Dorothy Koomson: Mano vyro paslaptis

Pergulėčiau su juo, štai ką, po teisybei, mėginu pasakyti, jei viskas apsiribotų tik išvaizda ir įspūdžiu iš interneto. Tikrovėje viskas man truputį paviršutiniška. Tikėjausi fejerverkų, na, nors kokios kibirkšties. O čia – lygi linija, kaip užfiksuojant mirtį.

– Pritariu jūsų požiūriui, – kalba jis. – Suprantat, iš to peršasi išvada, kad norite dar kartą su manim susitikti. Galėčiau jos nusitverti ir laikytis tikėdamasis, kad pačią paskutinę akimirką galbūt pakeisit savo nuomonę.

– Nuomonę apie ką?

– Apie mane. Apie save. Apie tikimybę, kad vėliau, bet dar šį vakarą kas nors įvyks.

– Ak. Jūs taip pat jaučiate, kad trūksta kibirkštėlės?

– Visai ne. Aš tiesiog kibirkščiuote kibirkščiuoju. Bet jūsų veido ir kūno kalba man pasakė, kad vos tik įėjusi jūs iškart nusivylėte.

– Nenusivyliau, – paprieštarauju.

Jis netiki ir nuleidžia akis, apsimeta tyrinėjąs valgiaraštį, kiek įsižeidęs, kad neketinu atvirauti.

– Tai ne nusivylimas, – tariu dėdama delną jam ant rankos. – Rimtai. Pati nesuprantu, ko tikėjausi iš šio pasimatymo, bet jis man prarado bet kokį žavesį. Visai baigiu nusikankinti. Turbūt mano bėda, kad ieškau meilės iš pirmo žvilgsnio, taigi galim perliuoksėti visus tuos „susipažinkim vienas su kitu geriau“ ir šleptelėti į pabaigą.

– Ak, tai paskutinio puslapio sindromas, – sako jis linkčiodamas ir vis dar vengdamas žiūrėti man į akis. – Pasireiškiantis tada, kai vengiate sunkiai triūsti, bet jums rūpi išsiaiškinti tiesą, tiesiog norite tuoj pat ją sužinoti, taigi skaitote paskutinį puslapį, nors taip nedera.

Skaitydama knygą aš visada taip ir darau. O diduma žmonių nedaro?

– Kartais reikia užsitikrinti, kad knyga verta skaityti toliau, antraip tuščiai iššvaistysi laiką ir galiausiai karčiai nusivilsi, – dėstau. – Be to, o jeigu tave pervažiuos autobusas? Taip ir numirsi nesužinojęs, kaip viskas baigėsi. Šeštoje klasėje, prisimenu, vienas berniukas saldųjį patiekalą suvalgydavo pirmiausia – dėl tos pačios priežasties.

– Kaip? Kiekvieną kartą pietaudamas bijojo būti partrenktas autobuso? Kur jis valgydavo, vidury gatvės?

Imu juoktis. Neištveriu. Rodos, taip gerai nesijuokiau visą amžinybę, net neaišku, kodėl iki šiol savo gyvenimą laikiau nuostabiu.

– Rimtai, Beatrikse, o jeigu pats svarbumas išdėstytas kiek anksčiau? Ar taip ir sklaidysite puslapius, versite atgal, ieškosit, ar pabandysit perskaityti knygą iš eilės?

– Nežinau. Niekad apie tai nesusimąsčiau. Tiesą sakant, taip ir darau, sklaidau nuo galo, žiūriu, kur paskutinį kartą paminėtas pagrindinio veikėjo vardas, bet man niekad nešauna į galvą vos pasklaidžius ir iškart neradus, ko ieškau, tiesiog imti ir perskaityti kaip pridera.

– Iš tikrųjų?

– Taip. Turbūt tas pats ir per pasimatymus. Jei mintyse negaliu peršokti į pabaigą ir įsivaizduoti mūsų kartu po tam tikro laiko, nė nesivarginu ir nesuku sau galvos, ar dar susitikinėti.

– Ir visai nesijaudinate, kad šitaip iš viso praleidžiate kiekvieno naujo pasimatymo patirtį?

– Ne, – atšaunu gūžtelėdama pečiais. – Primenu sau, kad gyvenimas per trumpas vargti, kad beprasmiška susitikinėti su žmogumi, jei negalėsi tęsti toliau, tad verčiau iškart jo atsikratyti.

– Vaje, – sako jis.

– Nevajuokit čia man. Jūsų dar neatsikračiau.

– Bet jaučiu, kad tai ne už kalnų.

– Jūs klystat, – pareiškiu.

– Vadinasi, dar turiu galimybę?

– Dar neperšokau į pabaigą, kol kas viską palikim, kaip yra, ir pažiūrėkim, kaip seksis vakare.

– Regis, man tai tinka, – jis nusišypso.

Ir aš jam nusišypsau. Netikėtai susivokiau, kokia nuoširdi ta šypsena. Kaip ir tas juokas anksčiau – nusišypsojau, nes man buvo smagu. Dažniausiai mano šypsena paskubomis pritaikoma prie iškirptės, aptemptos suknelės ir seksualios katytės įvaizdžio, o darbe prie mano susikurtos esybės, tarsi sakančios „patikėkit manim, jūs norit tai nupirkti“. O dabartinė šypsena ne iš tokių. Ji mano pačios, tikra. Rodos, ilgame gyvenimo kelyje buvau ją kažkur nukišusi, kol atsidūriau čia. Tas vyras man padėjo ją surasti.

