Dorothy Koomson - Mano vyro paslaptis

22 Flerė

Ponia Č. pakvietė mane susitikti čia, paplūdimy.

Braitone ši vieta man labiausiai prie širdies, jei tik įmanyčiau, galėčiau čia praleisti visą laiką.

Sėdime tylomis jau gerą valandėlę, ji turėtų man ką nors pasakyti. Spėju iš to, kaip kalbėjosi telefonu, iš neramaus veido, – man priėjus, jis iškart krito į akis, – iš to, kaip nesiliauja virpėti.

Nenoriu nieko girdėti, kad ir ką sumanė. Verčiau pasiliktų sau, nes kol kas tik bandau prisitaikyti prie šio pasaulio, kurį mama jau paliko – galiu ją taip vadinti visai nebeužsikirsdama. Tai savotiška vieta. Taip nedegina pyktis, ne toks įtikinamas pojūtis, kad buvau apiplėšta. Turbūt pamažu stojuosi į vėžes.

– Žinau, kas nužudė tavo motiną, – prataria ponia Č., šitai sako taip švelniai, tarytum mostelėtų paukščio sparnu. – Man be galo gaila. Kaip gailiuosi, kad taip atsitiko. Gailiuosi, kad pati turiu pranešti tau šitą žinią. Bet manau, gal bus geriau, jei išgirsi iš manęs, ne iš policijos.

– Vadinasi, tai ne jūs? – sakau su vos girdima humoro gaidele.

Ji purto galvą.

– Ne, mieloji, ne aš.

– Tik pasitikrinau, – tariu aukštesniu ir skambesniu balsu. – Gerai.

Drebėdama graibausi vidinėje kišenėje cigaretės. Mane kaip reikiant purto. Kaip reikės užsidegti? Išsitraukti cigaretę iš pakelio tai išsitraukiu. Ir bruku atgal. Nenoriu rūkyti. Nenoriu nieko daryti, o mažiausiai girdėti, ką pasakys ponia Č.

– Kas jis?

Ji mane apkabina ir prisitraukia prie savęs, kaip darydavo mama, sekdama pasaką; mudvi glausdavomės viena prie kitos ant sofos. Stengdavausi būti prie jos kuo arčiau ir norėdavau, kad pasaka truktų amžinai, ir man nereikėtų atsitraukti. Ponia Č. laiko mane apkabinusi ir pasakoja, kaip žuvo mano motina. Pasako, kas tai padarė ir kodėl. Tik nepasako, ką man su šia žinia daryti. Nepasako, kaip turėsiu gyventi, visa tai žinodama. Štai ką ji kalba:

– Tavo motina buvo viena nuostabiausių moterų, kiek man teko pažinti. Ji pasielgė neteisingai, bet tai žinodama vis dėlto liko neįtikimai žmogiška. Labai ją mylėjau. Norėčiau būti nors per pusę narsi, kokia buvo ji, ir turėti nors trupinėlį tos drąsos, kurią turi tu.

Negaliu pratarti nė žodžio, nes gerklę lyg kas laiko užėmęs.

– Atnešiau štai ką, – sako ponia Č., kiša ranką į kišenę ir išsitraukia nemažą maišelį sumuštiniams, prikimštą rožių žiedlapių. – Galėtume išbarstyti į jūrą ir palinkėti jai geros kelionės.

Atsigręžiu į ponią Č. Galvoje net spengia. Esu visiškai sutrikusi.

– Man tai irgi patinka, – sakau. – Iš tiesų patinka.

23

Po trijų savaičių Beatriksė

Kreipiuosi į save – brangioji, tu gali tai padaryti. Siunčiu tau visą savo meilę. Beatriksė x

– Pasiruošusi, – sakau jai.

– Gerai, tada einam, – atsiliepia ji.

Trypčioju, nors ir maniau, kad esu pasiruošusi. Dairausi po savo buto prieškambarį, žinau, kad šaldytuvas prigrūstas, miegamajame lova perklota, padėta dar viena antklodė, šūsnis diskų su filmais, dar didesnė krūva knygų ir žurnalų, ąsotis vandens, patogi pižama, o ne tie pasirodyti skirti naktinukai, kuriuos kadaise dėvėdavau. Telefonas. Iš mano geriausios draugės svetainės atitemptas ir padovanotas milžiniškas televizorius. Viskas suruošta, bet jaučiu, kad kažko ieškau, – taip buvo ir anąsyk.

– Labai bijau, Tame, – prisipažįstu.

– Suprantu, – sako ji. – Bet tu vis tiek neįtikimai drąsi.

– Nemanau.

– Vis dėlto esi. Gali vis dar bijoti, nors ir esi drąsi. Tu gali padaryti, – įkalbinėja ji. – Beje, kas baisiau – pirmasis gydymas vaistais nuo vėžio ar mama, atvykstanti neribotam laikui?

