Dorothy Koomson - Mano vyro paslaptis

– Visiškai nesigailiu.

Norėčiau, kad tai būtų tik mudviejų. Kad neatrodytų, jog mudu vienas kitam į glėbį pastūmėjo pusprotis jo brolis. Kita vertus, o ko gi lūkuriavome? Ką būtų pakeitęs mėnuo ar metai? Nebent būtume praradę daugiau laiko. Dabar viskas įvyko akimirksniu. O būtume tarytum leisgyviai iš troškulio, kurį reikėjo apmalšinti. Ir atsigėrę galėjome keliauti toliau.

– Juk gerai, kad tave įsimylėjau? – pakartojo jis.

Jokio troškulio. Niekur nereikia keliauti. Tik mudu abu.

– Taip, – atsakiau. – Turbūt ir aš tave įsimylėjau.

Abu mano bendrai dingę. Daugiasluoksnis buvo išgrūstas lauk, plonasis nuvesdintas kitur. Taip ir nesužinojau, ko jie čia sėdėjo, bet be jų jaučiuosi vieniša. Laukimas itin kenkia mano mintims. Per ilgai galvodama po truputį atpainioju tai, ką iki šiol neigiau ir slapsčiau.

Jei visa tai klaida, kodėl Skotas vis dar nepaleidžiamas ? Kuo ilgiau jis ten, tuo baisiau visa atrodo.

Paskutinį kartą taip ilgai laukiau, kai Kora buvo operuojama. Maniau, išeisiu iš proto sėdėdama jos palatoje ir laukdama žinios, kaip klostosi reikalai. Skotas paskutinę minutę buvo iškviestas į darbą, tėvai prižiūrėjo Anansę, taip ir likau viena pati laukti, kol išgirsiu, kad viena brangiausių pasaulyje būtybių bus sugrąžinta man sveikutėlė.

Girgžt! – durys šalia registracijos stalo – iškart pakeliu akis. Tai policininkė, perskaičiusi Skotui apie jo teises ir įsakiusi jį išvesti. Įveikę priimamojo erdvę mūsų žvilgsniai susitinka, ir jos veidą sušvelnina blanki, liūdna šypsena.

Ta šypsena, ta užuojauta ir supratimas smogia man į paširdžius, kad net atšlyju. Šito nesitikėjau. Juk policininkai taip nesišypso savo pačių suimtų vyrų žmonoms?

– Ponia Čalėj, – maloniai sako ji eidama artyn. – Man labai gaila, kad tiek laukėte. Turėjau baigti apklausą, niekaip negalėjau išeiti. Atleiskit.

– Kaip Skotas? – klausiu.

Trapiam mano balsui šie žodžiai per sunkūs: vos ištrūkę iš burnos jie grimzta tuščio priimamojo erdvėje.

Ji dar labiau pasitempia, giliai įkvepia ir iškvepia.

– Jis… jis laikosi gerai – šiomis aplinkybėmis.

– Ar greitai galės vykti namo? – teiraujuosi. – Turiu galvoje, kada man užsakyti taksi?

Sumišusi ji kilsteli antakius ir žvilgteli žemyn, tiesiai man į akis.

– Na… – ir sučiaupia lūpas, tada mosteli kėdžių pusėn. – Prisėskim, ponia Čalėj.

– Nebenoriu prisėsti. Sėdėjau čia visą vakarą. Namie vaikai, jie sukrėsti, man reikia būti ten. Bet pirmiausia turiu sužinoti, kada galėsiu pasiimti vyrą namo ir kada ši siaubinga sumaištis bus išnarpliota.

– Ponia Čalėj…

– Netarkit mano pavardės šitaip.

– Kaip? – klausia ji sutrikusi.

– Kaip… tarytum būčiau prastuolė ir nieko nesuprasčiau, jei nešnekėsit atsargiau.

– Atleiskit, nepajutau, kad taip kalbu.

– Jūs tikrai taip darote. Elgiatės su manimi it su kvailiuke. Nežinau kodėl, bet noriu, kad tai baigtųsi. Nesu kvaila.

– Žinau, kad nesate. Gailiuosi, kad taip atsitiko. Iš tikrųjų. Tačiau…

Dabar ji, regis, nebeišmano, kaip elgtis toliau. Kai skaitė Skotui jo teises, to nebuvo, bet dabar ji neabejotinai sumišusi, neryžtinga, lyg nenorėtų to daryti.

– Jūsų vyras čia bus laikomas per naktį, o rytą vėl kvočiamas. Norime suteikti jam galimybę apsigalvoti ir prašyti teisininko pagalbos. Paskui jis greičiausiai bus siunčiamas į teismą išklausyti kaltinimo, tai yra jam bus formaliai pateiktas kaltinimas.

– Ką? – klausiu.

Staiga pasijuntu esanti ilgame plačiame tunelyje, jaučiu, kaip virpėdami atsklinda tariami garsai, bet iš tiesų jų negirdžiu.

– Ką? – vėl klausiu. – Jam bus pateikti kaltinimai? Siunčiamas į teismą? Kaip? Kas čia vyksta? Ką jūs čia… – rankinukas iš mano rankų išslysta ant grindų, suleidžiu pirštus į plaukus. – Ką čia man kalbate? Jam bus pateiktas… – pajutusi skausmą suvokiu, kad sugniaužusi į saujas dreskiu pečius siekiančias garbanas. – Jis bus laikomas per naktį ir siunčiamas į teismą už greičio viršijimą?

