Dorothy Koomson - Mano vyro paslaptis

– Ar tai gerai? – suklusau.

Ji nuoširdžiai sulinksėjo.

– Ak taip, taip, iš tikrųjų labai gerai.

Kai atidarau duris, Mirabelė tebesėdi ant laiptų kaip sėdėjusi. Su paltu, su telefonu rankoje. Neatrodo, kad būtų įžengusi į kambarį, užlipusi laiptais ar net pajudėjusi iš vietos, kol manęs nebuvo. Uždarau duris kuo tyliausiai. Mirabelė atsistoja, išsitiesia visu ūgiu, už mane ji gerokai aukštesnė. Atrodo didingai ir elgiasi kaip visada laisvai, be vaidybos.

Įsistebeilijame viena į kitą, skiriamos koridoriaus erdvės, kaip du žvėreliai, įmesti į narvą ir turintys žūtbūt iš jo ištrūkti. Apžiūriu ją iš naujo, dabar aiškiai matau, ko anksčiau nesupratau: stovi užsisklendusi ir tarytum gindamasi, iš lūpų likęs tamsus nebylus brūkšnys, šviesiai nuspalvintos akys seka kiekvieną mano judesį.

Pažvelgiu į laiptus jai už nugaros, bandydama pagauti nors menką garsą, pranešantį, kad mergaitėms saugu, kad ji nepadarė joms nieko bloga.

– Nieko joms nepadariau, – sako ji. – Nė nepajudėjau iš čia. Tau išėjus, jos nebuvo prabudusios.

Kol genama siaubo ir nevilties skriste skridau namo kuo greičiau ištraukti iš jos nagų mūsų vaikų, nesvarsčiau, ką jai pasakysiu. Matyt, pirmiausia ketinau atplėšti Mirabelę nuo mergaičių lovelių, juk prie jų ji turėjo stovėti palinkusi su pagalve rankose, – ir grumtis, o ne šnekėtis. Dabar visa tai atrodė kvaila, nes ji tik sėdėjo ir laukė manęs sugrįžtant.

Mačiau Mirabelę vakar. Vakar. Ji ėjo apsipirkti, vilkėjo šiltą tamsiai mėlyną treningą, buvo apsiavusi sidabriniais sportbačiais, plaukus susirišusi į kuodą, su tamsiais akiniais. Man pasirodė labai keista, kad ji perėjo į kitą gatvės pusę lyg ko nors vengdama, mat kaip tik išlėkiau lauk parsivežti šiukšliadėžių ir tai išvydau.

Turbūt Mirabelė pamatė mane, bet, užuot priėjusi paplepėti, nuskubėjo gatve tolyn, spartindama žingsnį. Šūktelėjau, paklausiau, kodėl ne darbe, ji atsigręžė, nusišypsojo, bet nestabtelėjo. Tik kilstelėjo ranką apnuogindama riešą ir pamojo mano pusėn, tada nužingsniavo dar greičiau ir kaipmat dingo už posūkio į kitą gatvę.

Andai pamaniau, kodėl neužsuko šnektelėti, o dabar suprantu: negalėjo kalbėtis su vyriškio, kurį įdavė policijai, žmona.

Ar suvokė, kad jis bus suimtas vakare, vaikams matant? Ar žinojo, kuo pavers mano gyvenimą?

Mirabelė, mano vyro kaltintoja, stovi visiškai nejudėdama, tarytum akimirksniu pavirtusi į akmenį. Bet ir įsitempusi kaip spyruoklė. Pasiruošusi kovoti, jei prireiks. Žinoma, ji mano pačios veidrodinis atspindys. Aš pati suledėjusi, sustingdyta, bet irgi pasirengusi puolama gintis.

Kelis kartus jos akys krypsta į duris, ir man topteli: laukia, kol pasitrauksiu, kad galėtų nulipti nuo trečios mano laiptų pakopos, įveikti mus skiriantį atstumą ir pasišalinti.

Ji bijo. Manęs? Bijo būti čia? Ar bent kiek įtikima būtų jos byla, jei policijai paaiškėtų, kad tą vakarą, kai buvo suimtas įtariamas jos užpuolikas, ji praleido jo namuose prižiūrėdama jo vaikus?

Žingteliu į šalį, ir ji iškart krūpteli išsiduodama, kad bijo manęs. Manęs. Dar žingsnį į kairę, toliau nuo durų, o ji lipdama žemyn traukiasi į dešinę. Mudvi rėžiame pusračius viena apie kitą tarytum priešininkės, neatitraukiančios akių viena nuo kitos, stengdamosi nesuteikti viena kitai nė menkiausio pranašumo – ir štai aš ant laiptų, o ji prie durų.

Vis dar įsmeigusi į mane akis, ji sugraibo durų rankeną sau už nugaros ir spusteli.

– Kodėl atsiliepei, kai skambinau, juk žinojai, ką padarei? – klausiu, kol nepradingo.

– Tu nebūtum supratusi, – sako ji.

Turbūt ji teisi. Nebūčiau. Nesuprantu. Iš viso nieko nesuprantu.

Nieko nebesakau.

