos vaikų, kaip buvo padariusi kadaise. O kaip aš? Ar aš jai ką nors padariau? Ar mano vaikai jai ką nors padarė?

– Tai dėl to ją ir nužudėt? – klausia Tamija Čalėj, nekaltybės pavyzdys, tarytum visa tai įvyko anaiptol ne dėl jos kaltės.

Jai tas pats, tiesa? Tas pats, kuo virto mano gyvenimas – kad mano įsimylėjimas, regis, pirmas toks, galiausiai atskleidė manyje tai, ko visą laiką stokojau. Nebuvau palaužta, nebuvau vieniša, tik gyvenau ne su tuo žmogumi. Kol pamačiau, kad viskas vėl slysta man iš rankų: darbas būtų tapęs nepakenčiamas, jei būčiau jį taip ir paleidusi. Daugumas vyrų manim nepasitikėjo, nes neprisidėdavau prie jų šiurkščių juokelių, apsimesdavau negirdinti kvailų seksistinių anekdotų, jie būtų apkalbėję mane, neva aš nekenčianti vyrų, ir pagaliau pasijutę teisūs – kad esu tikra lesbė (jie taip mane vadindavo, nes nesileisdavau su jais flirtuoti), viso labo jaučianti pagiežą šauniam vyrukui, gal ir sukančiam į šalį, bet juk tai joks nusikaltimas.

Tamija Čalėj nesupranta, kad gražuolė, stengdamasi apsaugoti savo bėgiojimo draugės šeimą, griovė mano draugės gyvenimą.

– Taip negalėjo ilgai trukti. Mano draugė buvo pasiryžusi bet kam. Ji vis dar stengėsi įrodyti gražuolei savo teisybę. Viskas taip ir buvo, suprantat? Ji stengėsi, kad toji pagaliau suprastų. Bet gražuolė nepajėgė suprasti. Tik kartojo, kad reikia pasinaudoti proga ir išpirkti kaltę už tai, ką kadaise padarė. Esą ji suteikė sielvarto vienam iš visos širdies mylimam žmogui, todėl nebenori ardyti gyvenimo kitiems, net jei tai reikštų jos pačios galą.

– Jei liausiuosi skaudinusi tas mergaites, jei neleisiu, kad jos patirtų policijos tyrimo ir teismo pragarą, gal viskas susitvarkys. Gal kas nors pasislinks pačioje visatoje, viskas stos į savo vietas, o ji vėl mane mylės, kaip mylėjo iki šiol. Pažiūrės į mane, kaip žiūrėdavo, ir pagaliau ją susigrąžinsiu. Norėčiau, kad kaip nors suprastum – ji man viskas, noriu, kad vėl mane pamiltų. Atiduočiau kažin ką, kad vėl pamiltų .

– Aš… mano draugė suprato, kad gražuolė kalba apie savo čionykštės karjeros ir gyvenimo Dievo Apvaizdos aklagatvyje pabaigą, bet draugei atrodė, kad tai reiškia visa ko pabaigą. Ji atėjo pasikalbėti su gražuole, paklausti, ar toji nepakeitė savo nuostatos, ir pamatė, kaip ji pusnuogė įsileidžia bėgiojimo draugę į namus. Beveik nė nesislapstydama. Draugė laukė, kol ši išeis, ir svarstė, ką gražuolė ketina paaukoti, kol suprato, kad bėgiojimo draugei negana materialinių aukų – mano draugei teks patirti, ką reiškia viską prarasti.

– Tu manęs nesiklausai. Turiu tau kai ką pasakyti. Pasiskųsk, kad jie norėjo tave įbauginti, sakyk, buvai išsigandusi, kaip tai paveiks Čalėjų vaikus, kalbėk bet ką. Aš pridursiu, kad mačiau ją ką tik išeinant…

– Tai tu buvai netoliese? Seki mane?

– Ne taip, kaip manai.

– Tai reiškia – taip.

– Gal baigsi kaitalioti temą? Mano viršininkai nori kelti tau bylą dėl policijos laiko gaišinimo, tai rimta. Tau reikia grįžti prie savo pareiškimo.

– Tu manęs nesiklausai. Vadinasi, nebėra jokios prasmės su tavimi kalbėtis. Einu išsimaudyti vonioje.

– Ne, tu… Apsivilk chalatą. Sugrįžk. Nenueik taip nuo manęs. Negi niekad…

Bandau pamiršti, kas tada atsitiko. Bandau negalvoti apie tai, nes viskas galėjo būti kitaip, jei ji būtų manęs išklausiusi. Būtų buvę į gera mums visiems, jei ji būtų padariusi, kas priklauso.

– Aaaaaai! Ką darai? Vos nepaskandinai. Ar negali išeiti? Nebeturiu ko tau sakyti.

– O aš turiu labai daug.

– Nenoriu girdėti.

– Kas sau manaisi esanti? Dėl tavęs viską padėjau ant kortos – ir darbe, ir namie.

– Žinau, žinau, aš tau be galo dėkinga, bet…