Dorothy Koomson: Mano vyro paslaptis

– Ar negalėčiau bent pasikalbėti su jį suėmusia detektyve? – prašau.

– Mano galva, ji kaip tik dabar tardo jūsų vyrą.

– Prašau. Tik pasikalbėti. Jei negaliu su juo, tai gal su ja. Tik noriu išgirsti iš ko nors jį mačiusio, kad jam viskas gerai. Jei ji man pasakys, kad jam nieko neatsitiko, galėsiu eiti sau, rūpintis vaikais ir laukti, kol jis grįš namo. Prašau. Prašau.

Nemėgstu maldauti, bet kartais tik tai ir gali padaryti. Kartais tikslas pateisina priemones.

Geraširdės gerojo policininko akys kurį laiką tyrinėja mane. Iš mano veido lengva išskaityti išgąstį, baimę ir sumišimą. Širdyje dar netikiu, kad visa tai vyksta, kad stoviu nuovadoje ir prašau gerojo policininko leisti pasikalbėti su detektyve, suėmusia mano vyrą. Dar negyvenu to gyvenimo, kuriame mano vyras suimtas, todėl iš visų jėgų stengiuosi negalvoti apie naują tikrovę.

– Pažiūrėsiu, ką galiu padaryti, – sako gerasis policininkas. – Prašom sėstis.

Jis linkteli į virtinę kėdžių prie durų. Man reikia išsilaikyti stačiai – jei tik atsisėsiu, atrodysiu silpnesnė ir neveikli. Jis vėl linkteli į kėdes, suprantu turinti daryti ko prašoma, kitaip jis nesistengs, nė nežiūrės, ką gali padaryti. Tad elgiasi nepernelyg geraširdiškai. Žengiu prie kėdžių, įsitaisau tarp itin lieso ir, matyt, gėrimo bei kvaišalų išsekinto vyriškio – kažin, kaip eidamas neperlūžta – ir neapglėbiamo žilabarzdžio, susivilkusio ant savęs ką tik turi. Visi jo apdarai apskretę nuo purvo, nešvarios ir rankos, apmautos bepirštėmis pirštinėmis, ir suplyšę skylėti batai. Nuo jo dvokia užsistovėjusiu šlapimu, prakaitu, nešvara ir alumi, kaskart kai įkvepiu, tas parbloškiantis mišinys įsigauna man į gerklę ir supykina.

Policininkas iš tikrųjų laukia, kol atsisėsiu, paskui pakelia šalia stovinčio telefono ragelį. Žiūrėdamas į mane paspaudžia tris mygtukus ir nenuleidžia akių, kol išgirsta atsiliepiant. Tada nusigręžia ir tyliai kalba į ragelį, galimas daiktas, kad iš lūpų nesuprasčiau, ką sako.

Man pasidaro bloga.

Visiškai bloga, ne lengvai pykina; dar kiek, ir susivemsiu. Pykina ne tiek nuo šalia sėdinčio vyriškio, kiek nuo pamažu į mane besismelkiančios tikrovės aiškumo. Skotas buvo suimtas, tai matydami vaikai patyrė smūgį. Noriu paskambinti Mirabelei, sužinoti, kaip mergaitės, bet nedrįstu – jei jos prabudusios, būsiu priversta lėkti namo, taip nieko ir neišsiaiškinusi.

Neįstengiu atplėšti akių nuo gerojo policininko ir jo tarnybinio gailesčio – tyro ir tikro. Mačiau tai daugybę kartų, tarsi parašyta jo veide. Vargšė suklaidinta žmona, nė sapnuot nesapnavo, koks iš tikrųjų jos vyras, atvyksta čia ir nori būti tikra, kad jam viskas gerai, o tasai jau nuo neatmenamų laikų yra užkietėjęs nusikaltėlis, gyvenantis dvigubą gyvenimą, tokiam vieta tik už grotų .

Noriu atsikirsti, kad policininkas nė sapnuoti nesapnavo, koks iš tikro mano gyvenimas, kad aš ne taip lengvai suklaidinama, o Skotas ne nusikaltėlis. Gal jis ir kilęs iš nusikaltėlių šeimos, bet pats ne toks. Vis dėlto anas nenusakomas Skoto žvilgsnis neišdyla man iš atminties. Nudelbiu akis, nes čia vyksta tai, ko nepajėgiu suvokti.

– Ponia Čalėj, – taria policininkas.

Abu mano likimo draugai kaip susitarę grįžteli į mane, tada ima krypčioti galvas gerojo policininko link, vadinasi, kviečia mane – turiu eiti aiškintis, kodėl.

– Tu susidorosi, mergyt, – sako plonasis.

– Nieko jiems nesakyk, – pataria daugiasluoksnis.

Pakylu nuo kėdės ir linkstančiomis kojomis einu prie stalo.

– Detektyvė seržantė Harvan sako dažniausiai šitaip nedaranti, tačiau susitiks su jumis kiek galėdama greičiau, – praneša jis man.

– Ačiū, – atsakau.

