Dorothy Koomson: Mano vyro paslaptis

Jis sučiaupė lūpas dar stipriau, bet akių nuo manęs nenuleido. Juk mečiau jam pirštinę – galėjo paneigti, pasakyti, kad priežastis ne ta.

Apvedžiau pirštu visą kambarį, įtraukdama mudu į įsivaizduojamą erdvę.

– Mūsų draugystė, mudviejų kartu leidžiamas laikas tik čia… taip yra dėl to, kad tau nepatogu, jei kas pamatys mus dviese. Išdrįsiu pasakyti, tu net gėdytumeisi, jei kas pamatytų.

– Ne! – suskato prieštarauti jis. – Tu visiškai neteisi. Kas čia gali būti bendra su gėda ar su pamatymais?

– Tai su kuo? Vis dėlto esu tamsiaodė. Pasakyčiau, bendra su tuo, kad esi baltasis, tik tau neatrodo, jog tai svarbu, tad spėju, kad kliuvinys esu aš pati.

– Nėra jokio kliuvinio… Man tiesiog nelengva ištverti, kaip žiūrima į mudu abu kartu. Visą gyvenimą žmonės arba baiminosi manęs dėl šeimos, arba laikė kuo nors kitu, nes Esekse niekas iš tiesų nežino, kas tie Čalėjai. O kai mudu kartu… Su manimi dar niekad nebuvo elgiamasi taip šiurkščiai, taip nesiskaitoma – tik dėl to, kad pamatė mudu kartu. Žmonės arba tyčia nekreipia į mane dėmesio, arba rėžia, ką manantys, tiesiai į akis. Tai mane siutina. Bet man nepatinka pyktis. Kai supykstu, iš tiesų sunkiai susivaldau.

– Gana sąžininga, – atsiliepiau.

– Vadinasi, tai ne dėl tavęs, o dėl visų kitų.

– Suprantu.

– Aš didžiuosiuosi būdamas tavo vaikinu – jei mane imsi.

Paliečiau pirštais jam skruostą – lygią, šiltą, kone šilkinę odą. Ir vėl geismas tarsi peršniojo mane kiaurai.

– Bet ne iškart, gerai? – pasakiau kiek įmanydama švelniau, kad ne taip nuliūdinčiau.

Jis nebuvo visiškai nuoširdus su manimi. Gal ir tiesą sakė, tik ne visą, o aš nenorėjau sieti savęs su vyriškiu, kuris nebus su manim atviras visu šimtu procentų, kad ir kaip jam būtų nesmagu. Žinia, yra moterų, norinčių, kad vyrai joms sudaužytų širdį ir išvestų iš proto. Sau to netroškau.

– Aplink tave sukiojasi būriai moterų, kariasi tau ant kaklo, o mudu ir toliau taip draugaukim ir džiaukimės – kol kas, gerai?

Rudos Skoto akys neatlaikė mano žvilgsnio; murmėdamas „gerai, žinoma, puiku“ jis patogiau įsitaisė prie televizoriaus.

Tas dvi valandas išgyvenau kaip amžinybę. Stengiausi negalvoti apie telefoną. Rodos, jis pradegins mane smerkiančią skylę rankinėje. Dabar turėčiau paskambinti Mirabelei. Išlipusi iš taksi parašiau jai žinutę, kur esu, po pusvalandžio dar vieną, paklausiau, ar mergaitės tebemiega, ir Mirabelė atsakė „taip“. Praėjo jau valanda, o aš nesusigaudau, kas vyksta – nei ten, nei čia.

Man nereikėtų čia būti. Suprantu tai. Turėčiau būti namie, bet negaliu grįžti, kol neįsitikinau, kad jam nieko nenutiko. Kol jos neprabudo, ten viskas gerai. Ir aš norėčiau taip miegoti. Susiriesti į kamuoliuką, užmigti ir nežinoti, kas vyksta mano gyvenime.

Prieš šešiolika metų

– Ką čia darai su šita ? – prašneko jis, pamatęs Skotą.

Tyčiojosi – iš išvieptos burnos krito purvini žodžiai, o akys šlykščiai rėpliojo mano kūnu.

Mudu su Skotu stovėjome atsirėmę į sieną ir laukėme autobuso į Vimbldoną. Rodos, be darbo, aš daugiau nieko neveikiau, tik laukiau autobusų; net Skotui grįžus iš koledžo, niekas nepasikeitė.

– Ką pasakei? – prastuomenės žargonu atsiliepė Skotas, iš balso nė už ką nebūtum supratęs, ar nors kiek suirzęs.

Jo brolis dar kartą apčiupinėjo mane akimis, lyg apveldamas bjauriomis gleivėmis. Nenukreipiau žvilgsnio, nors jis to tikėjosi. Nebuvau ir tokia kvaila, kad prisimerkusi įbesčiau akis, nenorėjau dar daugiau jo suerzinti ir vis dėlto neketinau leistis įbauginama.

– Ką – čia – veiki – su – šita? – pakartojo jis.