– Na, Beatrikse, kas jums valgiaraštyje atrodo ypač gundomai? – teiraujasi jis.

– Vadinkite mane Bea, – atsakau jam.

Beje, jo vardas Rufas.

Tamė

Prieš dvejus metus

Dievo Apvaizdos aklagatvis, kuriame gyvenome, buvo pusbutelio pavidalo. Mūsų namas stovėjo kairėje, toje vietoje, kur prasideda butelio etiketė, o tądien patraukiau į namą, esantį tolėliau į dešinę, prie pat butelio viršaus. Kai pasukau už kampo, nuo kurio prasidėjo butelio kaklelis, iš kito kampinio namo išėjo aukšta moteris, nešina juodu šiukšlių maišu, – įmesti jį į žalią šiukšliadėžę su ratukais, stovinčią ant jos žvyruotos įvažos.

Greitai nusukau akis, atpažinusi ją iš kažkur kitur, ne iš aklagatvio. Dar pora žingsnių, ir jau žinojau, iš kur: moteris dirbo kartu su Skotu, tarptautinio dizaino biuro „Žvilgsnio idėja“ generaliniu direktoriumi. Aplinkui gyveno daugybė jo darbuotojų, nuolat su jais susidurdavau tai važiuodama į mokyklas, tai didžiojoje gatvėje, tai savo gatvelėje. Eidama artyn prisiminiau, kas ji iš tikrųjų, ir man širdis nukrito į kulnus – jo padėjėja. Miriama ar Milena, maždaug taip.

– Ar mes nepažįstamos? – šūktelėjo ji man, kai ėjau pro jos sklypą.

– Ir taip, ir ne, – atsiliepiau sustojusi. – Aš Tamė Čalėj, Skoto žmona.

– Ak, tiesa, – ištarė ji atsargiai kaip žmogus, susitikęs viršininko žmoną. – Malonu susipažinti.

– Man irgi. Atleiskit, nežinau jūsų vardo.

– Mirabelė Kemini.

Neprašyta galvoje ėmė suktis melodija iš „Mamos Mirabelės“ filmukų, iš laidos apie animacinę drambliukę, keliaujančią per pasaulį. Metų metus tai būdavo mėgstamiausia Koros ir Anansės laida.

– Iš karto suskamba melodija iš drambliukų programos, tiesa? – pasiteiravo ji.

Linktelėjau galvą.

– Atleiskit.

– Taip esti visada, – ji papurtė galvą ir geraširdiškai užvertė akis į dangų. – Iš visų pasaulio vardų man turėjo būti išrinktas animacinės drambliukės vardas.

Sučiaupiau lūpas, tramdydama besiveržiantį juoką.

– Kodėl jūs be batų, ponia Čalėj? – paklausė Mirabelė, o man kniostelėjo galvon, kur traukiu ir, dar svarbiau, kaip atrodau.

Buvau apsivilkusi išblukusius, dėmėtus teniso marškinėlius su „Goonies“ serialo veikėjais, pernai Skoto parvežtus iš Amerikos, o po jais storą megztinį, dažniausiai vilkimą lovoje, mūvėjau pūkeliais apkibusias sportines kelnes nutįsusiu užpakaliu, ak taip, dar skirtingas kojines.

– Na, reikėtų ilgai pasakoti, – atsakiau. – Trumpiau būtų taip: baisiausiai skubėjau užbaigti rengiamą projektą, bet pro kabineto langą vis užmesdavau akį į lauką, į šiukšliadėžes, kurias šiukšlių vežėjas sustatė prie namo ir užgriozdė šaligatvį. Jos mane taip erzino, kad neištvėriau ir išėjau į lauką susivežti. Žengiau vos porą žingsnių, ir duris už nugaros užtrenkė vėjas, taip ir likau lauke. Iš tiesų pasakojimas išėjo ilgokas. Taigi atomazga tokia – einu už kampo pas savo draugę Beatriksę, gal pavyks paskambinti vyrui, o jis atsiųs raktus su taksi.

– Man laisvadienis, bet jei norit, nuvešiu jus į biurą, – pasisiūlė ji.

– Ne, šitokia negaliu ten pasirodyti.

– O kas negerai? – paklausė ji.

– Apsirengusi ne visai tinkamai „Žvilgsnio idėjos“ biurui, tiesa? – atšoviau.

Biuras buvo tapęs žvilgančia chromo ir stiklo fantazija – visiškai kitoks nei anais laikais, kai pati jame dirbau. Jei būtum įsidarbinęs ten dabar, būtum turėjęs kasdien atrodyti nepriekaištingai, kitaip būtum paragintas pasvarstyti, kaip tavo išvaizda padeda perteikti nuostabaus bendrovės dizaino ir aukščiausio lygio prisistatymo įvaizdį (tai yra būtum išsiųstas namo persivilkti). Šitai bylojo dabartinio generalinio direktoriaus, už kurio man pasitaikė ištekėti, įsakymas. Jei būčiau atsiradusi ten šitaip atrodydama, ko gero, jį būtų ištikęs infarktas.