– Prašom sėstis.

Linkteliu ir grįžtu į savo draugiją.

– Sakiau, kad susidorosi, – man atsisėdus, taria plonasis.

– Šaunuolė, mergyt, juk nieko nepasakojai, ką? – klausia daugiasluoksnis.

Mudu su Skotu kada nors iš to pasijuoksim. Juoksimės, juoksimės, juoksimės.

Prieš septyniolika metų

– Ar tau neįkyrėjo tas draugavimas? – teiraujasi jis.

Buvome gražiajame mano kambaryje – dideliame, su atskira vonia ir tualetu, su kampu virtuvei, su tikrais mediniais stalviršiais, be to, galėjau ją nuo pagrindinio kambario atitverti didžiule kreminės spalvos užuolaida. Gyventi su tėvais darėsi vis sunkiau, mat jiems galutinai paaiškėjo, kad į universitetą tikrai nestosiu. Sartas lankė medicinos mokyklą, tad tebegyveno kartu ir viskuo naudojosi, tai ir gerai. Galėjai ten gyventi be rūpesčių, jei tik mokeisi, bet juk aš nesimokiau. Savo buvimu nuolatos primindavau, kaip nepasisekė tėvams: ta, kuri mokslus krimto kaip riešutus, juos ir metė. Man patiko dirbti, mėgau savo darbą, per pusantrų metų jau keletą kartų buvau paaukštinta, bet visa tai jiems nieko nereiškė, – ir nuolat nedavė ramybės, kad neturiu diplomo.

Sugrįžęs į Londoną iš Esekso universiteto Skotas kaskart mane susirasdavo. Kartu leisdavom laisvalaikį, dažniausiai mano butuke, triaukšdavome traškučius ir sukdavome vaizdajuostes, paskui atostogos baigdavosi, jis grįždavo į universitetą, ir viskas nutrūkdavo. Štai tokia ir buvo mūsų draugystė.

– Kaip gali įkyrėti, kad esame draugai? – atsiliepiau. – Tu nuostabus draugas.

Tamsių Skoto akių vyzdžiai dar labiau išsiplėtė, lūpose šmėstelėjo pašaipi šypsenėlė.

– Norėčiau sužinoti, ką manai apie pasimylėjimą? Kokį kartą, o gal net kelis? Juk supranti, ką turiu galvoje, tiesa?

– Taip, suprantu.

– Tik norėtum, kad ištarčiau garsiai?

– Beveik. Be to, man reikia laiko pasvarstyti, ar tikrai noriu mylėtis su tavim.

– Ir?

– Tiesą sakant, nemanau.

Jis nustebo ir kaipmat įsižeidė, net kraujas suplūdo į veidą.

– Nė truputėlio? – paklausė jau nebe taip pasitikėdamas savimi. – Kartais juntu, kaip suvirpi… Tai aš klystu?

– Ne, ne, – uždėjau delną jam ant rankos, ir geismas tarsi žaibas siūbtelėjo man per krūtinę ir tarpukojį. Skotas taip paveikdavo mane net neprisiliesdamas. – Neklysti, tikrai ne. Aš… man rodos, labai juokinga, kaip žmonės trūks plyš nori – supranti – įsitaisyti porą. Susitvarkyti. Ypač su retai čia pasirodančiu vaikinu.

– Aš apie tai nekalbu.

– Kaip tik apie tai.

Jo putlios rausvos lūpos vėl vyptelėjo.

– Taip, apie tai. Bet visai netyčia.

Atitraukiau ranką ir pasičiupusi savo traškučius atsisėdau atokiau ant sėdmaišio.

– Dabar man tai netinka. Atleisk.

– Neįsivaizduoji, kad galėtum susitikinėti su baltuoju, ką jau kalbėti apie gyvenimą su juo, tiesa? – neatlyžo Skotas.

Nesulaikiau atodūsio. Negi būtinai reikėjo šitai tėkšti? Jis negalėjo leisti, kad liktų, kaip pasakiau – kad nenoriu su juo gulėti.

– Negalvoju apie tave kaip apie baltąjį. Esi man tiesiog Skotas.

– Vis dėlto neklystu, ką? Jei būčiau tamsiaodis, mudviejų draugavimą apmąstytum kur kas nuodugniau.

– O jei būčiau baltoji, pasiūlytum būti tavo mergina, kaip priklauso, o ne kviestum pasimylėti, tiesa? – atkirtau. Tikrai troškau ne tokio pokalbio, kokį primetė jis. Tarytum būtų atsistojęs ant sutrešusios grindų lentos ir per jį viskas garmėtų į bedugnę. Tai per jį kūlversčiais skriejome erdvėje nebežinodami, nei kur, nei kaip nutūpti, o gal net susižeisime. – Juk pats sau, – jei nesusiklostys taip, kaip nori, – visada galėsi pasakyti, kad tai tik seksas ir nieko daugiau, nėra ko nusiminti. Baltosios merginos nemėgintum pasiguldyti į lovą, kaip mėgini mane, todėl prašau neversti kaltės man.