Skotas žvelgė į brolį, žmogų lapės veidu, siaubte nusiaubtu gyvenimo, daugybę kartų pjaustytu stiklais ar peiliu: kairys skuostas atrodė kaip sulopytas nemokšiškais dygsniais, smakro dešinės pusės oda visa sutraukta randų, o dešinys antakis prakirstas net trijose vietose.

Skotas palinko prie manęs, pažiūrėjo į akis, bet taip trumpai, kad nieko nespėjau suprasti, ir įsisiurbė į lūpas. Jo bučinys kiek per ilgas, burna pernelyg atkakli ir reikli, mat tereikėjo pasirodyti prieš brolį.

– Ar kalbi apie mano merginą? – paklausė atsitiesdamas ir įsmeigdamas akis į jį.

Tasai pasityčiodamas dar labiau išsiviepė, bet nukreipė žvilgsnį nuo manęs į Skotą.

– Kas čia darosi, ar negali susirasti savo veislės, kad pačiulptų, negi būtina šlaistytis po šiukšlyną?

Spėjau, kad Skoto brolis elgėsi gana santūriai, nes aplinkui stotelėje buvo žmonių – kartu ir liudytojų. Juk dėl mūsų jam nevertėjo atsidurti kalėjime.

– Maniškė bent jau žmonių veislės, – atšovė Skotas. – Beje, įdomu, kokios veislės gyvuliukai šiais laikais pamalonina tave patį?

Brolis visas, regis, pritvinko pykčio, veidas net pajuodo iš įniršio.

– Pakartok dar sykį, – suurzgė.

– Kodėl, tau buvo per gudru?

– Ne toks jau didelis esi, vaikeli, kad nenuspriegčiau, turėk minty.

– Kurgi ne, vienas juokas, juk kaipmat nustojai spriegti, vos tik ūgtelėjau tau duoti atgal, – atsikirto Skotas.

Jo balsas, universiteto aplygintas ir apdorotas, tarytum grįžo į jaunystę, į tą Londono kraštą, kuriame mudu užaugome.

– Nekiršink manęs, vaike, – bambtelėjo brolis.

– Kas čia kiršina?

– Dar sykį pamatysiu su šita , tai pasigailėsi, kad gimei, – pasakė jis.

Ir atsikrenkštęs nusispjovė, lyg padėdamas tašką po savo grasinimų.

– Oi, kaip išsigandau, – atsiliepė Skotas.

– Gavai įspėjimą, vaike. Žiūrėkitės.

Paskutinį žodį metęs mums abiem brolis nužirgliojo šalin.

Galiausiai supratau, kas atsitiko Skotui. Susiradau jo ranką ir suspaudžiau delne. Galiausiai supratau, kad ne bet kas jį vertė elgtis taip atsargiai ir nesirodyti su manimi. Tai buvo jo šeima – kai ką ji galėjo padaryti ir man.

Vos tik mums už nugaros užsitrenkė mano butuko durys, o pasaulis – jo šeima – liko anapus jų, mudu susiradome vienas kitą judėdami veik sutartinai, ir mudviejų lūpos susitiko pusiaukelėje. Bučiavomės lėtai, nurengėme vienas kitą neskubėdami ir niekieno neverčiami, lengvai, tarytum nešami srovės, netrukdydami patys sau šnekomis, ketinimais ir apmąstymais, kas bus toliau.

Jau lovoje aikčiojome tyliai, susilieję į viena, įsikibę vienas kito, bijodami paleisti, kad niekas, net oras, neįsiterptų ir nė akimirksnį neperskirtų mudviejų jungties. Šnibždėjome įsikniaubę vienas į kitą, dejavome vienas kito vardus, paversdami juos malonumo įrašais, ir kūnai judėjo sykiu, siekdami likti kaip vienas.

– Visai nenorėjau, kad tai baigtųsi, – vėliau pasakė Skotas, delnu tingiai glostydamas man pilvą; jo pirštai protarpiais apsukdavo ratuką apie bambą.

– Hmm, – išgirdau atsiliepiant save, o mano ranka slankiojo pirmyn atgal, skirdama jo kirkšnies vagelę dengiančius plaukelius.

– Juk gerai, kad įsimylėjau tave? – kamantinėjo jis.

– Hmm, – atsišaukiau pusiausnūda, nekreipdama dėmesio į nerimą, vos juntamą, bet gana atkakliai besitelkiantį paširdžiuose.

Skotas kaipmat pakėlė galvą, ir vilnų pagalvėje liko gili įduba.

– Gailiesi? – klustelėjo.

Jo balsas man pasigirdo suplonėjęs, baimingas. Nieko nelikę iš ano vyro, atsilaikiusio prieš siaubūną brolį.

– Ne, – atsakiau atsigręždama į jį.

Buvo toks pažeidžiamas, dvejojantis, visai ne toks, kokį teko pažinti. Dažniausiai jis pasitikėdavo savimi – kaip žmogus, kuriam nuo pat jaunų dienų teko viską išsikovoti pačiam. Priglaudžiau delną jam prie skruosto, kad nuraminčiau ir prisilietimu grąžinčiau ten, kur ką tik buvome mudu abu.