Dorothy Koomson: Mano vyro paslaptis

– Neprivalote nieko sakyti, – vėl prabyla policininkė, įsmeigusi akis į mano vyrą. – Bet pakenksite savo gynybai, jei per kvotą neužsiminsite, kuo norėtumėt kliautis teisme.

Ar iš tiesų bus prieita iki teismo? Tikrai nesama jokios klaidos? Tikrai.

– Visa, ką pasakysite, gali būti panaudota kaip įrodymas prieš jus.

Skotas abejingomis akimis seka jos kalbą.

– Ar žinot apie savo teises? Tai, ką išvardijau? – klausia ji.

Jis atsako vos linktelėdamas, tada meta žvilgsnį į mane. Žino, kas čia darosi, žinojo, kad taip bus, bet nesiteikė manęs įspėti.

Kodėl? – tariu jam mintyse. – Kodėl nepasakei man, kad tai įvyks?

Užuot atsakęs į mano nebylų klausimą Skotas nukreipia akis šalin, į duris, pro kurias policininkai ketina jį išsivesti.

Kai jų nebėra, atsiklaupiu ir prisitraukiu Korą su Ananse arčiau, prispaudžiu prie savęs, kad pasijustų saugiau, kad man pačiai būtų saugiau, kad apsigintume nuo visa ardančio pasaulio – ardančio taip sparčiai, jog nebesugraibau galų.

Štai čia ir prasideda mano gyvenimas: balsu ima verkti dukterys, o aš žinau, kad visa, kuo gyvenau anksčiau, baigia iširti.

2 Tamė

Prieš dvidešimt penkerius metus

– Ko čia lauki? – paklausė Skotas Čalėjus.

Nebuvau iš tų vienuolikmečių, kuriuos gali nuolat užtikti koridoriuje besipainiojančius direktorei po kojomis, tai nieko keista, kad jis to paklausė.

– Mane norima paimti į komandą, mokykla kažkur pirmąkart dalyvauja. Labai didelė garbė.

Buvau kalikė. Mano draugai buvo kalikai, mokykloje užimdavau visas pirmąsias vietas. Man tai visai tiko, tiesiog taip buvo, ir tiek.

– O ko tu?

– Aš irgi kviečiamas, – atsakė jis, gūžčiodamas ir nusukdamas akis.

Skotas Čalėjus anaiptol nebuvo kalikas. Gerai tai žinojau. Dėl savo proto jis taip pat užimdavo pirmąsias vietas ir vis dėlto buvo Čalėjus, o Čalėjų šeimą pažinojo visi. Mano mama visad tikrindavo, ar kuris iš mūsiškių neišeis su neišlyginta uniforma, ar sušukuoti plaukai, ar sudėti į portfelius ir ar tvarkingai atlikti namų darbai. Skoto tėvai tarėsi atlikę savo pareigą, jei tasai bent kiek dažniau pasirodydavo mokykloje; namo parsinešti pažymiai už elgesį bylojo, kad Skotas tikrai ją lanko, anot mamos.

Pamatę gatvėje kurį nors iš Čalėjų, mama ar tėvelis paskui tyliai juos apkalbėdavo – ne per tyliausiai, jei išgirsdavome ir mes. Žinojome, kad tai žmonės, kurių vengdamas pereini į kitą gatvės pusę. Be abejo, turėdavai apsimesti, kad pereini visai ne dėl to, nes jie būtų gerai tave pamokę. Galėdavai gauti pylos už bet ką, buvau tai girdėjusi, bet jei užuot eidamas savo keliu ir atsiimdamas savo dalį priversdavai juos pasijudinti, tai yra pereiti per gatvę ir iškaršti tau kailį, gaudavai kaip reikiant.

Nelabai patikėjau, kad mokykla tikrai kviečiasi Skotą. Jis amžinai turėdavo rūpesčių. Štai praėjusią savaitę per fiziką ponas Makojus pakvietė jį prie lentos prieš visą klasę. Skotui atsakius į klausimą, ponas Makojus pareiškė, kad tasai neteisingai jį supratęs. Keli vaikai suprunkštė, o Skotas, išsproginęs akis, patrakęs ir įniršęs, atsigręžė ir perliejo mus žvilgsniu. Visi kaipmat užsičiaupė. Aš nesijuokiau, nes Skotas atsakė teisingai, o ponas Makojus suklydo. Kažkas pakėlė ranką ir tai pasakė, tada ponas Makojus sumišo ir atsiprašė Skoto. Vis dėlto šis, primerkęs grėsmingai žibančias akis, tarė: „Jei dar kartą man taip padarysit, išplėšiu jums širdį šaukštu ir sušersiu savo šuniui.“

Ponas Makojus nieko neatsakė ir nedarė. Kitą mokinį būtų apšaukęs ar pasiuntęs pas direktorę, bet čia buvo Skotas. Žinojo, kad pakiršintas Skotas taip ir padarys. Jei ne jis pats, tai jo šeima.