Tyla mūsų namuose tokia gūdi, tokia visa apimanti, kad paskui Mirabelę užsiveriančios durys drioksteli kaip sprogimas.

Beatriksė

Jis šaunus, šauniai praleidau vakarą. Ar skaitysiu romaną, kurio pavadinimas „Rufas“? Kitą kartą gal ir taip, o dabar? Turbūt ne. Arba galbūt. Nežinau. Jis toks mielas, privertė mane nusijuokti. Visą laiką šypsojausi, tačiau kibirkštėlės vis dėlto nebuvo.

Klausykit, tik nelaikykit manęs moterimi, kuri vaikšto užrietusi nosį ir nesusigaudo, kokia gera proga jai pasitaikė. Tačiau – na, paskutinis puslapis, – ir visa kita. Jis mane palydėjo į taksi stotelę pačiame Koldeno Tako gale, ir stovėjom ten nei šiaip, nei taip neapsispręsdami, ar turėtume pasibučiuoti. Jis būtų mane pabučiavęs, bet kažin ar tai būtų buvę gerai. Taip ir praėjo patogi akimirka, tad pasistiebiau – labiau pasirodydama, o ne iš reikalo, juk buvau su tais nežmoniškais užkulniais – ir prispaudžiau lūpas jam prie skruosto. Kol bučiavau, jo ranka slystelėjo mano liemeniu ir prisitraukė arčiau.

– Ar jau atsikratėt manim? – paklausė jis, kai atšlijau, ir nenoriai paleido.

– Dar ne, – atšoviau, nes, na, o ką dar sakysiu, kai stovi čia pat.

Atleisk, drauguži, bijau, kad nesuveikė. Aš taip nesielgiu.

Taksi įsuka į Dievo Apvaizdos aklagatvį iš tos pusės, kuri arčiau Tamės ir Skoto namų. Stebiuosi, kad Tamė iki šiol neskambina ir neparašo žinutės. Kai einu į pasimatymą, ji šiaip jau tikrina, nori žinoti, ar man saugu (kartais kaip kokia vyresnioji sesuo, dievaži). Po teisybei, telefonas tyli kaip užmuštas visą vakarą. Imu kuistis rankinuke ir galų gale jį surandu. Išsitraukusi išvystu juodą ekranėlį. Dar pabandau kelis kartus įjungti – aišku, išsikrovę elementai. Tas kvailas telefonas atsijungęs, nors dar vakar po pietų įkroviau. Ei, čia tai bent, labai gerai leidau laiką, jei net neatkreipiau dėmesio, kad jis neveikia. Juk dažniausiai net darbe – kas nors pasakytų: kokia gėda! – esu tarsi prisiklijavusi prie to telefono.

Jei pas Čalėjus bus šviesu, sustosiu, – nusprendžiu, kai vairuotojas lėtina greitį sukdamas už kampo. Įsižiūriu – namuose tamsu. Užmetu akį į elektroninį taksi laikrodį – 22.55. Šiaip jau jiems visiems per anksti miegoti. Tamė dažniausiai savo kabinete dirba prie naujausio projekto, kad kokios nors nedidelės ar net stambios įmonės „labai šauniai atrodantis“ įvaizdis būtų pakeistas į „itin sklandų ir stilingą“, o Skotas kur nors įlindęs į savo kompiuterį.

Spėlioju, ar tik kas neatsitiko.

Taksi toliau šliaužia mano namų link.

Kažin, kas galėjo Hove atsitikti tokį antradienio vakarą ir paguldyti juos į lovas taip anksti; jei kas ir įvyko, sužinosiu gana greitai. Aklagatvyje paslaptys ilgai neišsilaiko.

Tamė

Prieš penkiolika metų

– Esi tikra? – klausia Skotas.

– Taip. Nesakyčiau tau, jei nebūčiau tikra, tiesa?

– O testą pasidarei?

Pasiėmusi medžiaginį rankinuką pasirausiau viduje ir ištraukiau baltas juosteles jam parodyti.

– Išbandžiau šešis testus. Ir, keista, visi parodė tą patį.

Jis kilstelėjo rankas prie veido ir delnais užspaudė akis.

– O… Viešpatie!

Skotas matė, kaip jo svajonės tobulėti ir jo verslo vadybos magistrantūra nyksta vystyklų, vidurnakčio maitinimų ir šliaužtinukų debesyse. Regėdamas, kaip dingsta ateities ketinimai, sykiu jis klausė savęs, ar iš tikrųjų mane myli, ar tik nesuklydo ir kaip galėtų tai atitaisyti.

Sėdėjau, rankinukas buvo nukritęs ant grindų man tarp kojų, o testų juostelės kone pradeginusios skylę delne, ir sekiau, kaip jis patiria tą patį, ką ir pati patyriau prieš kelias valandas: mačiau vaizduotėje, kaip vos blykstelėjęs subyrėjo kitas mano paskyrimas bendrovės ryšių valdybos vadove, o tada paklausiau savęs, ką jam jaučiu. Tai tetruko gal akimirksnį, gal minutę, bet gerokai trumpiau nei jo klausinėjimas.