Dorothy Koomson - Mano vyro paslaptis

Mirabelė, regis, sumišusi, tiriamai peržvelgė mane.

– Man jūsų išvaizda nėmaž nekliūva, bet jei nenorit ten rodytis, galiu nuvažiuoti viena ir atgabenti tuos raktus. Arba galit užeiti pas mane ir paskambinti savo vyrui, – ir bedė pirštu į namą sau už nugaros.

Galiu lažintis, ji viską įsidėmėjo , niūriai sumečiau.

– Būtų puiku, jei jums nesunku.

Priėjusi arčiau buvau priblokšta jos grožio. Daugybė moterų atrodė gražiai, skleidė vidinį žavesį, bet šita tiesiog kerėte kerėjo. Žvilganti tamsaus karšto šokolado spalvos oda žvilgėjo, tokia lygi ir gaivi, lyg būtų drėgna. Tamsiame veide neįtikimai išsiskyrė akys – šviesiai rudos, truputį panėšinčios į katės akis.

– Tai kontaktiniai lęšiai, – tarė ji.

– Atleiskit… – susigėdau, kad ji užklupo mane bežiopsančią.

– Daugelis žmonių vengia žiūrėti tiesiai į akis, nes juodaodė moteris neturėtų būti tokia šviesiaakė, – jos veidą iškreipė nei šiokia, nei tokia šypsena. – Man lyg ir patinka toks jų poveikis. Pirmąkart pirkdama dar nebuvau tikra, pasidaviau užgaidai, bet paskui pamačiau, kaip tai veikia žmones, ir daviau sau valią. Pasilikau tuos lęšius, o drovumas dingo.

– Jie tikrai išsiskiria – gerąja prasme, – patikinau.

– Ačiū.

Skotas daug ir dažnai pasakodavo apie Mirabelę, kol paklausiau, ar nėra jos šiek tiek įsimylėjęs. Tada jis pagaliau liovėsi. Kai supratau, kad jau kuris laikas nebemini Mirabelės vardo, pasiteiravau, ar ji neišėjo iš bendrovės.

„Deja, ne, – ėmė pasakoti jis. – Buvo puikiausia darbuotoja, bet dabar jos darbas suprastėjo. Jei nepasikrutins su savo pasiūlymais, prieisim iki nuobaudų.“

Man buvo keista, ar įmanoma puikiausiam darbuotojui (jis pats taip pasakė) nusiristi iki drausminės nuobaudos.

– Kavos? – pasiūlė ji. – Gaila, neturiu nei karšto šokolado, nei zefyrų prie jos, bet yra kokosų pieno, o ne karvės, jei pageidautumėt į arbatą.

– Kodėl taip pasakėt? – paklausiau sunerimusi, kad ji žino, kokio gėrimo norėčiau, nors neužsiminiau nė žodžiu.

– Nė nežinau, – ji vėl vypteli puse lūpų gudria šypsena. – Turit savyje kai ką, kad galima spėti, ką labiausiai mėgstate.

– Matyt, Skotas pridejavo, ką geriu? – pasidomėjau.

– Iš tikrųjų, visai ne. Iš jūsų pačios tikrai gali spręsti, ką mėgstate. – Ji plačiai išsišiepė. – Gaila, negaliu nieko iš to pasiūlyti, bet gal užteks ir arbatos su pienu?

– Su prieskoniais? – paklausiau.

– Ne, iš pakelio. Bet mudvi galim apsimesti, kad užplikiau su prieskoniais, ir net įpilti kokosų pieno, jei tik norit.

– Ne, man gerai bus ir kava, – sakau aš.

– Kava tai kava. Stipri, su trupučiu pieno ir šaukšteliu cukraus?

– Taip, iš kur jūs… tik nesakykit, kad iš mano išvaizdos.

Ji vėl nusišiepė ir linktelėjo.

– Jauskitės kaip namie.

Likusi viena jos kambaryje drovėjausi atsisėsti, kad nesuardyčiau tvarkos – visa buvo pernelyg išpuoselėta, minimalistiška ir be priekaištų. Nuobliuotos grindys, milžiniškas kreminės spalvos kilimas iš mano mažojo pirštelio storumo pluošto. Priešingose kambario pusėse – dvi turbūt pagal užsakymą pagamintos odinės sofos. Bet svarbiausias daiktas, prikaustantis žvilgsnį vos tik įžengus vidun, buvo didžiulis paveikslas virš židinio. Nors ir įtaisytas į chromuotus rėmus, jis derėjo naujoviškai apstatytame kambaryje.

Priėjau prie paveikslo, traukte traukiama vaizdo, staiga apimta noro ištyrinėti kiekvieną potėpį, nes vos nepražiopsojau, kokie išskirtiniai jie pasirodė esą.

