Dorothy Koomson - Mano vyro paslaptis

– Ne. Nebeprisimenu, kada lioviausi ieškojusi. Retsykiais, kai ką nors sutinku, man pasidingoja, kad tai ji, nes akys visad ieško jos tokios, kokią mačiau paskutinį kartą, supranti? Nuolat ieškau jos jaunos, ne tokios, kokia turėtų būti dabar.

– Ar kada nors buvai apsisprendusi grįžti?

– Taip. Nenutraukiau ryšių, skambinau vos ne kas antrą dieną, rašiau laiškus, siuntinėjau atvirukus, važinėjau į svečius. Bet išvykau per vėlai. Kai pabandžiau sugrįžti, buvo jau vėlu, buvo praėję per daug laiko, nors išties ne daugiau kaip metai. Jis nebenorėjo, kad grįžčiau, puikiausiai apsiėjo ir be manęs.

– Kaip tada jauteisi?

Jos veide šmėstelėjo kančia, bet kaipmat dingo, ir ji vėl tokia, kokią gavau pažinti.

– Padariau klaidą, dabar galiu tai pripažinti. Ilgai visus kaltinau, kad nesuprato, kad neturėjo kantrybės, kad nepristabdė savo gyvenimo ir neluktelėjo, kol surasiu save. Man nereikėjo taip ilgai būti svetur. Ėmiau gilintis į save, man patiko naujasis gyvenimas. Štai šito niekaip negaliu suprasti. Ar turėjau pasilikti ir mirti – kasdien po truputį, kol galiausiai vieną rytą būčiau pabudusi ir apsižiūrėjusi, kad iš manęs nieko neliko, – ar išvažiuoti, kaip ir padariau, kad galėčiau vėl gyventi?

– Turbūt iš tikrųjų niekad ir nesužinojai, juk jau tada pasirinkai.

– O ką būtum dariusi tu?

– Aš? Nežinau. Jei kalbėtume apie Korą su Ananse, nė galvoj netelpa, kad galėčiau išvažiuoti, taip pat neįsivaizduoju, kad palikčiau Skotą. Turbūt jis pernelyg tvirtai įpintas į audinį, iš kurio sudaryta aš pati.

– Todėl aš ir leidausi į paieškas. Ieškojau žmogaus, kuris buvo mano pačios audinio gija. Niekada neužmiršiu, kaip mano vyras užtrenkė duris man prieš nosį. Tąsyk vos nepalūžau. Galiausiai sugniužau pamačiusi… pamačiusi, kokią padariau žalą. Tikinti save, kad elgiesi teisingai, visada buvo lengva – kol savo kailiu nepatyriau nuopuolio.

Ėmė trinti rankas tarytum norėdama sušilti. Ir man darėsi žvarbu – nors diena karšta, mudvi kaip reikiant nepasimankštinome ir per staigiai atvėsome, sparčiai džiūstant prakaitui.

Mirabelė pasakojo toliau:

– Buvau pati kalta. Ilgai stengiausi sugrįžti, bet jis atsisakė net įsileisti pro duris. Tada pasižiūrėjau į save iš šalies, be jokio gailesčio. Ir nusprendžiau pasikeisti. Gauti gerą vietą ir pasitempti, tapti verta pagarbos, sumania darbuotoja. Čia pat užsirašiau į koledžą, baigiau bakalauro studijas, paskui magistro, kartu visą laiką siekiau įgyti kuo daugiau darbo patirties. Kad tapčiau tokia, kokia esu, dirbau nematydama šviesios dienos.

– Taip, tai iš tiesų apsimokėjo.

– Ne, neapsimokėjo, – tarė ir nusišypsojo taip, kad man smigtelėjo į širdį. – Tame, aš vis dar viena. Vis dar atskirta nuo žmogaus, kurį myliu labiau už viską pasaulyje. Atvykau čia ieškodama tos, kuri buvo mano gyvenimo audinio gija. Likau čia siekdama meilės ir pilnatvės, nors tai galėjau turėti namie. Tik tada nežinojau. Stengiuosi, kad tai manęs nepriveiktų, bet, supranti, kartais taip įvyksta.

– Jis vis dar nenori, kad grįžtum?

– „Dabar jau nebegali pasirinkti, grįžti ar ne“, – taip jis man kadaise pasakė. Esą reikia pasvarstyti, kaip eiti pirmyn.

– Norėjai, kad jis būtų tavo vaiko tėvas, bet nėštumas nepavyko? Viskas dėl to? Tai todėl jį taip myli? Prisimenu, man tas pats buvo su Skotu, pasijutau tokia tuščia, norėjau, kad mane iškart pripildytų kitas vaikelis, bet vėliau bijojau prisiimti tokią atsakomybę – o jei vėl taip atsitiks? Tada supratau, kad esu beprotiškai priklausoma nuo Skoto. Nežinau, kur būtume mudu, jei nebūtų įvykusi ta nelaimė, bet po jos neįsivaizdavau be jo savo gyvenimo. Negalėjau be jo, nes buvo vienintelis žmogus, geriausiai žinantis ir suprantantis, ką jaučiu. Niekas nežino, kad Skotas pasiūlė į mūsų vestuvinius žiedus įrėžti datą, kai turėjo gimti mūsų pirmasis vaikelis, vadinasi, ir jis apie tai galvojo. Jei taip, galiu suprasti, kodėl buvai tokia neatsiejama nuo jo. Ar taip?

