Dorothy Koomson: Mano vyro paslaptis

Kai dėžutė buvo iškraustyta ir aš nieko negavau, apsidairiusi supratau, kad esu kitokia, ir pasijutau, tarytum vidujai traukčiausi į kamuoliuką. Pradėjo gniaužti gerklę, ir vis dėlto negalėjau leisti, kad kas nors pamatytų, kaip man tai svarbu. Sėdinti šalia geriausia mano draugė Filisė Latan pasakė: „Galim pasidalyti manaisiais.“ Bet aš nenorėjau, tai buvo atvirukas nuo Hario Nanteso, smirdaliaus netrinkta galva, ir vis dėlto ji pasielgė maloniai, todėl aš truputį palaikiau atviruką, o paskui turėjau grąžinti, kad Filisė nemanytų, jog ketinu pasilikti sau.

Aš niekam nepatikau. Nė vienam. Tiesą sakant, netroškau berniukų dėmesio, bet ir nenorėjau pasirodyti nepatinkanti nė vienam, negavusi jokio sveikinimo. Turbūt visoje mokykloje vienintelė likau be nieko.

Ėjau namo vilkdama kojas, dar nepasukusi už kampo supratau, kad Ženevjeva su Sartu nesiliaus iš manęs šaipytis. Man, jaunėlei, ir taip nesaldu gyventi, o dabar neturėsiu kur dingti nuo jų juokelių.

Staiga iš kažkur išdygo Skotas. Atsistojo priešais apskuręs kaip visada – turiu galvoje, kokia prasmė jam ryšėti kaklaraištį, jei šis vos laikėsi, o marškiniai visi dėmėti, nešvarūs, išlindę pro mokyklinio švarkelio apačią. Raudonąjį bluzoną Skotas buvo susijuosęs per liemenį, pilkos kelnės taip pat atrodė nešvarios.

Valandėlę jis stovėjo tylėdamas, galiausiai ištarė: „Štai!“ – ir atkišo raudoną voką. Man nespėjus paklausti, kas tai, nuskuodė tolyn, o prie juodo odinio krepšio, permesto per petį, rankenos pririšti futbolo bateliai daužėsi į šoną. Stovėjau ir žiūrėjau į lekiantį Skotą, nė nežvilgtelėdama į voką, kol vaikinas dingo už kampo pačiame gatvės gale.

Atplėšiau voką, jame atvirukas su baltu meškiuku, laikančiu didžiulę raudoną širdį, ant jos užrašas „Linksmos Valentino dienos“, o atvertus – „Tavo slaptas gerbėjas“. Paties Skoto ranka dailyraščiu pakeverzota:

Tau viskas gerai, taip.

Supratau, ką jis turėjo galvoje: aš jam nepatikau, kaip Hariui patiko Filisė, jis tik norėjo, kad man nebūtų liūdna, kad nebūčiau vienintelė visame pasaulyje be Valentino dienos sveikinimo.

Paltas. Bateliai. Rankinė. Telefonas. Piniginė. Pinigai. Raktai.

Prieš dvidešimt ketverius metus

– Ką ten veikei su Čalėjų berniūkščiu? – po pietų pasiteiravo Ženevjeva.

– Ką turi galvoje?

– Mačiau jus – pro miegamojo langą. Jis ten stovėjo, kažką tau sakė. Tarsi padavė atviruką. Ką jūs ten darėt?

– Nieko, – atšoviau.

– Laikykis nuo jo atokiau, Tame, – įspėjo ji.

– Aš ir laikausi. Ėjau namo, o jis ten vaikščiojo.

– Kvietė tave kur nors?

– Ne!

– Klausyk, laikykis nuo jo kuo toliau, kitaip pasakysiu mamai ir tėčiui.

– Sakyk ką tik nori! – atrėžiau. – Aš nieko nepadariau.

– Žinai, jų šeima tikri rasistai.

– Kodėl man turi rūpėti? Kalbėjausi su juo tik kartą gyvenime, ir tai anksčiau. Viskas.

– Tame, patikėk manim, Čalėjus yra tikra nelaimė. Laikykis nuo jo atstu.

Gūžtelėjau pečiais, nes mano vyresnioji sesuo, tiesą sakant, nieko nesuprato. Man jis nepatiko, aš jam nepatikau. Nuo ano susitikimo prie direktorės kabineto durų mes daugiau nesikalbėjome ir turbūt nebūtume kalbėjęsi. Jis tik gražiai pasielgė, ir viskas. Taip, tai Čalėjus, taip, visi Čalėjai – neišskiriant jo – yra tikra nelaimė, bet juk ir jam leista nors kartą gyvenime gražiai pasielgti, ką?

Mirabelė atvyksta prie namo greičiau, nei iš jos gali tikėtis, apsivilkusi auksaspalvį sportinį kostiumą – patariau jai nusipirkti jį, kai vaikščiojome po parduotuves ieškodamos naujo bėgiojimo komplekto man pačiai.

– Neturiu jokios gėdos, dabar jau tikrai tuo įsitikinsi, – pasakė ji tada ir ant kartelės susirado savo dydžio kostiumą.

– Negi ketini įsitaisyti ir auksinius dantis, kad derėtų prie šito? – pasidomėjau.

– Negundyk manęs, – atsakė ji.

Ant sportinio kostiumo Mirabelė užsivilkusi ir susiveržusi diržu skaisčiai raudoną lietpaltį, apsiavusi pilkus batus su kailiu viduje, tankūs garbanoti plaukai, sušukuoti atgal ir suimti gumele, skleidžiasi į visas puses kaip trykštantis fontanas. Matyt, ką tik nusipraususi. Turbūt rengėsi gulti, kai paskambinau.