Paveikslas vaizdavo tuščią pajūrį. Vargu ar galėjau lankytis toje vietoje – tolumoje buvo matyti laibi rudi palmių kamienai su vešliomis žaliaplunksnėmis viršūnėmis, linkstančiomis palei jūrą. Jos vanduo atrodė šviesiai žydras, bet tamsėlesnis už dangų. Įsibridusi iki pusės blauzdų stovėjo liekna moteris balta suknele, tarytum sruvenančia jos kūnu ir dingstančia vandeny. Moters rieškučios buvo kupinos kraujo raudonumo rožių žiedlapių, regis, ji ketino išberti juos į jūrą; nusklendę keli jau plūduriavo virš vandens. Moteriai už nugaros plytėjo paplūdimys, nusėtas gelsvais, baltais, šviesiai pilkais akmenėliais. Apkritęs kraujo raudonumo rožių žiedlapiais pakrante driekėsi tamsiai raudonas takas. Pasilenkiau prie paveikslo arčiau, tyrinėdama kiekvieną žiedlapį atskirai – jie atrodė po vieną įtapyti į paveikslą: aksominiai, gležni, skleidžiantys saldų kvapą. Pirštai patys tiesėsi prie pakrantės paglamonėti apklojusių akmenėlius žiedlapių, bet atsitokėjusi susilaikiau – tai buvo tik sustingę, kieti dažų gurvoliai, kaip juos glostysi. Paveikslo kampe puikavosi dailininko parašas, neįskaitomas tiek, kad atpažinčiau pavardę. O apačioje per vidurį truputį šviesesniu nei jūros vanduo atspalviu buvo užrašyta: „Ar girdėjote pasakojimą apie rožių žiedlapius pajūryje?“

Akimis klaidžiojau nuo žodžių prie žiedlapiais išpuošto paplūdimio, paskui prie moters. Jos veido, dengiamo ilgų juodų garbanotų plaukų bangomis, nebuvo matyti, ir vis dėlto viskas man priminė Mirabelę – kaip ji stovėjo, kaip laisvai laikėsi pasitikėdama savimi. Moteris atrodė panaši į Mirabelę ir iš lygios tamsiai rudos odos, kaklo linkio: pasigręžusi nuo dailininko ir įsižiūrėjusi į tolį, ji ieškojo kažko pranykusio iš akių.

– Visi taip daro, – pasakė sugrįžusi į kambarį Mirabelė. – Turiu galvoje, dažniausiai žmonės pasiduoda tokiam norui – neištveria nepalytėję rožių žiedlapių. Atrodo dieviškai, tiesa?

Kalta ir suglumusi atitraukiau ranką nuo paveikslo.

– Atsiprašau, – tariau, o ji man padavė melsvą kaip anties kiaušinis puodelį, tokį platų ir didelį, panašesnį į sriubos dubenėlį su ąsele. Arbatos šiluma, cukraus saldumas dvelktelėjo į mane ramybe – netikėtai man labai jos prireikė. – Dėkui.

– Neatsiprašinėkit, – kalbėjo ji, laikydama savo puodelį, manojo dvynį, abiem rankomis. – Nieko nuostabaus, tas paveikslas žavingas.

– Tai jūs jį nutapėt?

– Aš? Ne! Papasakojau dailininkei istoriją, ir ji viską pavaizdavo štai šitaip.

– Ar tas pasakojimas žinomas? Kažin ar esu jį girdėjusi?

Jos veide vėl išplito pažįstama šypsena.

– Ne, jis girdėtas nedaugeliui, – ištarė užsisvajojusi.

Grakšti ir lyg besvorė ji nusliuogė skersai kambarį ir įsitaisė parietusi kojas ant pažiūrėti gan nepatogios sofos prie lango. Buvo basa, ir tas laisvumas atrodė keistokas, palyginti su tokia griežta aplinka. Neatitraukė nuo paveikslo įdėmaus žvilgsnio, susimąsčiusi ir žavėdamasi.

– Kai kadaise jį išgirdau, man tai pasirodė iškalbinga.

– Paveiksle jūs? – paklausiau.

– Taip, – atsakė ji. – Negaliu patikėti, kad supratot, – jūs pirmoji. Dailininkė mano pažįstama, tad buvau jai modelis.

– Iš tikrųjų puikus paveikslas, – pagyriau.

Vos neišsitariau, jog dėl to, kad paveiksle vaizduojama ji pati, jis dar įspūdingesnis, bet tai nebūtų derėję, turint galvoje, kas ji tokia.

– Klausykit, labai gaila, kad trukdau, – ar negalėčiau paskambinti iš jūsų Skotui?

– Žinoma, žinoma, – Mirabelė atkišo man telefoną.

Ne iš karto paleido jį iš rankos.

– Džiaugiuosi, kad jūsų durys užsitrenkė, – pareiškė. – Taip radosi proga susitikti. Skotas truputį pasakojo apie jus, bet man malonu susipažinti kaip reikiant.

– Ir man malonu, – atsakiau, – bet nepasakyčiau, kad labai nudžiugau atsidūrusi gatvėje.

– Jūs visai ne tokia, kaip maniau.