– Tam tikra prasme, – pratarė ji tyliai.

– Praradai vaikelį? – paklausiau tiesdama ranką, kad paglostyčiau jai nugarą.

Mirabelė kone dejuodama atsiduso iš pačios gilumos.

– Negaliu apie tai kalbėti. Ką aš padariau… Kaip ją apleidau, – bešnekant ją ėmė dusinti, bet po kelių akimirkų ji vėl kvėpavo tankiai ir giliai. – Nuolat matau jos veidą prieš akis, nuolat apie ją svajoju… Viskas, ką darau, – tik jai, tik dėl jos… Ak Dieve, Dieve.

Ir delnais užsidengė veidą. Gaudė orą greitai, trūksmingai, kol galiausiai ėmė kvėpuoti lygiau.

– Negaliu apie tai galvoti. Man reikėjo būti su ja, bet to nepaisiau ir ją praradau. Negaliu apie tai galvoti.

Paėmusi ją už parankės, sunėriau mudviejų pirštus ir prisiglaudžiau dar arčiau, lyg sakydama, kad gali manimi pasikliauti.

– Žinau, kad elgiuosi taip, tarytum man niekas nesvarbu, kad esu stipri, o gyvenimas ir skirtas juo naudotis, kad galiu daryti, ką noriu, vykti, kur noriu, bet… aš šąlu. Be jos šąlu.

Apglėbiau ją ir prisitraukiau prie savęs. Ji padėjo galvą man ant krūtinės, pajutau, kaip kiek atsileidžia. Priglaudžiau dar arčiau, dar tvirčiau ir beveik nesąmoningai pabučiavau į kaktą, kaip Korą ar Anansę, kai joms ką nors skauda.

Kai įsivaizduoju savo vaikelį, man skaudu, bet netekti vaiko, kurį auginai, pažinojai kiekvieną jo veido bruoželį, ilgomis naktimis migdydama pripratai prie jo alsavimo, netekti vaiko, kurio šypsena kėlė iš giliausios duobės… Net galvoti apie tai kančia.

– Atleisk, – tarė ji atšlydama. – Man jau geriau. Dabar jau geriau.

– Nebūtinai visada turi atrodyti narsi. Retkarčiais gali truputį sugniužti.

– Taip, nepriekaištingoji Tame, žinoma.

– Aš? Nepriekaištingoji? Nieko sau! Siekiu būti nepriekaištinga, tai tiesa, tik niekas nekreipia dėmesio – geriausiu atveju.

– Nemeluoju. Mačiau tave su vaikais, žinau, kokia esi iš tikrųjų.

– Ne, matei su vaikais tik tada, kai viskas klojasi gerai. Nematei manęs stovinčios miegamajame ir stūgaujančios kaip šmėklos, nes mergaitės niekaip nebaigia triukšmauti ir nė neketina miegoti. Nematei užlindusios apatiniame tualete paverkti, nes nesusitvarkau. Dabar man kiek lengviau, jos daugeliu atžvilgių vyresnės, dabar nebeužeina noras išeiti ir nebegrįžti net, ooooi, dvi valandas ir trisdešimt septynias minutes.

Jos veide šypsena nušvito kaip saulė, užtekanti virš Braitono, – skleidžianti šilumą ir nuostabi.

– Iš tikrųjų norėdavai išeiti ir viską palikti?

– Taip, manau, kad tai patiria kiekviena motina. Tik nė viena nepasakoja apie sunkias valandėles, tiesa? Gali išgirsti apie bemieges naktis, apie tai, kaip trūksta laiko pabendrauti, tačiau niekas nesiskundžia, kad nėra laiko pamąstyti apie save, ko norėtum gyvenime. Jokia mama nesiskundžia bijanti, kad viską daro ne taip ir tik kenkia savo vaikui. Niekas nepasakoja, kaip gelia ir tau, kai skauda tavo vaikui, kai nežinai, kaip apmalšinti jo skausmą. Negirdėti ir apie baimę kartą pažvelgti į veidrodį ir suvokti, kad į tave žvelgia visai ne ta, kurią tikėjaisi išvysti, ir kas žino, kas nutiko tai moteriai, kuri turėjo pasirodyti.

– Tau tai negresia, – pasakė dar plačiau šypsodamasi Mirabelė. – Iš tikrųjų.

Pakėlusi ranką man prie veido nykščiu švelniai paglostė skruostą, kadaise panašiai darydavo Skotas, kai mudu pradėjome viešai rodytis kaip pora ir naudodavomės kiekviena dingstimi paliesti vienas kitą.

– Priminei man draugę, kurios čia, Braitone, ieškojau, – tarė ji atitraukdama ranką, bet tebesekdama mane įdėmiu žvilgsniu. – Kartais net dingojasi, ar tik ji nepersikūnijo į tave.