– Ar mokykla tikrai paprašė, kad dalyvautum? Juokiesi iš manęs? – paklausiau jo.

– Tikrai. O kas čia keista?

Gūžtelėjau pečiais.

– Nemanau, kad nori dalyvauti.

Stovėjome tylėdami ir klausėmės balsų už direktorės kabineto durų.

– Kodėl taip pasakei ponui Makojui – apie tą šaukštą? – pasiteiravau Skoto. Negalėjau ištverti. Troškau suprasti, kaip galima pasakyti tokį dalyką.

– Per jį visi iš manęs juokėsi.

– Ne visi. Aš nesijuokiau, daugybė mokinių nesijuokė. Diduma.

– O aš jaučiausi, lyg būtų juokęsi visi.

– Bet kodėl taip siaubingai pasakei?

Skotas gūžtelėjo.

– Brolis visai panašiai kalba.

– Bet juk tai baisu.

– Toks brolis ir yra – turbūt.

– Nieko sau.

Paskui gana ilgai tylėjome. Tada pareiškiau:

– Jei tavo brolis ir baisus, nereiškia, kad ir pats turi toks būti.

Skotas žvilgtelėjo į mane, regis, sumišęs.

– Nereiškia?

– Ne, – atsiliepiau. – Gali būti geras, jei tik nori. Ar bent ne toks baisus. Žiūrėk, juk mano sesuo mėgsta meškiukus, nors yra gerokai vyresnė už mane. O man nereikia mėgti tų meškiukų dėl jos. Tau nebūtina būti baisiam, jei tavo brolis toks. Gali būti, koks nori.

Jis be perstojo raukėsi, tarytum būčiau kalbėjusi kita, jam nesuprantama, kalba.

– Tikrai taip manai?

– Aha. Žinoma.

Vėl ilgai tylėjome, ilgų ilgiausiai. Galiausiai paklausiau:

– Tai ką, ketini dalyvauti?

– Nežinau. Destis ką pasakys tėvai. O tu?

– Nežinau. Destis ką pasakys tėvai.

– Jeigu taip, tai dalyvausi, – tarė man Skotas.

– Taip, tikiuosi. O tu tikriausiai nedalyvausi, – atsakiau jam.

– Nedalyvausiu. Matyt.

Stumdomų kėdžių garsai už durų privertė mane atsitraukti nuo sienos, į kurią buvau atsirėmusi. Skotas Čalėjus nesitraukė, jam vis vien, kas ir ką pamanys apie jo elgesį. Sukantis durų rankenai, akies krašteliu spėjau nužiūrėti, kad jis vis dėlto atšlijo nuo sienos. Ištraukė iš kišenių rankas, susikišo priekyje karančius ne per balčiausius marškinius ir atsistojo tiesiai.

– Ak, – pasakė jis.

Pažvelgiau į jį.

Jis kryptelėjo smakrą į mane.

O aš jam nusišiepiau. Kaip Čalėjui, tai buvo daug.

Beatriksė

Vadinkite mane Beatrikse. Taip mane vadina visi draugai. Žinoma, kai kurie kreipiasi Bea, bet tik pačioje pažinties pradžioje, todėl, jei neprieštaraujate, norėčiau būti vadinama Beatrikse.

Kelia nuostabą, kiek žmonių ima trumpinti tavo vardą jau per pirmąjį susitikimą, nė nelaukdami, kol išeisi. Gal kiek per laisvas elgesys, kokios jūs nuomonės? Tikrai nemanau, kad naudotumėtės tokia laisve. Tik noriu, kad viskas būtų aišku iš karto. Man patiktų, jei vadintumėt Beatrikse. Kai gerokai pažinsime vienas kitą, galėsite trumpinti mano vardą arba ilginti – tik turbūt neatsiliepsiu šaukiama Trikse (geriausia mano mokyklos draugė Eilisė Vatford turėjo kalę Triksę, tad galit suprasti, kodėl).

Štai ką ketinu pasakyti sėdinčiam priešais mane vyriškiui, jei apsirikęs pavadintų mane Bea. Nors iš visų mano sutiktų šis kol kas atrodo geriausias.

Taip, skiriu pasimatymus internete. Na, domiuosi paviršutiniškai. Ne, man iš tikrųjų klostosi nekaip. Kol kas. Užmezgiau pokalbį su daugybe jų, bet susitikau tik su keturiais: vienas pasirodė esąs dvidešimčia metų vyresnis nei sakėsi (be to, atsiuntė man seną nuotrauką), kitas nusprendė per patį pirmą pasimatymą pasipasakoti apie savo priklausomybę nuo prostitučių, jis buvo įsitikinęs, kad geros moters meilė padės atsikratyti šio įpročio, trečiasis pareiškė esąs viengungis, tik nepasivargino kaip nors pridengti blyškaus odos ruoželio kaip tik toje vietoje, kur turėtų būti santuokinis žiedas, o ketvirtasis sėdi priešais mane.