Dorothy Koomson: Mano vyro paslaptis

Prisipažinsiu, niekad nemaniau, kad vis dar tuo užsiimsiu. Net kai mano vyras pabėgo su kažkokia šliundra , – noriu pasakyti, su man nepažįstama esybe, – man atrodė… Nežinau. Tik nemaniau, kad vistiek tai darysiu.

Šitas sėdintis priešais mane vyras pažiūrėti visai nieko. Mudviem susipažinus internete, jis šmaikštavo, nepradėjo jokių gundytojo šnekų ir puikiausiai suprato, kodėl paprašiau nuotraukos su tos dienos laikraščiu. Be to, be gailesčio išklausinėjau apie šeimyninę padėtį, ir vyras gana sąžiningai pasisakė buvęs vedęs, dabar išsiskyręs ir atnešiąs dokumentus, jei prireiksią išsklaidyti menkiausius neaiškumus.

Tai pirmasis mūsų „tikras“ pasimatymas, o vyriškis atrodo gana karštas.

Esame brangokame Braitono restorane – aš ne pagyrūnė, tad pavadinimo nesakysiu. Iš tiesų įspūdinga, kad jis užsakė atskirą kambarėlį. Jei nori kambarėlio, turi pažinti žmogų: pajuntu jam pagarbą, kad užsakė iš anksto.

– Na, Beatrikse, papasakokit apie save, – sako jis.

Nusišypsau jam, o galvoje kirba vienintelė mintis – tikrai neketinu to daryti.

Tamė

Aš vis dar virpu.

Viskas baigėsi prieš dvi valandas, bet aš tebedrebu.

Galėjau dar labiau tai atstumti, kol laikiau mergaites apsikabinusi, bučiavau jas ir sakiau, kad nieko neatsitiko. Galėjau tramdyti virpulį, sumišimą, baimę, kol jos šliejosi prie manęs, kol priblokštos kūkčiojo ir šniurkščiojo.

Jos leidosi nuvedamos į viršų ir paguldomos į didžiąją lovą, vis dar verkė apsikabinusios mane; atsisėdusi tarp mergaičių glosčiau joms galvytes, jos atsileido ne iš karto, bet pamažu aprimo ir ėmė snausti.

Kadaise, kai jos buvo mažytės, man netgi patikdavo, kai nė viena per visą naktį neužmigdavo, ir viskas baigdavosi didžiojoje lovoje mozaika iš susipainiojusių gležnų mieguistų kūnelių. Skotas negalėdavo pakęsti, jei jam reikėdavo miegoti prie pat krašto, o aš slapta džiaugiausi. Žinoma, neleisdavau sau kietai įmigti, nes pasivertusios mergaitės galėjo iškristi ar išropoti iš lovos, bet buvome visi kartu, tokie artimi vienas kitam, viskuo dalijomės nė neprabudę.

Išsliuogusi iš mergaičių tarpo atsisėdu ant viršutinės laiptų pakopos ir nebesijudinu iš ten, prie šono pasidėjusi mobilųjį, prie kito šono – namų telefoną, vėl visa virpėdama. Suleidžiu nagus į delnus, kad bent rankos nedrebėtų, bet mane vis dar krečia šiurpas.

Man nebūtina dirsčioti į telefonus ir tikrinti, ar neskambina Skotas, ar neparašė žinutės. Nėra jokio reikalo, bet vis tiek žiūriu, ar nebūsiu ko nors praleidusi, neišgirdusi.

Jo veido išraiška, kai buvo vedamas lauk… Veidas buvo keistas, ir akys, ir jo kūnas judėjo taip, lyg viską būtų ženklinęs kažkoks įspaudas. Neįstengiau sutelkti minčių ir išskaityti, kas tai, ko neturėtų būti. Skotas, kurį pažįstu ir myliu, už kurio esu ištekėjusi ir turiu vaikų, taip neatrodydavo. Galvoje kaip bičių spiečius ūžia mintys, neįstengiu sugauti nė vienos. Man visko per daug. Atgniaužiu rankas ir koridoriaus prietemoje matau, kaip jos virpa.

Reikia ką nors daryti. Bet ką. Jei sėdėsiu čia ir lauksiu, išeisiu iš proto. Kai paėmusi mobilųjį įsijungiu internetą ir susirandu Braitono policijos nuovados numerį, drebulys aprimsta. Nuovadų yra dvi, viena Hove, kita Braitone. Kur jis gali būti nuvežtas? Hovas arčiau, bet Braitonas didesnis.

Atstumas laimi prieš dydį. Renkant numerį, vėl pradeda krėsti drebulys. Kol atsiliepęs žmogus tikrina, ar Skoto ten nėra, mane ima tiesiog purtyti. Jo nėra. Turėtų būti Braitone. Surenku kitą numerį. Policininkai galį patvirtinti, kad jis ten. Man neleidžiama su juo pakalbėti. Jie nepasakysią man, kodėl jis suimtas, nepranešią, jei bus apkaltintas. Negalį paaiškinti, nei kada bus paleistas ir ar iš viso jį paleis. Tepasako vienintelį dalyką – jis ten. Man reikia sužinoti daugiau.