– Kas atsitiko? – klausia ji.

Rūpestis iš karto virsta nerimu – ji pamato, kad vilkiu juodąjį lietpaltį, esu apsiavusi raudonai ir baltai margintais sportiniais bateliais.

– Kur eini?

Išsikviečiu taksi, nevairuosiu pati, bijau, kad šitaip nesuvaldydama drebulio nepataikysiu rakteliu į spynelę; ar pajėgsiu perjungti pavarą, ar prisiminsiu pasižiūrėti į veidrodėlius, ar susivoksiu, kaip elgtis sankryžose, – neverta nė galvoti.

Prie šaligatvio privažiuoja taksi, moju vairuotojui per Mirabelės petį. Ji grįžteli pasižiūrėti į žilagalvį vairuotoją, o šis man atsakydamas linkteli ir lieka kantriai stovėti.

– Kas čia vyksta? Kur važiuoji?

– Skotas suimtas, – sakau.

Suvokiu, kad pasakiusi, kas iš tiesų atsitiko, nemirsiu.

– Ką? – ji atšlyja. – Kaip?

– Skotas suimtas, – paprastas sakinys. Jokio drebulio. – Nežinau, už ką, bet ketinu vykti į nuovadą. – Paprastų paprasčiausias sakinys. – Reikia, kad kas nors pabūtų čia, jei mergaitės prabustų, man dar negrįžus, – šis sakinys jau sudėtingesnis, bet aš vis dar sveika gyva.

– Ką? Ne, – ji purto galvą ryžtingai, nedvejodama. – Ne.

– Prašau – tik neatsisakyk. Ilgai neužtruksiu. – Tikiuosi . – Jei jos prabus, paskambink man, kaipmat grįšiu.

– Ar girdi mane? Ne. Negali manęs to prašyti, – sako ji, akivaizdžiai sumišusi. – Nenoriu į visa tai painiotis.

– Prašau, – juk daugiau nieko neturiu. Apsisuksiu kuo greičiausiai. Jos turbūt visą tą laiką ir pramiegos. Prašau.

Einu nuo durų. Ji turi tai padaryti dėl manęs, aš padaryčiau dėl jos nesvarstydama. Draugystė išauga iš smulkių gerumo apraiškų ir didžiulių paslaugų, o mes draugės, ji privalo tai padaryti, nes neturiu kam patikėti savo mergaičių.

– Juk supranti, kad taip negerai, taip nedera, Tame.

– Atleisk, atleisk. Aš tau atsilyginsiu. Pasivaišink virtuvėje kuo nors. Prižadu grįžti kaip įmanydama greičiau. Ačiū. Ačiū. Ačiū.

Puolu keliuku prie taksi, kad Mirabelė nesuspėtų dar kartą atsisakyti. Nes, jei taip padarytų, jau galėčiau ja patikėti.

Prieš aštuoniolika metų

– Labas, Tamija Beraiz, kaip laikaisi? – klausia jis.

Stovėjau vienoje padoriausių Levišamo autobusų stotelių – tik pora dėmių nuo kramtomosios gumos ant drumsto, sutrūkinėjusio pastogės plastiko, sėdynės nepernelyg subraižytos ar išterliotos, o dvi afišos visai nepaliestos. Man dingojasi, kad visą gyvenimą praleidžiu stotelėse, nors pernai išlaikiau vairavimo egzaminus. Galiu vairuoti, bet pasidovanoti automobilio – dar ne. Išmokėto, apdrausto, pripildyto degalų ir pasižyminčio tokia papildoma prabanga, kaip keturi ratai ir durelės.

Pamačiusi Skotą Čalėjų net nušvitau.

– Oho, seniai regėtas girdėtas, – pasakiau šiepdamasi vis plačiau. Nemačiau jo tiek metų. – Kaip gyveni?

– Gerai, gerai, – atsiliepė jis.

Skotas atrodė visai suaugęs. Nebuvom susitikę nuo pat tada, kai abu baigėme pagrindinį mokslą ir aš perėjau į šešerių metų koledžą, o jis pasiliko mokytis toje pačioje mokykloje. Iš mažo berniuko, kuris negalėjo išbūti tvarkingas ir neišsipurvinęs, išaugo į gerai apsirengusį vaikiną – šaunūs tamsiai mėlyni džinsai, balti teniso marškinėliai ir ilgas juodas paltas. Jo plaukai, kadaise baisiai susivėlę, dabar sutramdyti stilingos šukuosenos su kuodu ant viršugalvio. Iš mamos buvau girdėjusi, kad jis įstojo į universitetą; nusivylusi ji sakė negalinti suprasti, kaip kas nors iš jo šeimos galėjo įstoti, o aš – ne. Pasak buvusių bendramokslių, jo šeima visai nenorėjusi, kad jis mokytųsi. Kai Skotas parsinešė namo prašymo priimti į universitetą blanką, šis buvo išmestas kartu su šiukšlėmis. Jo mokytojai bandė aiškinti, kad tai reta proga, bet buvo išgrūsti lauk ir palydėti keletu keiksmažodžių, nuo kurių linko ausys. Įsikišo tik senelė. Matyt, šeimoje jos žodis būdavo paskutinis. Kai senelė prabildavo – turbūt nedažnai – visi klausydavo ir darydavo, kas sakoma. „Jaunasis Skotas keliauja į universitetą“, – kiek girdėjau, taip pasakė ji. Taip ir įvyko.