– Greičio viršijimą? – kartoja ji.

– Žinau, Skotas važinėja per greitai, vaizdo kameros ne kartą jį nufotografavo, o jis ne visada laiku susimoka baudas, bet juk tai ne… – nuleidžiu rankas, nes galvoje šmėsteli kitas įtarimas. – Jis ką nors partrenkė? Ar visa dėl to? Partrenkė ir smarkiai sužalojo? Juk jūs suprantate, galiu dėti galvą, kad Skotas tai padarė netyčia. Tai turėjo įvykti visai atsitiktinai. Ir negalite laikyti…

– Ponia Čalėj, – rūsčiai nutraukia mane policininkė.

Šį kartą ištaria mano pavardę anaiptol nemanydama, kad turi reikalų su kvaiša. Tik norėdama nutraukti padriką mano vapėjimą.

– Apgailestaudama turiu jums pranešti: jūsų vyras suimtas ne už greičio viršijimą ir, kaip žinote pati, jis nieko nepartrenkė automobiliu.

Nutylu, o policininkė nepatogiai mindžikuoja nuo kojos ant kojos. Jos lygūs kaštoniniai plaukai, regis, pirmiau buvę surišti į tvarkingą uodegą, dabar atrodo susivėlę ir išsitaršę – tarytum po grumtynių.

Mano protas karštligiškai svarsto, kuo dar galėjo nusikalsti Skotas, juk veikiausiai ne kažin kuo. Gal pasisavino turto, bet pinigų mes turime. Žinau, kiek uždirba jis, kiek aš pati, mums to užtenka nuostabiai gyventi, jam nebūtų reikėję vogti. Ar tikrai?

Detektyvė seržantė Harvan dar lukteli, tada aiškina, kuo kaltinamas mano vyras. Ji kalba, o žodžiai ir vėl ataidi iki manęs ilgu ir plačiu tuneliu, o aš pati stingstu ir šąlu. Sulig kiekvienu žodžiu vis labiau virstu į ledą, į akmenį. Ji baigia kalbėti, klausia, kaip jaučiuosi, ar suprantu, ką išdėstė, bet aš nepajėgiu pajudėti, tada policininkė suima mane už parankės ir priveda prie kėdžių, pasodina ir palieka vieną.

Viskas ne taip. Aš netyčia įžengiau į kažkieno kito gyvenimą, ir visa tai turėtų atsitikti tiems kitiems, kitų žmonių šeimai, o ne mūsiškei, ne man.

Policininkė jau išėjusi, gerasis policininkas už pertvarėlės apdairiai seka mane, ar nesukvailiosiu. Kodėl turėčiau sukvailioti? Tai ne mano gyvenimas, tai vyksta ne man.

Staiga pašoku, puolu per priimamąjį prie savo rankinės ir išlekiu į naktį. Bėgu šalin nuo policijos nuovados į kalvelę, prie geležinkelio stoties, ten galiu pasigauti taksi. Per daug įsibaiminusi, kad išsikviesčiau telefonu. Pernelyg bijau nors akimirksnį sustoti – tai negali būti mano gyvenimas, taip turėtų dėtis kitiems, bet kol nesusigrąžinsiu savo gyvenimo, kol visi mano, kad viskuo dėtas yra šitas žmogus, kad šitai priskiriama jam, turiu su tuo taikstytis. Reikia gyventi taip. Reikia parsirasti namo.

Aš lekiu, kūnas tarytum skrodžia atšalusį nakties orą, o pergąsdinta širdis neįstengia darbuotis kaip reikiant. Nes policininkės žodžiai vis dar smelkia mane kiaurai. Jie skatina kiekvieną judesį, stumia taip, kad lekiu kiek įkabindama, kaip niekad nesu lėkusi.

– Man labai gaila, bet turiu pasakyti, ponia Čalėj, kad jūsų vyras apklausiamas dėl labai sunkaus nusikaltimo. Jis suimtas dėl šiurkščios lytinės prievartos. Kalbu apie tai, kad greičiausiai jam bus pateikti kaltinimai bandžius išprievartauti savo bendradarbę ir kaimynę Mirabelę Kemini.

Beatriksė

– Na, Beatrikse, papasakokite man apie save, – ragina jis.

– Nė neketinu, – atšaunu nusišiepusi. – Tai darydamas apsimeti nežinia kuo. Man geriau pažinti žmogų per laiką, neskubant.

Norit žinoti, kaip jis atrodo? Aukštas, aukštesnis už mane, bet ne itin, nes aš pati tik metro šešiasdešimt šešių. Jo kūnas žavus, ne atletiškas ar kitaip išskirtinis, ne, tik aišku, kad puikiai jaučiasi savam kailyje, jei tinka toks apibūdinimas. Plaukai juodi, bet oda balta, raustelėjusi, – suprantat, ką turiu galvoje, – o akys rudos. Veido bruožų derinį galėtum kaipmat priskirti karštam vyrukui, nors ir su išlygomis, nes šiaip jis normalus, niekuo neišsiskiriantis: nosis tiesi, akys gražiai iškirptos, burna kaip burna. Mielas, štai ką bandau pasakyti.