Gal reikėtų tiesiog ten nuvykti? – galvoje aidi sulig kiekvienu širdies tvinksiu. Negalės nekreipti dėmesio, jei atsidursiu tiesiai jiems prieš nosį.

Jau vėlu, per tokį trumpą laiką netoliese rasčiau tik du žmones, galinčius pabūti su mergaitėmis. Ilgiausiai pažįstama, gyvenanti beveik priešais mus šitoje butelio pavidalo gatvėje Beatriksė šį vakarą turi pasimatymą. Šiaip ar taip, bandau paskambinti ir jai, – gal atšaukė pasimatymą, gal jau grįžusi namo? – bet jos telefonas vis kartoja esąs išjungtas, negaliu pasiųsti ir žinutės. Jei atsibudusios mergaitės išvystų ne mane, o Beatriksę, jaustųsi kuo puikiausiai. Pažįsta ją nuo pat gimimo, vadina Bikse, ji Anansės krikšto mama, abi mergaitės jos pasiilgsta, jei būna ilgiau nemačiusios. Jei pabūtų Beatriksė, nė kiek nesijaudinčiau, kad manęs nėra.

Dar yra Mirabelė. Mergaitės ją myli kiek kitaip. Vadina tetute Mirabele, bet jų gyvenime ji pasirodė tik prieš dvejus metus, kai mudvi susidraugavome. Dirba su Skotu ir leidžia su mergaitėmis laiką, bet niekad nėra pasilikusi su jomis viena, be manęs kur nors netoliese. Nesu tikra, kaip jos elgtųsi atsibudusios ir išvydusios ją, kaip elgtųsi ji, jei tokiu metu reikėtų jas paguosti.

Bežadžiai telefonai nebyliai tebesityčioja iš mano negebėjimo apsispręsti. Neturiu ko rinktis. Jei noriu žinoti, kas atsitiko, būtina vykti tiesiai ten. Jei sužinosiu daugiau – jei iš viso ką nors darysiu, gal taip nebedrebėsiu.

Susirandu telefone Mirabelės numerį ir spaudžiu „sujungti“. Pasigirsta signalas, paskui „Sveiki, čia Mirabelė, palikit man žinutę“. Išjungiu. Bandau vėl. Nieko. Ketvirtą kartą ji atsiliepia suglumusi: „Alio…“

– Mirabele, tai aš, – man taip palengvėja, kad ašaros užplūsta akis. – Ačiū Dievui, kad tave radau.

– Tamė? – ji atsargiai klausia. – Kas atsitiko?

Nuo gerai pažįstamo balso verksmas ima gniaužti man gerklę, nebeišspaudžiu nė žodžio, prarandu kalbos dovaną. Nuo jo prieš akis vėl iškyla vaizdas: antrankiai Skotui ant riešų, policininkai jį išveda; veide išraiška, kurios nesugebu apsakyti.

– Hmm, reikia tavo pagalbos, – sakau stengdamasi susivaldyti, nekalbėti tokiu silpnu, užsikertančiu, kone palūžusiu balsu.

Noriu būti tvirtesnė. Imtis atsakomybės, nepasirodyti esanti silpna.

– Kas atsitiko? – Mirabelė nedrąsiai pakartoja klausimą.

Galiu įsivaizduoti, kaip tamsiame jos veide prisimerkia šviesiai rudos akys, lūkuriuojant mano atsakymo.

– Aš… aš… gal gali užeiti? Geriau būtų pakalbėti akis į akį.

– Tiesą sakant – ne. Esu neapsirengusi, negaliu išeiti. Negali pasakyti telefonu, kas yra?

– Hmm… ne. Prašau, man iš tikrųjų labai reikia tavo pagalbos.

– Aš… hm… Ar tu viena?

– Ne, su mergaitėmis, bet Skoto nėra.

Ištariu jo vardą ir sugniūžtu. Suskylu į daugybę mažyčių skeveldrėlių, ir šios švyti pasklidusios ant koridoriaus grindų. Raudu tyliai rydama ašaras, taip tyliai, kad nepažadinčiau mergaičių, bet ji išgirsta.

– Gerai, ateinu, – sako. – Tik leisk apsirengti.

Net neįstengiu ištarti ačiū, prieš išjungdama telefoną.

Prieš dvidešimt ketverius metus

Tai man atrodė nesąžininga. Buvau vienintelė mergaitė klasėje, negavusi Valentino dienos atviruko. Net Kimei Mekson, sėdinčiai klasės gale, krapštančiai nosį ir kišančiai snarglius į burną, kažkas atsiuntė atviruką, o man ne. Mano sesuo Ženevjeva gavo penkis, pakištus po durimis, brolis Sartas – aštuonis. Aš turėjau didžiulį riebų nulį. Maniau, kai bus atidaryta raudonoji pašto dėžutė greta klasės auklėtojos panelės Harlis stalo, ten bus nors vienas atvirukas man. Nieko. Nė ten nieko.