– Tylėk! – šnypščiu jai, tuoj susijuoksiu, nes ji žino, kas man baisiau. – Jau dabar ima pagunda pulti atgal į lovą, kol visa tai vyksta, turint galvoje ir mamos viešnagę.

– Kada ji vėl atvyksta?

– Pati puikiausiai žinai – poryt.

– Taip, žinau.

Ji čiumpa savo rankinę, tada manąją, atidaro duris, atsigręžia į mane ir atkiša ranką.

– Eikš.

Mano ranka kaipmat įslysta Tamei į saują, žengiu lauk jai iš paskos.

Lėtai uždarau duris sau už nugaros. Žinau, kai kitą kartą jas darysiu, tai bus jau kitas mano gyvenimo tarpsnis.

Flerė

Iš Gėlių paplūdimio mergaitės internetinio dienoraščio

Štai ką užrašiau ant atviruko, kurį šiandien išsiunčiau tėveliui.

Brangus Tėveli, myliu tave, bet būk geras, liaukis skambinęs. Dabar visiškai negaliu su tavim kalbėti. Greit sugrįšiu, tada galėsim pasišnekėti. Dabar gyvenu su geriausia mamos drauge ir jos šeima. Ketinu stoti į vietos koledžą. Turiu vaikiną, jis irgi atsikrausto čia. Svarbiausia, aš ketinu stengtis būti laiminga. Noriu, kad būtum laimingas ir tu. Prašau to. Aš nuoširdžiai, nuoširdžiausiai tave myliu. Flerė x

24

Po trijų mėnesių Tamė

– Šššš, negalima žadinti debesų, – šnibžda Anansė.

Mes visos trys paplūdimyje, vėl žiūrime į dangų.

– Mes vis tiek nežinom, kur jie miega, – šnibžda Kora taip pat tyliai.

– Aš žinau, – švelniai sakau joms.

– Kur, mama? – klausia abidvi.

– Rožių žiedlapių pajūryje.

– Kartu su tetute Mirabele? – klausia Kora.

– Taip.

– Ten labai gera miegoti, – nusprendžia Anansė. – Smagiai pasibūkit su tetute Mirabele, – palinki ji dangui.

– Taip, smagiai pasibūkit, – priduria Kora.

Ant mūsų užslenka šešėlis, ir abi mergytės klykteli nudžiugusios, pašoka nuo suolo…

– Tėvelis! – šaukia abi.

Tildymas, kurio reikėjo miegantiems debesims, jau užmirštas. Jos puola prie jo tarytum nemačiusios šimtą metų, nors iš tiesų tik tris dienas.

Jis suklumpa ant kelių ir stipriai jas apkabina. Rodo, kaip smarkiai jas myli, kad yra pasirengęs dėl jų aukotis. Tai ne vien žodžiai ar parodomieji mostai, jis pasiima jas savaitgaliui ir visą laiką praleidžia kartu. Žaidžia, ruošia namų darbus, verda ir skalbia. Ir kasdien rodo, kad jos jam svarbiausios.

Dar tebevaikšto į psichoterapijos seansus, dar tebelanko nusikaltėlių kursus, vis dar stengiasi tapti geresnis.

Atsistoju, nusipurtau ir pasitaisau paltą.

– Iki pasimatymo, – sakau ir bučiuodama jas abi sulaikau prispaudusi lūpas prie galvučių.

Palieku jas savaitgaliui ir einu šalin, dabar jau lengviau, nors vis dar geliama širdimi. Nėra daugiau kaip tai aprašyti. Tačiau ir tai yra mano gyvenimas.

– Smagiai pasibūkit.

– Iki pasimatymo, mama, – atsiliepia darnus choras, jau įpratęs prie tvarkos. – Pasibūsim.

– Paskambinsim tau vėliau, – tikina Skotas.

– Taip, puiku, – ir aš jau įpratusi.

Pradedu savo kelionę per akmenėlius iki tako, širdį gelia vis labiau, vis stipriau. Iš tikrųjų tai visiškai neatlėgsta, kol vėl pasiimu jas, juk šitaip ilgai nebūname kartu.

– Vaje, – staiga sušunka Skotas.

Stabteliu ir atsigręžiu.

Jis krypteli smakrą, kaip darydavo kadaise, prieš daugelį metų.

Tarp mūsų jau viskas baigta, bet mes turime Korą ir Anansę, turime savo pirmagimio atsiminimą, yra dar gyvenimas, jį turėjome, kol dar mūsų istorija buvo rašoma. Bet kurio tų dalykų esame susieti. Ir toji meilė, kurią jam jaučiau, kuri, žinau, niekada visiškai neišnyks.

Ir mano veide išplinta šypsena, kaip visus tuos metus.

Koja už kojos slinkdama namo, žvalgausi į debesis. Slenka ir jie, visiškai nekreipdami dėmesio į pasaulį, gal jau taikydamiesi numigti Rožių žiedlapių pajūryje, o gal tiesiog sklęsdami į kitą Žemės rutulio pusę.